Stipresnis už vėžį

Ką jūs darytumėte, jei sužinotumėte, kad sergate onkologine liga? Kiekvienas gyventų savaip: vieni galvotų apie likusias gyvenimo dienas, antri pasinertų į depresiją, treti – liktų apatiški. O Šarūnas Narbutas, kai sužinojo, kad serga leukemija, nepalūžo ir net pasišventė padėti kitiems ligoniukams.

Tikriausiai apie jo nuopelnus jau girdėjai per televiziją. Jei ne, būtinai susipažink su didvyriu, kovojusiu su savo liga, tačiau nepamiršusiu gyventi, svajoti ir padėti kitiems.

Baisi diagnozė

Šarūnas apie ligą sužinojo iš savo mamos ir sesers. Tuomet dar nebuvo patvirtinta, kad vaikinas serga leukemija, bet iš artimųjų jaudulio suprato, kad tai veikiausiai ir bus tikroji diagnozė.

„Sunku prisiminti pirmas mintis, kai sužinojau diagnozę. Tik pamenu, kad sėdėjau šaltame ligoninės koridoriuje, prie lango, o sesė man pasakojo apie visas galimas gydymo alternatyvas ir ligos prognozes.

Prisipažinsiu, trumpam buvau sukrėstas, per kūną lyg ir perbėgo šalčio banga, tačiau, pamatęs mamos ir sesės ašaras, suvokiau, kad nereikia savęs gailėtis, anaiptol – pajutau stiprybės antplūdį savyje, puoliau raminti artimųjų ir tuo momentu supratau, kad mano gyvenimas priklauso nuo manęs, mano minčių ir mano pastangų.

Supratau, kad artimiesiems yra sunkiau nei man, nes juos kankina nežinomybė tiek dėl galimos diagnozės, tiek dėl mano reakcijos, tiek dėl tolesnio mano gyvenimo kelio. Tuo tarpu aš dėl savo vidinės ramybės buvau užtikrintas," - pasakoja Šarūnas.

Visą laiką nuo diagnozės paskelbimo vaikinas tikėjo ir tiki, kad pasveiks. Tvirtai mano, kad „savo būtį kuriamės mes patys, savo mintimis, nuostatomis santykiu su aplinka". Net ir detaliai svarstydamas pergyventas akimirkas, jis negali prisiminti abejonių, kad nepasveiks.

Vaikinas mano, kad žmonėms didžiausias iššūkis sukrėtimo akivaizdoje - išlaikyti vidinę ramybę ir tikėti savimi. Pradėjus svyruoti ir abejoti savo jėgomis, žmonės pradeda kenkti sau, kur kas daugiau, nei jie numano. Tai tampa žmogaus sąmoningu sunaikinimu.

Šarūno artimieji buvo sukrėsti, kai sužinojo apie jo ligą, jie negalėjo patikėti, kad jis galėtų sirgti mirtina liga. Artimiesiems nebuvo pagrindo manyti, kad Šarūnas serga, juk jis atrodė energingas, žvalus, visiškai nepanašus į ligonį.

Vaikino draugė Lorena, sužinojus apie diagnozę, demonstravo neregėtą stiprybę, ji nesutriko, o klausinėjo apie visas galimas gydymo perspektyvas, drąsino mylimąjį, o karštas ašaras braukė tam, kad parodytų savo jausmus Šarunui, išreikštų pasitikėjimą ir palaikymą.

Liga buvo Šarūno ir Lorenos draugystės išbandymas, nes pradėjo abu draugauti, kai tik buvo nustatyta ligos diagnozė.

- O kaip reagavo draugai ir bendraklasiai į ligą?

Šarūnas: apie tai negaliu kalbėti vienareikšmiškai, nes jų daug, o ir ne visi apie mano ligos diagnozę sužinojo iš manęs. Visi be išimties, kuriems akis į akį pasakiau savo ligos diagnozę nesutriko, o po trumpo paaiškinimo jie stebėjosi neįtikėtinai didelėmis gydymo kainomis ir teigiamomis sveikimo perspektyvomis, jie galiausiai išreiškė palaikymą.

Dabar vaikino sveikata gera. Maža to, kasdien ji vis gerėja. Šarūno gyvenimas - visavertiškas, nei jėgų, nei ištvermės jis nestokoja, todėl mano, kad po mėnesio, darydamas tyrimus, sužinos, kad jam ligos remisija. Remisija reiškia ligos neprogresavimą, bet „buitiškai“ tai reiškia pasveikimą.

Padeda savo ligos broliams ir seserims

Sirgdamas vaikinas įkūrė tinklalapį www.gyvensiu.lt. Kurdamas tinklalapį Šarūnas vylėsi, kad didžioji visuomenės dalis ryšis pripažinti egzistuojančias ligas ir pradės daugiau apie tai kalbėti.

Vaikinas teigia, kad visi vėžį įsivaizduoja kur kas baisesne forma, nei jis egzistuoja. „Turėjome daug mitų, kuriuos reikėjo griauti, turėjome tuščią informacijos nišą, kurią reikėjo pradėti pildyti," – pasakoja Šarūnas.

Svetainėje vaikinas pateikė peticiją, kad Seimo nariai peržiūrėtų medikamentų kompensavimo tvarką ir kompensuotų šiuolaikinius vaistus nuo lėtinės mieloleukemijos visiems šia liga sergantiems Lietuvos piliečiams.

Kurdamas peticiją Šarūnas tikėjosi, kad ją pasirašys daugelis žmonių, nes onkologinės ligos ir jų gydymo problematika bent kiek sąmoningų žmonių tiesiog negali palikti abejingų. Šarūnas manė, kad peticiją pasirašys apie 50 000 žmonių. Bet per tris mėnesius peticiją pasirašė 800 000 žmonių.

Po viešo peticijos išplatinimo Seime, Vyriausybėje ir Sveikatos apsaugos ministerijoje, žmonės net prašomi nesiliovė pasirašinėti peticijos. Šiandien po peticija jau pasirašę beveik 170 000 žmonių. Šis skaičius tėra simbolinis rodiklis, įrodantis, kad žmonės domisi nepakankamai gerėjančia sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje.

Anksčiau Šarūnas sulaukdavo per šimto laiškų iš sergančiųjų. Žmonės dažniausiai kreipdavosi informacijos apie onkologinių ligų gydymą, prognozes, klausdavo patarimų ar dalindavosi savo mintimis apie gydymą. Taip pat Šarūnas, atsakydamas į laiškus, siūlydavo žmonėms įvairius gydymo būdus nuo indiškų žolelių iki Dievo pažinimo.

Nemažai onkologinių ligonių tapo Šarūno draugais. Šių draugų ligoninėje matyti netenka, tačiau lankydamas ligoninėje pamato naujus savo ligos brolius ir seseris. „Šie ligoniai dažniausiai kenčia skausmus, yra išsekę, bet patikėkite, daugumos jų akys švyti. Matydamas fiziškai silpną žmogų, tame silpnume aš matau stiprybę, džiaugsmu gyventi spinduliuojančios akys pradžiugintų kiekvieną, o matydamas tokius žmones aš matau, koks esu laimingas. Tiek dėl to, kad tokių žmonių vis daugėja, tiek dėl to, kad aš pats branginu gyvenimą ir juo džiaugiuosi, " - pasakoja Šarūnas.

Viešumas neteikia džiaugsmo

Šarūnui prakalbus apie ligą, pradėjo apie jį rašyti spauda. Laidas rengė televizijos laidos. Vaikinas negali pasakyti, kad jam viešumas teikia didelį džiaugsmą, kur kas didesnis džiaugsmas yra, kai jo mintys pasiekia žmonių protus ir širdis.

Vaikinas visuomenės informavimo priemonėse pasirodė norėdamas perduoti žinią apie peticiją.

Didesnį dėmesį į onkologinės ligas žmonės pradėjo kreipti, kai mirė žinomi visuomenės veikėjai.

Tuomet televizijoje pradėjo „suktis“ labdaros projektai. „Tokią situaciją reikia vertinti dviprasmiškai. Lietuviams būdinga kelti problemas po patirtų sukrėtimų. Šiuo atveju tai reiškia aptarti tragedijas „post factum". Žmones reikia vertinti ir pagarbą jiems reikšti, jiems gyviems esant. Tačiau man skaudu, kad pelnymasis iš žmonių mirties nelaikomas amoraliu dalyku (šiuo atveju kalbu apie „šoumenų" pertęstas žvaigždžių atminimo kampanijas)," – teigia Šarūnas.



Būsimasis teisininkas

Šarūnas teisininku sugalvojo būti septynerių metų. Ir nuo to laiko jo nuomonė nepasikeitė. Nuo pat mažens jis ginčydavosi su aplinkiniais, o daugiausia su tėvais. Visada norėdavo įrodyti „savo tiesą".

Vaikinas augo kategoriškas ir turintis savo nuomonę: „man dalykas atrodė teisingas arba ne, idėja - gera arba bloga, todėl ir maniau, kad tokios tiesos paieškos galėjo būti realizuotos būtent, studijuojant teisę."

Dabar vaikinas mąsto kategoriškai, tačiau akademinėje bendruomenėje savo nuomonę reiškia kur kas atsargiau.

Šią vasarą Šarūnas Narbutas dirbo G. Didžioko biure Briuselyje.

- Ar gali papasakoti įspūdžius iš šios kelionės?

Šarūnas: Briuselyje prabuvau šešias savaites, tad įspūdžių tikrai nemažai. Briuselį lengviausia apibūdinti kaip kultūrų mišinį. Įsivaizduokite bent 27 skirtingų pilietybių žmonės, kurie nuolat dirba ES institucijose, be jų didelę briuseliečių dalį sudaro juodaodžiai iš įvairių Afrikos kampelių, kiek mažiau žmonių iš Azijos.

Įspūdį daro ne žmonių kiekis (lyginant su JAV didmiesčiais), bet milžiniška kultūrų įvairovė, susimaišiusi gatvės labirintuose.

Kalbėdamas apie pačią stažuotę, turiu paminėti, kad man pavyko pamatyti ES institucijų modelį iš visų pusių. Man tai ir yra svarbiausias stažuotės rezultatas.

Stebėjau aktualijas, intrigas ir skirtingas nuomones tuo pačiu klausimu tiek iš Europos Parlamento, tiek iš Europos Tarybos, tiek iš Europos Komisijos perspektyvos. Visų tiesos skiriasi, visi sprendžia tuos pačius klausimus skirtingai, nors siekia bendro tikslo.

Kai kurie pažįstami komentavo, kad man nepasisekė, jog teko dirbti vasarą, kuomet darbas ES institucijose yra „apmiręs", tačiau būtent toks metas man sudarė sąlygas pamatyti trijų pagrindinių ES institucijų darbą „iš vidaus".

Multikultūrinėje aplinkoje ne tiek profesinių žinių gilumas, kiek sugebėjimas bendrauti yra sėkmės garantas. Galiu netgi padaryti išvadą, kad, tarkime, Europos Parlamente geras psichoanalitikas susilauktų didesnio pasisekimo nei geras teisininkas," - pasakoja įspūdžius būsimas teisininkas.

Savitos taisyklės mokykloje

„Mokykloje nuo pat pirmos klasės buvau toks, kokį žmonės įvardina kaip „pavyzdingą mokinį": visą laiką mokiausi gerai, elgiausi nepriekaištingai, dalyvaudavau konkursuose ir olimpiadose, įvairiose sporto varžybose, organizuodavau ir vesdavau renginius, buvau pastebimas ir aktyvus visur kur tik galėjau.

Tačiau nebuvau „pilkas moksliukas". Tiesa, turiu paminėti, kad dalyvauti olimpiadose ar varžybose aš nemėgau, tai buvo veikiau pareiga nei mano noras. Nejaučiau poreikio varžytis su kitais visose įmanomose srityse, tačiau mano interesų ratas visada buvo platus," - kalba vaikinas.

Vaikinas mokėsi trijose skirtingose mokyklose (pradinėje, pagrindinėje, gimnazijoje) ir visur turėjo paklusti savitoms taisyklėms. Pradinėse klasėse išmoko „bėgti iš pamokų inteligentiškai" - išeidavo su mokytojų ar pavaduotojų sutikimu, pasinaudodamas aplinkybėmis. Tai tikrai nebuvo „tuščias“ bėgimas iš pamokų, nes vietoj praleistos pamokos vaikinas „oficialiai" vykdė visuomeninę pareigą.

Laisvalaikį Šarūnas leidžia, skaitydamas knygas, mažiausią dalį laisvalaikio praleidžia, gilindamas žinias. Anksčiau vaikinas neskaitydavo knygų, vos prisiversdavo vadovėlius perskaityti. O dabar jaučia poreikį skaityti ir vertinti kitų žmonių požiūrį.

Vaikinas sportuoja, bendrauja su mergina. Su mergina jis susitinka kiekvieną dieną, bet visgi jam meilė nėra tik laiko leidimas kartu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis