Jam tik vienuolika, gyvena Londone, kaip ir tūkstančiai toli nuo gimtinės atsidūrusių lietuvaičių. Lanko valstybinę mokyklą. Nesijaučia esąs išskirtinis vaikas, nors jo sukurtą eilėraštį apie gamtą netrukus turės galimybę perskaityti tūkstančiai poezijos gerbėjų.
Berniuko tėvams atsiųstas „Young writers“ leidyklos vadovės Elison Džons (Alison Jones) pasirašytas sertifikatas liudija, kad Luko Masaičio eilės spausdinamos 2008 metų jaunųjų poetų kūrybos rinktinėje. Knygoje, kuri leidžiama jau septyniolika metų ir kurią rašo „visa Anglija“. Šiemet į rinktinę patekti taikėsi daugiau nei 25 tūkstančiai anglų kalba kuriančių vaikų ir paauglių iš Didžiosios Britanijos bei užsienio valstybių.
Su Luku „Jaunimo palėpė“ kalbėjosi jo namuose, Londone.
– Kaip ten su tuo eilėraščiu buvo? Ar siekei laimėti tame savotiškame jaunųjų anglų poetų konkurse?
– Buvau pamiršęs, kad tą eilėraštį parašiau, nes labiau atsimenu kitą, juokingesnį savo eilėraštį apie vyrą, kuris keliavo kosminiu laivu ir pasiekė Marsą. O ten rado parduotuvę ir barą, kur buvo alkoholio. Bet mokytoja sakė: nieko juokingo čia nėra, bet tai vis tiek neblogas eilėraštis.
– Nemanai, kad alkoholis – blogas dalykas?
– Nemanau. Jei per daug kas geria, aišku, alkoholis yra blogas. Bet aš tokių žmonių niekada nematau, šalia manęs jų nebūna.
– Žinai, labai miela buvo iš šalies stebėti, kokią dovaną tau atnešė į namus draugas: savo paties keptą picą, net dėžutę jai išlankstė iš kartono ir savo piešiniais aplipino. Tai gerą draugą turi?
– Gerą. Tą picą jis mokykloje padarė. Specialiai tokie užsiėmimai būna, per kuriuos gerų darbų darome. Mano draugas liko Londone, kai kita grupė klasės vaikų važiavome į vasaros stovyklą savaitę pailsėti. Jis nenorėjo važiuoti, pasimokė picas kepti, nes picos visiems patinka.
– O kas patinka Lukui?
– Kitokie dalykai, kur aš galiu parodyti, ką moku. Kai buvome su mama parvažiavę į Lietuvą, boulingą žaidžiau. Vaikų čempionate laimėjau aitvarą. Man žaidimai įdomūs. Bet valgyti virti irgi patinka.
Aš užaugęs būsiu restorano šefas. Labai noriu eksperimentus visokius daryti. Manau, virtuvėje irgi reikės matematikos, todėl labai patinka technika, mėgstu skaičiuoti, dirbti su kompiuteriu.
– Ar tavo mokyklos draugai skiria, kad esi ne vietinis vaikas, bet iš Lietuvos?
– Ne. Aš – vienas iš jų. Nesvarbu, kad ne anglas ar amerikietis. Mokykloje lietuvis aš vienintelis. Dar, žinau, yra vienas lenkas ir rumunas, bet labai mažas. Kiti – anglai, škotai. Mama sako, kad aš jai padėjau anglų kalbą geriau išmokti. Mes abu iš pradžių mokėmės: sėdėjome, dainavome. Manau, mama gal man truputį pavydėjo, tai paskui irgi nuėjo pati mokytis.
Ji čia su tėvu gyvena septynerius metus, aš – tik trejus. Iki tol buvau Sargėnuose, Kaune, su močiute Dange. Ten ir pirmą klasę baigiau. Londone tuoj baigsiu šeštą klasę, pradinę mokyklą. Pereisiu į vidurinę.
Jau mama gavo paštu tos mokyklos valgiaraštį, kad parinktų man pietus. Kainuos po 1,70 svaro ir valgyk kiek nori, stalas švediškas. Mano geriausia draugė – mama – mokosi koledže. Nuo manęs mokslais užsikrėtė ir mano krikšto tėtis Darius. Bet jis grįžta į Lietuvą, ten studijuos universitete. Buvo ir tėvas sugalvojęs mokytis Londone, pabandė ir metė. Nes pinigų daugiau uždirbti nori, nėra laiko mokslams.
– Tiki, jog pinigai gyvenime svarbiausia?
– Kažin. Jei sakytum: pinigai ar gyvybė, tai ką paprastai renkasi žmogus, atsimeni? Juk ne pinigus.
– Kur įdomiau mokytis: Anglijoje ar Lietuvoje?
– Žinoma, čia, nes Lietuvoje žiauriai daug namų darbų duoda. Londone irgi būna namų darbų, bet ne tiek daug. Mūsų pamokos prasideda be penkiolikos devintą, o baigiasi penkiolika minučių po trijų.
Turim vieną valandos ilgio pertrauką ir dar dvi – trumputes. Pertraukos – ne prieš kiekvieną pamoką. Klasės vaikai dirba trijose grupėse – aukščiausio, vidutinio ir žemiausio lygio. Bet namų darbai visų panašūs. Man labiausiai patinka matematika: numeriai, skaičiai, labiau negu raidės.
– Tai kaip tapai poetu?
– Buvo tokia pamoka, kai reikėjo parašyti eilėraštį. Mūsų mokykla dalyvauja programoje, kaip išsaugoti pasaulį. Parašiau eilėraštį apie alkaną liūtą. Aš pamiršau, kodėl apie tai rašiau. Kartais gyvūnai numiršta dėl to, kad negauna valgyti. Man gaila. Kai liūtas alkanas, tai jis visai ne karalius.
Parašiau eilėraštį, iš kurio eilučių pirmų raidžių nuo stulpelio viršaus išėjo žodis „animals” (gyvūnai). Mokytoja paskui kažkur nusiuntė tą eilėraštį. Ir pasirodė, kad jis geras. Aš visada noriu būti priekyje, o čia taip ir išėjo.
– Gal ir Lietuvoj būtum priekyje, kaip manai?
– Nežinau. Tėvai į Lietuvą nenori, nes čia gauna daugiau pinigų. Mes jau ir butą nusipirkome. Čia man mokytis įdomiau. Mama gerą darbą dabar turi – dirba kompiuterinių žaidimų fabrike pardavimų vadove. Tėtis – parduotuvėje.
– Sakei, tavo krikšto tėtis į Lietuvą grįžta. O ko reikėtų Lietuvai, kad visi jos vaikai parvažiuotų namo?
– Gal valdžia turėtų ką nors padaryti, kad Lietuva būtų ryškesnė. Rusija didelė, ryški, Amerika – irgi ryški, nes didelė. Prancūzai turi Eifelio bokštą – ir visiems įdomu pažiūrėti, kaip jis atrodo.
Kas įdomu Lietuvoj? Aš pasakau draugui: tu žinai, kur yra Lietuva. Jis žiūri į žemėlapį – neranda. Jeigu aš nekvailas, draugas žino: lietuviai nekvaili. Bet reikia daugiau gerų darbų Lietuvoje padaryti ir kad apie juos kiti žinotų.
– Ar tau pačiam nekils noras parvažiuoti namo tų gerų darbų padaryti?
– Manai, aš galėčiau būti vienas iš tų, apie kuriuos kalba ir rašo? Tu mane įsivaizduoji Lietuvos prezidentu? Gal. Grįšiu ir padarysiu gerą restoraną, apie kurį visas pasaulis žinos.
