Keturkojų gyvybes savanoriai gelbėja ir dieną, ir naktį

Kol jų bendraamžiai leidžia laiką prie televizoriaus ar linksminasi su draugais, benamiais gyvūnais besirūpinantys savanoriai ištisas dienas praleidžia globodami šeimininkų neturinčius augintinius.

„Anksčiau rytais keldavausi šeštą valandą, pavedžiodavau savo šunis, tada važiuodavau tiesiai į prieglaudą, padėdavau, kiek spėdavau, ir lėkdavau į darbą. Po darbo taip pat kas vakarą skubu čia ir retai kada pavyksta ištrūkti anksčiau nei 9 valandą vakare“, – pasakoja 25-erių Goda, sostinėje veikiančiose beglobių augintinių organizacijos „Pifas“ savanore tapusi šią žiemą.

Mergina prisipažįsta, kad beglobiams gyvūnams šiuo metu skiria net daugiau laiko nei savo keturkojams augintiniams – pusantrų metukų labradorui Šiauriui ir pustrečių taksei Eurai.

Paaukojo vasarą

Ryžtas gelbėti ir globoti gyvūnus šiuo metu vienija apie dvi dešimtis „Pifo“ savanorių. Jie džiaugiasi galėdami padėti gyvūnams ir su jais linksmai leisti laiką, taip pat pasakoja suradę naujų draugų.

Štai prieš keletą mėnesių prieglaudos slenkstį peržengusios Aistė ir Eimantė tapo geromis draugėmis. Kartu jos gyvūnams paaukojo ir savo vasaros atostogas. „Vasarą čia kasdien praleisdavau mažiausiai pusdienį. Pirmiausiai atvažiuodavau pasirūpinti gyvūnais, o paskui jau susitikdavau su draugais. Kartais manęs nesulaukę jie užsukdavo tiesiai čia ir mane išsiveždavo“, – juokiasi Aistė.

Tuo tarpu Agnė į veiklą įsitraukė, netekusi ilgaamžio augintinio. Ji planavo šiemet išvažiuoti studijuoti į užsienį, tad sutiko laikinai priglausti vieną, kuriam šeimą surado jau po savaitės. „Taip iš manęs iškeliavo jau keturi šunys, visi labai paprasti, rasti gatvėje, o šeimininkai jais neatsidžiaugia, nuolat man rašo, kaip jiems sekasi, ir siunčia nuotraukas. Kadangi niekur neišvažiavau, tai priglaudžiau ir penktą šunį“, – džiaugiasi mergina.

Agnė taip pat prižiūri ir internetinę prieglaudos svetainę ir kartu su kitais savanoriais pasakoja rastų gyvūnų istorijas, aprašo jų charakterį ir pomėgius. Neretai būtent šilti augintinių apibūdinimai internete patraukia svetainės lankytojus ir šie susigundo į savo namus įsileisti globos netekusį gyvūną.

Skambučiai visą parą

Savanoriu gali būti ne kiekvienas: „Kartais į mūsų gyvūnų stovyklą užsuka jaunų žmonių, norinčių tapti savanoriais, tačiau dauguma jų išsigąsta ir pabėga. Norint globoti gyvūnus, reikia tikro atsidavimo ir begalinio pasiryžimo“.

Su tuo sutinka ir Goda. Mergina tikina, kad savanorio darbas – tai 24 valandų per parą darbas, nes skambučio apie rastą ar į avariją patekusį keturkojį gali sulaukti bet kada. Prieš porą savaičių jai vidurnaktį paskambino moteris ir pranešė radusi be šeimininko lakstantį auksaspalvį retriverį.

„Jau miegojau, bet kadangi skambino ilgai, - atsiliepiau. Širdy buvo labai neramu: kad tik nebūtų kokia vėlyva nelaimė. Tačiau viskas buvo gerai, moteris sutiko palaikyti gyvūną iki ryto, o jau kitą dieną jis su manimi atkeliavo į prieglaudą“, – prisimena Goda.

Nesustoja pusiaukelėje

Tačiau ne visos istorijos turi laimingą pabaigą: neseniai Naujojoje Vilnioje ant plento rastas visiškai perkaręs šuo, kuris priminė šešėlį. Goda įsitikinusi, kad ji nukankino žmogus: „Matyt, jis turėjo šeimininką, kuris juo visiškai nesirūpino ir nemaitino, nes gatvėje valkataujantis šuo nebūtų taip sulysęs, vis šį tą nustvertų“.

Šuo buvo skubiai nugabentas į veterinarijos kliniką, tačiau jo išgelbėti nepavyko. Veterinaras gyvūno organizme aptiko stambų piktybinį auglį, smarkiai pažeidusį jo stuburą, tad šuo jau beveik negalėjo judėti. Gyvūną teko užmigdyti.

Pasak Agnės, jai ne sykį teko susidurti su kraupiu žmonių elgesiu: rasti gyvūnai, palikti pririšti miške, sužaloti. Dažnai į gatvę išmetamos ir katės ar kalaitės, atsivedusios mažylių. „Kartais net rankos nusvyra, pamačius, kokie žiaurūs gali būti žmonės. Tačiau išgelbėji vienam gyvūnui gyvybę ir tas įkvepia, negali sustoti pusiaukelėje“, – tikina Agnė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis