Andy Warholas: meniškiausias iš verslininkų, racionaliausias iš menininkų

Žmogus, sugalvojęs šią frazę, šlove mėgavosi žymiai ilgiau nei 15 minučių.

Nors jau praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo jo mirties, jo darbai ir asmenybė vis dar prisimenami.

Tas žmogus – tai Andy Warholas, kurio sukurtus Marilyn Monroe spalvingus pop art stiliaus portretus žino ir netgi kopijuoja ne vienas šiuolaikinis menininkas.

Menininko gimimas

Kaip ir dauguma garsių ir talentingų JAV žmonių, Andy Warholas (tikrasis vardas Andrew Warhola) yra kilęs iš daugiavaikės išeivių šeimos.

Jo tėvas Ondrej Varchola, vėliau suamerikietinęs savo vardą ir pavardę, 1914 metais emigravo iš Austrijos – Vengrijos imperijos, dabartinės Slovakijos teritorijos. Andy gimė 1928 metų rugsėjo 6 dieną, buvo trečias sūnus šeimoje.

Trečioje klasėje būsimasis menininkas persirgo raudonąja karštine, dėl komplikacijų jis kentėjo nuo nervų sistemos sutrikimo, vadinamo Šventojo Vito šokiu.

Po šių ligų Andy Warholas tapo hipochondriku, kuris ne tik įsikalbėdavo įvairiausias ligas, tačiau netgi pradėjo bijoti gydytojų ir ligoninių. Dėl šių priežasčių didelę dalį vaikystės Andy praleido lovoje piešdamas, klausydamasis radijo ir kolekcionuodamas filmų žvaigždžių nuotraukas.

Jis pats įvardina šį laikotarpį kaip labai svarbų savo asmenybės ir talento raidoje. Baigęs mokyklą Warholas studijavo reklamos meną. Sulaukęs dvidešimt vienerių, persikėlė į Niujorką, kur pradėjo reklamų ir žurnalų iliustratoriaus karjerą ir šeštajame dešimtmetyje savo darbais pelnė sau šlovę.

Auksinis septintasis dešimtmetis

Septintajame dešimtmetyje Andy pradėjo piešti žymiausius amerikietiškus produktus („Cambell“ sriubos skardinės, „Coca-Cola“) ir įžymybes (Marilyn Monroe, Elizabeth Taylor).

Niujorke jis įkūrė savo studiją ir pavadino ją „Fabriku“ („The Factory“). Aplink Warholą sukosi įvairūs menininkai, rašytojai, muzikantai ir įžymybės iš bohemos pasaulio.

Tuo laikotarpiu jis pradėjo masiškai kurti kūrinius, rankomis prie piešinių prisiliesdamas tik tiek, kiek buvo gyvybiškai būtina, nes, pasak jo, jis norintis būti mechanizmu. Taip jis įkvėpė revoliuciją mene, o jo kontraversiški darbai greit tapo populiarūs ir atpažįstami.

1962 metais Niujorko moderniojo meno centre buvo surengtas pop art stiliaus meno simpoziumas, kurio metu į Warholą panašūs menininkai „kapituliavo“ prieš vartotojus.

Kritikai buvo papiktinti tokio atviro Andy Warholo susižavėjimo prekybos kultūra demonstravimo.

Po poros metų šeši žymiausi pop art kūrėjai surengė parodą „Amerikos prekybos centras“, kurioje, kaip jau sako pats pavadinimas, viskas atrodė kaip parduotuvėje, tik tiek, jog absoliučiai viską, kas ten buvo sukūrė Andy Warholas ir jo kolegos.



Tai buvo vienas pirmųjų renginių, kurio metu visuomenė atvirai susidūrė su pop art menu ir klausimu - „kas išvis yra menas?“.

Dirbdamas reklamų iliustratoriumi Andy įprato naudotis asistentų paslaugomis, kad padidintų savo produktyvumą. Pradėjęs kurti meną, šio įpročio neatsikratė. Daugeliui bendradarbiavimas su pop art pradininku tapo kelio į pripažinimą pradžia, be to, ne vienas jų iki gyvenimo galo liko Andy Warholo draugais. Svarbiausiu didžiojo menininko bendradarbiu tapo Gerardas Malanga.

Tačiau ne su visais Warholo santykiai buvo draugiški. 1968 metų birželio 3 dieną jis ir jo kuratorius Mario Amaya savo studijoje buvo užpulti viename Andy filme pasirodžiusios Valerie Solanas.

Ši moteris buvo aktyvi feministė ir sukosi „Fabriko“ aplinkoje. Užpuolimo dieną, prieš šaudama į Andy Warholą, Valerie bandė iš jo atgauti savo scenarijų, deja, jis greičiausiai buvo pamestas, o Solanas išmesta iš „Fabriko“. Suimta ji aiškino, jog „jis turėjo per daug galios mano gyvenime“.

Pats menininkas po atakos vos išgyveno, o jos pasekmes jautė visą gyvenimą. Kuratorius Amaya beveik nenukentėjo ir tą pačią dieną buvo išleistas namo.

Šis įvykis nėra itin žinomas, nes buvo nustelbtas po poros dienų įvykusio senatoriaus Roberto F. Kennedy (taip pat nužudyto prezidento Johno F. Kennedy brolio) nužudymo.

Kalbėdamas apie užpuolimą Andy sakė: „Prieš tai, kai į mane buvo šauta, visada maniau, jog buvau daugiau „pusiau čia“, nei „visiškai čia“. Aš visuomet įtariau, jog žiūrėju televizorių, o ne gyvenau“.

Po šaudymų „Fabriko“ kontrolė tapo dar griežtesnė ir tai, daugelio manymu, tapo šios studijos nesėkmės priežastimi. Auksinis septintasis dešimtmetis nebepasikartojo.



Ramybė ir grįžimas

Aštuntasis dešimtmetis buvo kur kas ramesnis palyginti su ankstesniuoju. Kaip pats Warholas sakė, tai buvo verslo laikas. Pagrindinis jo užsiėmimas buvo portretų kūrimas už dosnius honorarus, to meto garsenybėms – Lizai Minnelli, John‘ui Lennon‘ui ir kitiems.

Garsiausias to periodo portretas yra Kinijos diktatoriaus Mao Dzedung‘o. Šiuo laikotarpiu Andy ir Gerardas Malanga įkūrė žurnalą „Interviu“ ir išleido knygą „Andy Warholo filosofija“. Šioje knygoje jis pristatė savo meno prigimties idėjas: „Uždirbti pinigus yra menas, dirbti yra menas, geras verslas yra geriausias menas“.

Dažniausiai Warholą buvo galima sutikti bare „Serendipity 3“, vėliau įžymiajame „Studio 54“. Daugelio liudininkų jis buvo apibūdinamas kaip tylus, drovus ir smulkmeniškas stebėtojas.

Pažintys su jaunaisiais Niujorko menininkais įkvėpė jo grįžimą į meno pasaulį ir visuomenės akiratį. Transavangardizmo judėjimas padarė daugiausiai įtakos naujajam Andy kūrybos periodui.

1979 metais jis surengė „tylos periodo“ asmenybių portretų parodą, kuri buvo sutikta nepalankiai – portretai išvadinti paviršutiniškais, skubotais, be įsigilinimo ar subjektų reikšmingumo.

Kritika pasikartojo ir surengus parodą „Žydų genijai“. Warholas visiškai nesidomėjo žydais ar judaizmu, o pats šią parodą savo dienoraštyje apibūdino: „Jie ruošiasi tai parduoti“.

Kad ir kaip bebūtų, kai kuriems kritikams Warholo paviršutiniškumas ir komerciškumas pasirodė „nuostabiausiu tų laikų veidrodžiu“ ir kad „Warholas užfiksavo kažką neatsispiriamo Amerikos kultūros aštuntojo dešimtmečio dvasioje“.

Andy taip pat buvo įvertintas už ryškų Holivudo spindesį jo gyvenime. Jis yra pasakęs: „Aš myliu Los Andželą. Aš myliu Holivudą. Jie tokie gražūs. Viskas taip plastmasiška, bet aš tai myliu. Aš pats noriu būti plastmasinis“.

Asmeninio gyvenimo paslaptys

Apie savo asmeninį gyvenimą Andy Warholas kalbėjo labai nedaug. Dauguma jo atsakymų absiribodavo žodžiais „hm, taip“ ir „hm, ne“, kartais jis netgi leisdavo kitiems kalbėti už jį.

Yra manančiųjų, jog menininkas taip elgėsi dėl to, kad kadaise atvykęs į Niujorką jis buvo atstumtas ten įsikūrusių menininkų. Ši aplinkybė taip pat įvardinama kaip pop stiliaus evoliucijos priežastis.

Tačiau norint sužinoti, kodėl Warholas buvo atstumtas, reikia panagrinėti jo seksualinį gyvenimą. Paprastai Andy buvo vadinamas aseksualiu (niekam nejaučiančiu seksualinio potraukio) ar vujaristu (mėgstančiu stebėti, o ne dalyvauti), panagrinėjus kai kuriuos biografijos aspektus ir ankstyvuosius kūrinius bei faktą, jog dauguma jo filmų buvo pristatyti gėjų filmų klubuose, nesunku įtarti ir patį Warholą buvus homoseksualiu.

Savo karjeros metu jis kūrė pieštus ir fotografuotus nuogų vyrų portretus, o daugumos jo darbų šlovė prasidėjo nuo pogrindinių gėjų klubų. Tolimesniais karjeros metais jis taip pat nevengė bendradarbiauti su gėjais. Dėl to, jog Andy darbai buvo „per daug gėjiški“, jis ir buvo atstumtas kitų konservatyvių menininkų ir galerijų.

Šiaip ar taip, save Warholas apibūdino kaip religingą stačiatikį. Dauguma jo vėlesnių darbų turėjo religinės tematikos, o pats menininkas visą gyvenimą reguliariai lankydavosi mišiose.

Šv. Vincento bažnyčios pastorius teigė, kad Andy čia lankydavosi beveik kasdien. Todėl nė kiek nekeista, jog tradicinės ikonografijos įtaka taip pat yra pastebima jo kūryboje.

Religingumas ir homoseksualumas, atrodo, tarpusavyje nelabai suderinami dalykai, tačiau tik ne tokios kontroversiškos asmenybės kaip Andy Warholas kūryboje.



Į kapą – „Interviu“ žurnalas

Ši įsimintina persona, palikusi daug garsių kino, fotografijos, meno darbų mirė 1987 metų vasario 22 dieną. Pasak tuomečių laikraščių, jis tuo metu ilsėjosi ir bandė atsigauti po tulžies pūslės operacijos, kai netikėtai naktį jį ištiko širdies smūgis.

Dėl to buvo kaltinamas ir gydytojų aplaidumas, ir paties Warholo ankstyvoje vaikystė susiformavusi gydytojų baimė, dėl kurios jis, pajutęs negalavimus, vengė kreiptis pagalbos.

Menininkas palaidotas Pitsburgo priemiestyje šalia savo tėvų. Į jo kapą, prieš nuleidžiant karstą, Andy draugai įmetė „Interviu“ žurnalą, marškinėlius su žurnalo simbolika ir buteliuką Estee Lauder kvepalų „Beautiful“.

Warholo darbai ir turtas buvo parduoti „Sotheby‘s“ aukcione, o bendra gauta suma buvo „kuklūs“ 20 mln. dolerių, kuriuos šiandien būtų galima padauginti mažiausiai keletą kartų.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis