Mokykloje Dūmas buvo atstumtasis

Pravardė žmogui „prilimpa” komiškose ar netikėtose situacijose, pravardė visada yra viena, o vardai gali kartotis.

Įdomu, kokiomis pravardėmis mokyklose buvo pravardžiuojami mūsų žvaigždūnai, ar iš jų šaipydavosi, ar jie nuo jaunystės vaikščiojo aukštai užvertę galvas.

Dūmas ( Donatas ) su maištininko kauke

DELFI gatvė: ar teko kada nors jaustis atstumtu mokykloje? Ar kada kentei kitų vaikų patyčias?

Dūmas: tiesą sakant, taip, aš po pradinių klasių pakeičiau mokyklą (nes persikrausčiau kitur gyventi) ir tenai kelis metus buvau atstumtas, nes buvau naujokas ir panašiai, bet laikui bėgant „persilaužiau“.

Konkrečios pravardės nepamenu, tiesiog buvau atstumtasis, visų skriaudžiamas kaimo vaikelis ir tiek. Niekada nesimokiau labai gerai, todėl nei „moksliuko“ nei kokios kitos pravardės, man atrodo, net neturėjau, tik žinau, kad vienu metu buvau atskirtas nuo klasės.

DELFI gatvė: o pats, kai jau po kelerių metų įsiliejai į draugų ratą, ar tyčiojaisi iš kitų?

Dūmas: ne, aš tikrai ne toks žmogus, sakyčiau. Na, nebent kažką labai labai lengvai pašiepdavau, bet tikrai nedarydavau to, ką kiti darė man - t.y. dažnai labai negražiai vadindavo ir ryškiai atstumdavo nuo kompanijos.

DELFI gatvė: gal tyčiodavaisi iš mokytojų? Kaip ir kodėl? Gal jie turėjo kokias nors labai originalias pravardes?

Dūmas: aš negalėčiau pasakyti, kad tyčiodavausi iš jų, tiesiog dažnai pykdavausi su jomis. Matot, aš buvau labai nepaklusnus vaikas, todėl pamokų metu mes labai nesutardavome, bet užklasinės veiklos metu sutardavome kur kas geriau.

Dabar labai sunku atsiminti mokytojų pravardes, aš manau, kad kiekvienas mokytojas jas turi, atsimenu tik vieną mokytoją, kurią vadinome „isterike“.

Apvardžiuoti pradėjo po „KIŽ“

DELFI gatvė: ar teko mokykloje matyti situacijų, kai iš klasės draugo labai tyčiojasi? Gal pats esi tai pajutęs? Turėjai pravardę?

Anatolijus: žiaurių patyčių pačiam neteko pajusti, bet matyti, kaip kliūna kitiem, teko. Dėl ko? Labai įvairiai gali būti priežasčių: kad skurdžiau, kitaip rengiasi, gali būti, kad blogiau mokosi ir panašiai - to patyčiom užtenka.

DELFI gatvė: o pats stodavai į kurią pusę? Ginti ar pulti?

Anatolijus: aš iš tikrųjų visą gyvenimą tokiose situacijose stengdavausi išlikti nuošalyje. Aš bendravau su tais, kurie buvo mano draugai ir buvo man priimtini, man buvo nesvarbu, ar jie yra tie, iš kurių tyčiojasi, ar ne.

DELFI gatvė: ar pats gyvenime esi turėjęs pravardžių ir kokių? O mokytojai mokykloje?

Anatolijus: mano gyvenime tikrai nebuvo taip, kad būčiau turėjęs kažkokių pravardžių, vienintelį kartą ją gavau atėjęs į „Kelias į žvaigždes“.

O mano draugai...Hmm. Pamenu turėjau draugą pravarde „Grybas“, o kitą draugą vadinome „storu“, nors jis visiškai toks nebuvo.

Net ir kelios mokytojos turėjo įdomias pravardes, viena buvo labai aukšta ir ją vadinome „žirafa“, o kita be galo žema ir buvo praminta „metra“.

Kas sieja „Doncę“ ir „Moncę“?

DELFI gatvė: kokią pravardę turėjai mokyklos laikais?

Donata: iš tikrųjų, man visą gyvenimą „nelipo“ jokios pravardės, tik 11-toje ar 12-toje klasėje, pamenu, visi mane šaukdavo „Donce“ ir vieną kartą kažkas pašaukė „Monce“ (nežinau kodėl) - tąkart „prilipo“, taip ir vadino nuo tol…

O šiaip dar kartais pavadindavo mane „ryža“, tačiau dėl to nekildavo jokių konfliktinių situacijų, nes mokėjau į tai žiūrėti kitaip. Priimdavau tai kaip privalumą ir iš to pasijuokdavau.

Tik kartą buvo tokia labai juokinga situacija, kai kiemo berniukai mane šaukė „strazdanota ryža“, o tarp jų, tas, kuris labiausiai šaukė, buvo dar strazdanotesnis už mane. Tai buvo tikrai juokinga.

DELFI gatvė: ar buvo jūsų klasėje atstumtųjų ir kaip su jais elgdavosi?

Donata: na, be abejo buvo, manau, tai natūralu, kad kiekvienoje klasėje taip yra. Maniškėje buvo tokia mergaitė, turinti problemų su sveikata, štai jai ir kliūdavo tos patyčios, bet taip yra visur.

Aš pati dažniau su tuo susiduriu, mano mama yra pradinių klasių mokytoja, tai, kai pas ją nueinu, matau, kad dar iki šiol vyksta tas pats ir natūralu, kad klasėje yra nepritampančių.

DELFI gatvė: kaip, liaudiškai tariant, „varydavo“ ant atstumtųjų, kurioje pusėje buvai tu?

Donata: tiesą sakant, iš pradžių aš labai norėjau būti „prie kompanijos“, aš neatstumdavau jų, bet ir negindavau. Tačiau laikui bėgant susipratau, pamąsčiau, kad man atsibodo, ir pradėjau juos ginti.

Supratau, kad kiekvienas žmogus yra savotiškas ir be galo kvaila atstumti jį vien dėl to, kad jis ne toks kaip visi. Kiekvienas turime blogų savybių ir kiekviename galima būtų rasti iš ko pasišaipyti - tobulų juk nebūna.

„Skruzdeliukė“ Evelina

DELFI gatvė: kokią pravardę turėjai mokyklos laikais? O kaip vadindavai mokytojus?

Evelina: mane vadindavo „coliuke“, nes buvau smulkaus sudėjimo, o vėliau „skruzdelyte“, nes teko vaidinti operoje „žiogas ir skruzdė“.

Gavau skruzdelytės vaidmenį, nuo tada taip mane ir vadino. Kalbant apie mokytojus, vieną jų vadinom „Karlsonu“, nes jis buvo tokio mažo ūgio kaip tas personažas. O dar „Šapokliaku“ ir „isterike“ vadinome istorijos mokytoją.

DELFI gatvė: ar stodavai ginti tų, kurie būdavo atstumti?

Evelina: tokių situacijų teko matyti nemažai, ginti teko, taip. Jei atvirai, gindavau tuos žmones, kurie man asmeniškai atrodė geri. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti vieną naujokę, kurią gyniau, nes kiti labai nenorėjo jos pripažinti, gyniau berniuką su negalia.

DELFI gatvė: kokias išdaigas krėtėte mokytojams, kurių nemėgote?

Evelina: šiuo metu pamenu tik kelis, bet jų buvo daug. Kartą klasiokai pripaišė kreida ant kėdės, ant kurios turėjo sėdėti mokytoja ir, jei neklystu, dar ant jos užtepė klijų, be abejo dar mėtydavome popieriukus arba klijuodavome ant kėdės gumas.

Galiausiai sugalvodavom paslėpti kokias nors knygas ar kreidą, kad mokytoja negalėtų rašyti ant lentos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis