Rudenišką trečiadienio vakarą dvi žavios merginos išbučiuoja daugumą kavinėje esančių žmonių, užsisako sriubos („žvėriškai skanios“) ir pradeda pokalbį žaismingai krizendamos: „Mes esam SiSi iš PaPa“ (Silva iš Pasvalio ir Sima iš Pakruojo).
ZIP FM eteryje plepančios merginos teigia, jog jų sėkmės formulė – nuoširdumas ir natūralumas: „Mes nesame personažai.“
Dosjė:
Silva
Amžius: 25 metai;
Studijos: istorijos bakalauras;
Akių spalva: susimaišiusi (pilkai mėlyna);
Knyga: Kamasutra ir C. R. Zafon „Vėjo šešėlis“;
Filmas: „Mikė Pūkuotukas“.
Sima
Amžius: 23 metai;
Studijos: vadybos bakalauras;
Akių spalva: žalia;
Knyga: „Playboy“ žurnalas;
Filmas: „Plačiai užmerktos akys“.
– Ką veikiate be darbo ZIP FM?
Silva: beveik gyvenu radijuje, nes be laidos „SiSi” dar rūpinuosi ZIP FM savireklama.
Sima: esu vieno žurnalo pardavimo/marketingo projektų vadovė. (O ką tu ten darai?) Vadovauju (juokiasi).
– Kaip jūsų darbą ZIP FM vertina tėvai?
Silva: labai natūraliai, na, tik mama kartais juokauja: „Dieve, vaikeli, tau juk 25 metai, esi baigusi universitetą, o tokias nesąmones dar darai.“
Sima: mano tėvai labai džiaugiasi, kad gali mane girdėti kada nori, nes matomės retai.
– Kaip atsidūrėte radijuje?
Silva: aš radijuje esu jau nuo 17 metų, niekada apie tokį darbą negalvojau, tiesiog „radijas po radijo“, Zip‘as, Sima ir SiSi.
Sima: mane visada žavėjo šis darbas ir žmonės dirbantys jį. Dažnai apie tai pagalvodavau, tačiau čia atsidūriau pakankamai netikėtai.
– Kaip atsirado jūsų laidos pavadinimas?
Sima: tiesiog kažkada reikėjo užvadinti kompiuteryje esančius failus ir užrašėme „SiSi“. Vėliau pagalvojome, jog laida kitaip ir negalėtų vadintis, nes pavadinimas lengvai įsimenamas ir susijęs su mūsų vardais.
– Ar nenorėtumėte dirbti televizijoje?
Silva: aš nesiveržiu, tai nėra mano pagrindinis tikslas, nes neįsivaizduoju kokioje laidoje Lietuvoje galėčiau save realizuoti. Galbūt būtų smagu, jei galėtume daryti kažką išprotėjusio ir netradicinio, panašaus į mūsų laidą, tačiau visiems tereikia tuščių, bukinančių laidų apie tai kaip Zvonkė mušėsi su Mia ar pan.
Sima: aš truputį dirbau televizijoje, tačiau joje tave nugrimuoja, gražiai pašneki, nufilmuoja ir viskas tuo baigiasi, o radijuje viskas yra gyva, viskas vyksta čia ir dabar.
– Ar nepersekioja laidos gerbėjai?
Silva: maniakų dar nepasitaikė, bet gauname daugybę įvairiausių laiškų: „susitikime, paskambinkite, gyvenkime, tuokimės“, bet tai natūralu, nes visi turi galimybę parašyti mums e-meilą, todėl ir rašo. Laikui bėgant visai nebekreipiame į tai dėmesio. Labiausiai įstrigęs pasiūlymas: „Norėčiau, kad pagimdytum man vaiką“.
Sima: na, ir yra vienas toks vaikinas, kuris kiekvieną dieną parašo: „Labas, Silva, Sima, šiąnakt jūs man sapnavotės, noriu, kad ir rytoj sapnuotumėtės.“
– Ar sulaukiate malonaus dėmesio iš klausytojų?
Silva: gauname mielų smulkmenų: atsiunčia atvirukų, piešia mus, atveža šokoladų ar žaisliukų.
Sima: kartą į eterį mums paskambino klausytojas ir pradėjo „labai skaniai“ pasakoti kaip valgo miško gėrybių sriubą. Mes, žinoma, kaip visada buvome alkanos, todėl pasakėme: „Baik baik, nebepasakok, nes tuoj mikrofonus sugraušime”. Tą dieną po laidos pasilikome radijuje ir žiūrime – ateina apsauga su dviem vaikinais. Pasirodo, tai tas pats klausytojas, sugalvojęs, kad mums būtinai reikia paragauti skaniosios miško gėrybių sriubos.
– Ar esate apsikvailinusios eteryje?
Silva: nesame nusikeikusios, bet kartais pasitaiko, jog „susivelia“ liežuvis ir pasakai ne tai, ką norėjai. Tačiau klausytojams netgi savotiškai patinka, kai DJ’us pasako: „Oj, visai nusišnekėjau”.
Sima: pasitaiko, jog reikia rimtai žinias perskaityti, o kas nors stovi šalia, pavyzdžiui, Henrikas ir maivosi, tada tu užsidengusi akis skaitai, kad nepradėtum juoktis, ir vis tiek pradedi, o žinios būna, pavyzdžiui, apie karą.
– Ar turite eteryje tabu?
Silva: būna, kad eteryje laisvai šnekame apie orgazmą ar „papus“, gal kartais iš šono tai skamba vulgariai, tačiau mes stengiamės viską sušvelninti, pateikti juokingai ir mergaitiškai.
Sima: realybėje esame aštresnės negu eteryje, neleidžiame jame sau tiek, kiek iš tikrųjų galėtume.
– Ar esate draugės ir už radijo sienų?
Tyla.
Silva: manau, kad taip (juokiasi). Kartais draugai skundžiasi, jog, kai mes esame vienoje vietoje, neįmanoma net įsiterpti.
Sima: na, aš manau, kad nėra kito žmogaus, su kuriuo aš bendraučiau tiek daug ir taip laisvai kaip su Silva. Tačiau ir mes kartais būname ramios, nesame kažkokios psichinės šnekėtojos, kurios visai nenutyla.
– Ar apsinuogintumėte prieš kameras?
Silva: ne, nes manau, jog populiarumą galima užsitarnauti ir kitaip, tai pigiausias būdas. Be to, mes populiarumo net nesiekiame, eteryje neužsidedame kito žmogaus kaukės, reiškiame nuomonę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Sima: ne.
– Kokią įsivaizduojate savo ateitį? Apie ką svajojate?
Silva: radijas yra narkotikas…
Sima:…bet mes suprantame, kad visą gyvenimą to paties nedarysime ir net neplanuojame to daryti. Būtų smagu ateityje „SiSi“ laidą vesti tik vieną kartą per savaitę, pavyzdžiui, penktadienį, keletą valandų savo malonumui, bet labai kokybiškai – šėlstant kiek tik galime.
Silva: su visais draugais gyventi šiltuose kraštuose. Sima, žinoma, būtų viena iš jų, turėtume paplūdimio barą, gertume kokteilius iš kokoso, keptume obuolių pyragą ir šėltume per dienas. Mūsų namai būtų balti, o juose – baltos užuolaidos.
Sima: ir nieko negalvoti!
-Koks jūsų kredo?
Silva: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją.
Sima: neturiu vienos frazės, tačiau visada darau tai, ką jaučiu. Kol kas niekad nesuklydau.
– Na, ir pabaigai – ką kvailiausio esate iškrėtusios gyvenime?
Silva: praėjusią žiemą turėjau atlikti gan „žiaurią“ „SiSi“ užduotį. Teko sportiškai apsirengti, pasiimti „magę“ ir įlipus į troleibusą, pagal aerobikos žingsnelių muziką, keleiviams pravesti mankštą. Buvo labai baisu ir gėda, žmonės žiūrėjo kaip į beprotę, o aš spygavau: „Ei, žmonės, darom mankštą!“ Nenorėčiau to pakartoti.
Sima: o man teko apsimesti gatvės muzikante ir dainuoti Vyšniausko bei „Modern Talking“ dainas Pilies gatvėje su negrojančia gitara. Be to, galėtume papasakoti apie mūsų vasaros atostogas po Europą: nusipirkome traukinio bilietus ir važiavome su palapinėmis, Barselonoje teko net metro stotyje miegoti. Mes juokiamės, kad žmonės taupo pinigus, jog galėtų patogiai paatostogauti, o mes važiavome tarsi „pabomžauti“. Kiekviena diena buvo beprotiška, spontaniška, su netikėta pabaiga.
