Suaugusi anksčiau laiko

Vaikystės išgyvenimai

Anksti subręsti dvasiškai jaunąją rašytoją privertė negandos: sunki mamos liga, išgyvenimai, kai tėtis gulėjo ligoninėje ištiktas komos, mylimos močiutės netektis.

Šiandien Elzės, kuri rudenį pradės lankyti 10 klasę, gyvenimas daug šviesesnis – mama įveikė klastingą ligą, tėtis taip pat sveikas.

Šešiolikmetė prisipažįsta turinti keturias geriausias drauges, širdies draugą ir gyvenanti visavertį gyvenimą.

„Tėtis man vaikystėje skaitydavo labai daug knygų. Taip gimė meilė skaityti ir knygas šiuo metu tiesiog ryju. Be to, kai sunkiai serga artimas žmogus, kažkaip natūraliai suartėji su Dievu. O suartėjęs su Dievu net ir vaikas dažniausiai atitolsta nuo žmonių. Tapau vieniše. Daug galvojau, gilinausi į save. Taip ir suaugau“, – anksti pasibaigusią nerūpestingą vaikystę prisiminė pašnekovė.

Elzės įsitikinimu, kiekvienas potyris brandina žmogų. Jeigu tų potyrių nedaug, gali labai ilgai likti vaiku – iki gilios senatvės.

Nurungė dvyliktokus

Nors Elzė apie savo kūrybą kalba kukliai, akivaizdu, kad gabumų jai netrūksta – neplanuotai dalyvavusi moksleivių rašinių konkurse mergina užėmė prizinę vietą.

„Mano lietuvių kalbos mokytoja teigė, jog mėgstu rašyti rašinius, todėl vieną jų nusiuntė į konkursą. Nesistengiau jį rašydama, nes nieko nežinojau apie mokytojos planus. Konkurse dalyvavo daug dvyliktokų, tad manimi, devintoke, visi labai didžiavosi“, – šyptelėjo pradedanti rašytoja.

Kol kas jos kūrinius skaito širdies draugas, mama, geriausia draugė ir kartais tėtis. „Jis gyvena atskirai, todėl ne viską jam nusiunčiu. Pirmoji skaitytoja visada būna mama“, – paaiškino Elzė.

Baigusi mokyklą mergina norėtų studijuoti anglų kalbą. „Man ji labai graži. Ypač ta, kuria kalba britai. Todėl norėčiau jos mokytis Anglijoje. Bet gyventi noriu tik Lietuvoje. Man čia gražu ir gera. Nežinau, kodėl iš čia reikėtų emigruoti. Tačiau mokytis užsienyje – pranašumas“, – ateities planus dėstė pašnekovė.

Mokykloje Elzė mokosi dar ir prancūzų kalbos. „Visiems ji labai graži, tačiau manęs prancūzų kalba nežavi. Ispanų man gražesnė. Planuoju mokytis ir jos, arba portugalų. Bet labiausiai man patinka anglų ir lietuvių kalbos“, – patikino mergina.

Ragavo ir teatro meno

Kol buvo gyva Elzės močiutė, mergina vasarą tapdavo aktore – įkūnydavo vis kitokį personažą. Su broliu, pusseserėmis ir keletu draugių rengdavo namų spektaklius.

„Močiutė buvo literatūrologė, ji vasaromis su mumis užsiimdavo – per kelias savaites pastatydavome spektaklį. Statėme Kosto Ostrausko pjeses, kai ką adaptavome iš Juozo Erlicko kūrinių. Paruošėme Vytauto V.Landsbergio pjesę“, – vardijo Elzė.

Teatro spektakliai vykdavo Trakuose, kur šeima turi sodybą. „Kadangi močiutė buvo Literatūros katedros profesorė, mūsų vaidinimų atvykdavo pažiūrėti jos draugai rašytojai.

Labai gerai sutariau su Vanda Juknaite, Giedriumi Viliūnu. Tai buvo man artimi suaugėliai. Jie mūsų vaidinimus girdavo. Dabar suprantu, kad vaidindavome labai solidžiai publikai“, – šyptelėjo Elzė.

Įspūdingiausia šios šaunios kompanijos pastatyta pjesė buvo K.Ostrausko „Kaliausės mirtis“. Gyvūnų personažais reikėjo perteikti skirtingų žmonių tipus, jų ydas ir blogybes.

Elzė vaidino kaliausę. „Teko įsijausti į seno žmogaus jausmus: kaip jo niekas negerbia, pamiršta. Buvo labai sunku, juk buvau dar vaikas“, – pasakojo mergina. Tačiau vaikystės spektakliai jai įsiminė visam gyvenimui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis