M.Mikutavičius: „ankščiau jaunimas turėjo daugiau jaunystės“

Žiūriu į populiarių žurnalų viršelius ir galvoju: „noriu būti toks/-ia…“ Tau taip irgi būna? Kuo mes skiriamės nuo tų žvaigždžių, kurio blizga ryškiau nei aplinkiniai? Nukabinusi nosį DELFI gatvė nuėjo pas garsiausią iš garsiausių, poną TV ir pramogų pasaulio veidą, dainininką, ir aktorių Marijoną Mikutavičių. Nuėjo ir paklausė, koks jis buvo paauglys ir ar mes panašūs…

Patikėk, ir tu gali būti žvaigžde.

DELFI gatvė: kas tau simbolizuoja vaikystę?

M. Mikutavičius: kaimas, miškai, laukai, ežerai ir šuo.

DELFI gatvė: kada, tavo nuomone, prasideda ir baigiasi vaikystė?

M. Mikutavičius: kiekvienam skirtingai. Man susidaro toks įspūdis, kad ji dar nesibaigė. Nors pagal mūsų gyvenimo gradaciją, gal ir galima sakyti, kad ji baigėsi, bet emociškai – nemanau.

DELFI gatvė: kas, tavo manymu, yra svarbiausia vaikystėje?

M. Mikutavičius: nežinau, kad gal vaikui iš vis nelabai kas svarbu. Na jam labai svarbu yra draugai, užsiėmimai, kad jis kažką veiktų, organizuotų.

Mane tai tėvai išveždavo į kaimą. Ten buvo vietos fantazijoms: gyveni laukuose, esi laukų vaikas, vaidini Mauglius ir panašiai.

DELFI gatvė: kas tau tada darė didelę įtaką? Gal buvo koks žmogus, kuriuo norėjai tapti?

M. Mikutavičius: tėvai, filmai, kuriuos matėme. Norėdavome tapatintis, įsivaizduodavome, kad esame garsūs herojai – Zoro, Vinetu. Muzika man taip pat buvo labai svarbi.

Pirma muzika, kurią išgirdau ir susižavejau, Siuzi Quattro, po to „Smokie“. Tuo metu man buvo 9-10 metų. Antra pakopa buvo „Boney M“, „Abba“, o trečia – metalas, rokas.

DELFI gatvė: koks buvai paauglys - vienišius ar „tusovčikas“?

M. Mikutavičius: na, aš buvau ramiai uždarytas tarp Šeškinės ir Justiniskių. „tusofčiko“ gyvenimą pajutau po 18 metų. Tam ankščiau nelabai būdavo sąlygų: kieme futbolas, kvadratas, vaikų žaidimai.

Lankiau muzikos pamokas, treniruotes, žaidžiau futbolą, ruošiau pamokas – kitkam nelabai liko laiko.

DELFI gatvė: ar pameni savo svajones, troškimą būti „kažkuo“?

M. Mikutavičius: nelabai. Aš labai ilgai stebėjau šį pasaulį ir nežinojau, kuo čia reikia būti. Aš daugiau buvau stebėtojas, tyliai darantis išvadas.

DELFI gatvė: ko labiausiai paauglystėje bijojai?

M. Mikutavičius: algebros, geometrijos ir fizikos konrolinių – tai mano didžiausios paauglystės baimės, kurias pamenu.

DELFI gatvė: koks apskritai „tais laikais“ buvo madingas paauglys: ar buvo toks terminas kaip „mada“?

M. Mikutavičius: mes buvome pankai, o rusakalbiai – montanos. Jie dėvėdavo tokius siaurejančius „Montanos“ džinsus, pūstas striukes bei batus ant kulniukų.

Tuo metu pankavimas labai siejosi su tautiškumu. Nors tame buvo ir nacizmo „priemaišų“ – tai buvo sovietmečiui adaptuotas panko modelis.

Būdavo tokie juokingi dalykai, kad klausydavome „AC/DC“ diskotekose – tai buvo naujiena. Kažkas buvo pasiskaitęs, jog pankai klauso „AC/DC“ ir turi šokti ratu, į vidurį sumetę savo drabužius.

Tai mesdavom savo terbas, kažkokius drabužius ir kratydavome ten galvas. O per gabalus, kur grupė rėkdavo „hai hai“, mes darydavome tą patį – manėm, kad tai fašistiniai šūkiai.

Netgi mokykloje buvo pradeta manyti, kad mūsų ir dar kelios klasės propaguoja fašizmą, nors mes patys nė neįsivaizdavome, kas tai yra iš tikrųjų. Vėliau atėjo rave‘o banga…

DELFI gatvė: kokia tavo nuomonė apie dabartinį jaunimą?

M. Mikutavičius: man atrodo, jog šiais laikais jaunam žmogui yra sukurtas mitas, kad jis turi skubėti kabintis į gyvenimą, jį griebti, nes po to pavėluos, kovoti dėl savo būvio, išgyvenimo.

Ankščiau jaunimas turėjo daugiau jaunystės. Dabar gyvenimo sąlygos verčia greičiau bręsti ir galvoti, ką toliau veikti. Mes kažkaip buvome ramesni ir labiau filosofiškai nusiteikę gyvenimo atžvilgiu.

DELFI gatvė: kaip išgyvenai savo paauglišką maištą?

M. Mikutavičius: apie jaunystę galima paskaityti kultinę J. Salingerio knygą „Rugiuose prie bedugnės“, kuri tinka visoms kartoms.

Ten iš esmės atskleistas jauno žmogaus pasaulio stebėjimas ir bandymas prie jo prisiderinti. Nes, vėlgi, reikia pripažinti, kad viską valdo suaugę. Realybėje, turi su tuo susitaikyti arba labai tam prieštarauti.

Aš irgi tą patį išgyvenau: sunkius santykius su tėvais, mokytojais, su supančiu pasauliu, kuris iš tavęs kažko nori ir nesupranta tavęs, kad tu esi vienintelis toks unikalus.

Tačiau vėliau įvyksta kažkoks prisitaikymas. Žinoma, ne visiškas, kovoji ir dabar, o kažkur randi kompromisą. Bet vis tiek visą laiką stengiesi kovoti dėl principų ir vaikystės idealų, kurie tavęs neapleidžia.

Kita vertus iš suaugusiojo pozicijos pažvelgus į tas „mažas“ baimes, jos atrodo juokingos. Kai bendrauji su dabartiniais „niolikmečiais“, kurie dėsto savo bėdas, aiškina, kad nusižudys, kad visi gailėtųsi. Juokiesi, šypsaisi į ūsą – juk esi tą patį patyręs ir supranti, kad tos problemos tėra juokai, palyginus su tomis, kurios dar laukia kiekvieno.

Bet, žinoma, tuo metu jaunam žmogui atrodo, kad visiems tas jo pasaulis yra pats svarbiausias ir tik vėliau suvoki, kad taip tikrai nėra – kad tavo pasaulis tėra dalis daugybės pasaulių. Augdamas, norėdamas gyventi toliau – nebūti nužudytas ar pats ko nenužudai - turi sugyventi su kitų žmonių gyvenimais. Toks yra tas gyvenimo kompromisas.

DELFI gatvė: ar žinojai savo vietą pasaulyje, baigdamas mokyklą?

M. Mikutavičius: aš nieko nežinojau. Kai buvau bebaigęs mokyklą, buvau pasimetęs ir nesupratau, ko iš manęs tas pasaulis nori.

Buvau nusiteikęs eiti į armiją, nes man atrodė, kad ten viskas bus paprasčiau negu kur nors universitete, juolab, kad aš neįsivaizdavau, kur noriu stoti.

Tačiau taip susiklostė, kad įstojau. Turėjau stoti. Iš vienos pusės stūmė tėvai, nes jie įsivaizdavo, kad vaikas turi kažkur studijuoti. Na, jei reikia, tai reikia.

Tada pradėjau galvoti, kur įstoti. Kadangi aš visai neišmaniau tiksliųjų mokslų, žinojau, jog matematiku ar fiziku netapsiu. Vadinasi, reikėjo eiti ten, kur turiu bent kažkokių gabumų. Taip išsirinkau žurnalistiką.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis