Neli – mokinė su „raudonu papeikimu“

Dalis besimokančių paauglių laukia nesulaukia, kada jiems nuskambės Paskutinis skambutis ir jie galės ištrūkti iš šio mokymo kalėjimo. Kita dalis - džiaugiasi nerūpestinga jaunyste ir neskuba palikti mokyklos sienų. O kokios emocijos, pagalvojus apie mokyklą, kyla mūsų dievinamoms žvaigždėms?

Kokie jie buvo mokykloje? Ar jie taip pat kaip ir mes nekenčia mokytojų, bet dievina laiką praleistą su draugais?

Ar jie taip pat nuobodžiavo pamokų metu, keikė namų darbus, dėvėjo uniformas? Įtempiame ausis ir klausome, ką mums pasakojo apie savo paauglystę tokios žvaigždės kaip Neli, Mis Lietuva Jurgita ir Hokšila.

DELFI gatvė: su kuo jum dabar asocijuojasi mokykla, šis žodis sukelia gerus ar blogus prisiminimus?

Neli iš „69 danguje”: mokykla asocijuojasi su gerais dalykais, kartais norėtųsi kelioms dienoms sugrįžti į tuos laikus, bet tik trumpam.

Tiesą sakant, dažnai sapnuoju mokyklą , būtent fortepijono pamokas. Kad man reikia būtinai išmokti groti kažkokį kūrinį, kitaip gausiu blogą pažymį...

Audrius Bružas: aš norėjau mokyklą pabaigti kuo greičiau, bet to nereikia suprasti kaip neigiamo požiūrio. Be abejo, buvo smagių dalykų ir nepamirštamų akimirkų.

Aš galbūt tiesiog norėjau kuo greičiau išsilaisvint iš tos erdvės, nes maniau, kad mokytojai kartais visiškai nepagrįstai bando mokinius valdyti, jaučiau, kad tik išėjęs iš mokyklos galėsiu iš to išsivaduoti, iš tų suaugusių ir mokinių žaidimų.

Jurgita Jurkutė: mokyklos laikų prisiminimai man išlikę nepaprastai šviesūs ir teigiami.Tie laikai man labai daug davė. Daug labai, be abejo, priklauso nuo mokytojų, jei jie šilti ir atsidavę, tai ir prisiminimai tokie būna, o aš turėjau būtent tokius…

Hokšila: sunku pasakyti, kai aš mokiausi buvo visai kiti laikai, mokytojai baisiai reaguodavo į ilgus plaukus ir kitokią išvaizdą, tai kartais kliūdavau jiem, bet šiaip prisiminimai yra jaukūs.

DELFI gatvė: gal galite pasidalinti blogiausiu prisiminimu iš mokyklos laikų ar papasakoti apie „juodžiausią“ dieną?

Neli iš „69 danguje”: pamenu nemaloni diena buvo, kai gavau „raudoną papeikimą“,už tai, kad su draugais įsibrovėme į klasę be mokytojos žinios, užkaitėm virdulį ir vos nesudeginom klasės, tai štai ir gavom pylos.

Audrius Bružas: blogiausias prisiminimas, kai nulaužiau kranus ir ėjau pas direktorių tartis ir prašyti, kad tėvai nesužinotų. Aišku, to padaryti man nepavyko ir jie sužinojo…

Jurgita Jurkutė: tiesą sakant, aš nepamenu blogų dienų ir prisiminimų nemalonių nėra likę. Aš toks žmogus, kurio viduje blogi dalykai neužsilaiko, jie nueina dažniausiai į antrą planą, o išlieka tik malonūs ir šilti dalykai.

Hokšila: kaip minėjau, buvau kitokios išvaizdos nei kiti, mėgau indėnišką atributiką ir panašiai. Tai mokytoja kartą pasakė: „kol šita kaliausė sėdės klasėje, aš nevesiu pamokos“. Tai šis prisiminimas nejaukus,o kiti labai geri. Aš per 12 metų pakeičiau 12 klasių, tai tikrai nelengva iš visur kažką atsimint.

DELFI gatvė: visi mes turime mėgstamiausius ir nemėgstamiausius mokytojus, ką jūs galėtumėt pasakyt apie juos?

Neli iš „69 danguje”: pamenu turėjau tokią muzikos mokytoją, kuri nelabai mane mėgo, jausdavau, kad tyčia mažina pažymius. Bet, tiesą sakant ,dabar būtent jos ir pasiilgstu, nes suprantu, kad buvo griežta, bet visgi gera.

Audrius Bružas: galėčiau išskirti savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane mylėjo, stengdavosi dėl manęs ir labai rūpinosi, tikrai kaip antra mama.

Kai važiuodavom į konkursus, kuriuose man teko dalyvauti, tai ji visada jaudindavosi dėl manęs labiau nei aš pats. O blogiausios mokytojos negaliu net įvardinti, buvo visokių mokytojų, bet kad labai ant manęs kaip sakoma „užsisėstų“ nepamenu.

Jurgita Jurkutė: aš nepamenu blogų mokytojų, man tokių nebuvo. Mūsų laikais viskas buvo kitaip, lyginant su šiandiena.

Dabar mokytojų man gaila, dingo ta didžiulė pagarba jiem, kuri buvo mūsų laikais, mum mokytojai buvo autoritetai. Be to, aš manau, kad buvau labai nekonfliktiška asmenybė, todėl nesibariau nei su vienu pedagogu.

Manau, kad mokytojas – tai žmogus, kuris tau atidaro duris, o kaip tu pro jas praeisi, tai jau tavo reikalas. Aš labai gerai pamenu dvi mokytojas, su kuriomis, beje, bendrauju iki šiol.

Dar ir dabar galiu jom paskambinti ir pasidžiaugti savo laime ar pasidalinti liūdesiu, jos ir buvo mano autoritetai ir tebėra aišku.

Hokšila: na,aš atsimenu tik tiek, kad mokytojai sakydavo man, jog „tu su savo požiūriu ir įsitikinimais niekur nenueisi, nieko gyvenime nepasieksi ir nieko doro iš tavęs neišaugs“. Dabar jos kviečia į mokyklas, kad motyvuočiau vaikus ir su jais pasikalbėčiau. Šiek tiek juokinga situacija susidaro.

DELFI gatvė: ar nešiojote uniformas, ar nekilo noras joms priešintis?

Neli iš „69 danguje”: uniformą siuvausi pati, pagal užsakymą, kokios pati norėjau. Todėl problemų su jos nešiojimu neturėjau, ji man visai patiko.

Audrius Bružas: uniformos nenešiojau, nepatiko asmeniškai man ir šiaip, tada buvo tokio savotiško maišto laikai, bet čia jau yra kiti dalykai.

Hokšila: teko nešioti pradinėse klasėse, tas dar sovietines: t.y.mėlynas švarkas su spaliukų ženklu ir auksinėm sagom, o mergaitėm „sarafanai“ juodai rudi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis