Žvaigždės: apie muštynes, pirmus pasimatymus ir kerštą mokytojams

Kiekvienas prisimena, kaip jaunystėje pirmą kartą susimušė su draugu, nuėjo nedrąsiai į pirmąjį pasimatymą ar iškrėtė pirmąjį pokštą mokytojui. Buvusi televizijos laidos vedėja Brigita Budginaitė, atlikėjai Airis ir Ewex, grupės „Žas“ narys Linas Zareckas – Choras, bei choreografas Šarūnas Kirdeikis DELFI gatvei papasakojo apie savo skandalingą jaunystę.

DELFI gatvė: ar esate vaikystėje susimušę?

Choras: taip. Pirmą kartą susimušiau vienas prieš vieną, būdamas ketvirtoje klasėje. Su penktoku, kuris kažko norėjo iš mano brolio. Apėmė keistas jausmas. Jaučiausi nejaukiai, bet, kaip sakoma, čia pirmas kartas. Vėliau tas jausmas išnyko.

Brigita: smulkių peštynių su broliu tikrai nebeprisimenu, bet šeštoje klasėje, esu vienam berniukui „kalus“ į nosį, įžeidė berods, tai reikėjo gintis (šypsosi).

Šio įvykio nepavadinčiau muštynėmis, nes jis atgal nesiryžo suduoti. Rodos, jis kažką negražaus man pasakė, o aš sugniaužiau kumšti ir „dėjau“. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai šitaip dariau. Tai - labai jau ne mergaitiškas būdas spręsti problemas. Po to jis nulėkė pasiskųsti auklėtojai, o man teko dviguba bausmė – aš gi „mokytojos dukrytė“ (šypsosi).

Ewex: kaip ir dabar, taip ir vaikystėje mėgdavau būti dėmesio centre. Norėdavau, kad viskas vyktų, taip, kaip noriu aš. Taigi, tekdavo imtis visokiausių priemonių, kad pasiekčiau „viršų".

Rimtai susimušusi tikrai nebuvau, bet timptelėti už plaukų, ar „netyčia" pastumti „konkurentą" tikrai teko. Kad įvyktų muštynės, priežasčių būdavo įvairiausių.

Dabar juokinga, pagalvojus, jog mano gimtadienio metu, niekas nepradėdavo žaisti, kol pagal mano gimtadienio grafiką, neišaušdavo laikas žaisti. Manau, tikros muštynės būdavo tarp berniukų. Jie nuolatos nesutarimus spręsdavo kumščiais. Mano taktika buvo kitokia.

Ignoruodavau draugus. Tam turėjau daug kantrybės. Galėdavau nesišnekėti dienų dienas su draugu/-e, jei susipykdavome. Manau, tai yra veiksmingiausias būdas, norit atkeršyti kitam žmogui.

Šarūnas: taip, ir ne vieną kartą. Nuolat vykdavo kiemų karai – daugiausiai, aišku, žaidimo forma, bet tokiuose „reikaluose" iki peštynių – tik vienas žingsnis. Dažniausiai muštynės vykdavo dėl juokingų priežasčių – kas „kietesnis", kas kam ką pasakė. Vaikystė, manau, šiaip yra periodas, kur sprendžiamas lyderiavimo klausimas ir dėl to vyksta aršios grumtynės.

Airis: kaip ir visiems vaikams vaikystėje tenka su kažkuo susigrumti (šypsosi). O vienas mūšis vyko nuo pirmadienio iki kito pirmadienio.

DELFI gatvė: ar dažnai paauglystėje vaikščiodavote į pasimatymus?

Choras: tada didžiausias įvykis būdavo parašyti raštelį patinkančiai mergaitei „aš tave myliu" ir paprašyti, kad jos draugė jai perduotų. Ir kai pamatydavau ar suprasdavau, kad adresatas jį perskaitė, žiauriai nurausdavau.

Brigita: buvau, žinau kas yra pasimatymas. Tačiau, nemanau, kad dažnai vaikščiodavau į pasimatymus.

Ewex: tuo metu mano pasimatymai atrodė taip: aš, mano geriausia draugė ir man patinkantis berniukas, kuris per visą pasimatymą vos kelis žodžius ištardavo. Pusę pasimatymo laiko mes kikendavome su drauge. Dabar labai juokinga prisiminti apie paauglystės pasimatymus.

Šarūnas: ankstyvoje paauglystėje visai nevaikščiojau. Kadangi tai buvo mano vyresnės sesės mokyklinio gyvenimo dalis, viską stebėdavau iš šalies ir visos „sudaužytų širdžių" melodramos tada labai juokingos atrodydavo.

Airis: gana dažnai eidavau į pasimatymus, tik draugystės trukdavo mėnesį.

DELFI gatvė: koks buvo romantiškiausias pasimatymas?

Choras: jei jau eini į pasimatymą, jis jau yra romantiškas. Negaliu pasakyti, kuris buvo romantiškas, nes jie visi žiauriai geri ir jaudinantys.

Brigita: tikra romantika prasidėjo jau suaugus, o jaunystėje – romantika buvo viskas.

Ewex: toks pasimatymas, kuris buvo ilgai lauktas, išsvajotas, išdainuotas, kuriame buvo pirmas bučinys (šypsosi).

Šarūnas: man atrodo, paauglystėje romantiškų pasimatymų nelabai būna – kai galvoje vėjai, ką ten pagalvosi apie smulkmenas. Nurauta gėlė iš kaimynų darželio ir tiek.

Airis: jų buvo ne vienas ir ne du, tad tikrai nepamenu, kuris pasimatymas buvo romantiškas. Pasimatymai buvo vienas už kitą geresni.

DELFI gatvė: ar esate patyrę meilę be atsako?

Choras: kaip ir visi normalūs žmones, taip.

Brigita: jei tai buvo meilė, tai taip (šypsosi). Nors greičiau tai buvo didelė simpatija.

Ewex: manau, kad visi esame, tai patyrę. Bet juokingiausia yra tai, kad daugiausia tos vadinamos meilės be atsako atsiranda tada, kai pamiršti tą „mylimąjį ", sužinai, kad tuo pačiu, kai tau jis patiko, tai ir tu jam patikai, arba jis pradeda rodyti dėmesį tada, kai jau susižavi kitu vaikinu…

Šarūnas: kai buvo penkeri metai, labai jau patiko sesės draugė, kuri, aišku, buvo vyresnė ir galvojau, kad man „toli plaukt" iki jos, tai ir tylėjau.

Airis: ne, tokio skausmo nesu patyręs.

DELFI gatvė: ar paauglystėje sulaukdavote patyčių iš savo bendraamžių?

Choras: jei tai nutikdavo, visada puldavau muštis. Net ir tada, kai jėgos būdavo aiškiai nelygios.

Brigita: nesulaukdavau patyčių.

Šarūnas: oho dar ir kokių! Manau, didesnę dalį bendravimo paauglystėje sudaro lengvesnės ar sunkesnės patyčios, draugiški pasišaipymai – taip jau jaunimas bendrauja.

Niekada nelikdavau skolingas – vienu metu buvau taip „įsiprofinęs", kad net pavadindavo „piktdžiuga".

Airis: patyčių nesulaukdavau, net gi priešingai, būdavo, kad visi norėdavo išmokti groti gitara, tai teko daug ką mokyti šio amato.

DELFI gatvė: ar turėjote pravardę?

Choras: ne niekada. Už tai dabar turiu. Ir panašu, kad ji - amžina.

Brigita: taip, bet nesakysiu.

Ewex: manau, kad visos Ievos vaikystėje yra girdėjusios: „Ieva – pieva“. Kad ir kaip būdavo kvaila, bet vis tiek mane erzindavo.

Šarūnas: pačią baisiausią pasaulyje. Ir tik todėl, kad pirmoje klasėje buvo du Šarūnai. Mane auklėtoja vadino „Šarūnėliu", nes buvau jauniausias, ir, kas blogiausia ir, atrodo, neįmanoma, klasiokai įpratę taip vadino iki dešimtos klasės. Po to jau sakiau: „chebra", užtenka – žmonės aplinkiniai nesupranta“ (šypsosi).

Airis: mano pravardė ir buvo Airis (juokiasi).

DELFI gatvė: ar sulaukdavote pavydo iš savo bendraamžių?

Choras: nežinau. Lyg ir nepastebėjau arba nežinau, kaip jis pasireikšdavo.

Brigita: manau, kad ne. Nors gal to nemačiau.

Ewex: ne, o jei pavydėdavo, tai nesuprasdavau.

Šarūnas: taip. Vaikystėje mama parveždavo iš užsienio japoniškų „penalų" su automatiniais stalčiukais ir visokių formų medžiagų. Tai visi klasėje su pavydu žiūrėdavo.

Paauglystėje per kontrolinius išeidavo išsisukti, gaunant maksimalius balus su minimaliu pasiruošimu. Šito bruožo, man atrodo, truputį pavydėjo.

Airis: nežinau, galbūt pavydo nesulaukdavau, nebent gal dėl to, kad buvau drąsus ir dėl savo šnekumo.

DELFI gatvė: ar galite papasakoti juokingiausią nuotykį nutikusį paauglystėje?

Choras: pats sunkiausias klausimas (šypsosi). Negaliu prisiminti. Buvau labai užimtas vaikas, o vėliau ir paauglys. Daug sportavau ir mokiausi. Nebuvo laiko krėsti „bajerius". Turbūt linksmiausias laikas būdavo vasarą, pionierių stovyklose. Tada tai tikrai būdavo šaunu.

Brigita: jų buvo ne vienas. Šis – mokyklinis. Turėjome didelę klasę, jos gale stovėdavo spinta, na tokia, kur galima knygas dėti, sportinių drabužių krepšius laikyti, o už spintos dar plotas, toks nedidelis, kur sukrauti žemėlapiai, ar sulūžusios kėdės.

Turėjome tokią mokytoją, kuri ateidavo ji vesti į mūsų klasę pamokos. Įeina į kabinetą, o kabinetas tuščias. Apsidairo ir išeina pasikviesti auklėtojos, o tuo metu, mes visa klasė už spintos slepiamės. Kol ji atsiveda auklėtoją, mes greitai susėdame į suolus ir ruošiamės pamokai. Rimti tokie, susikaupę.

Atėjus mokytojai jau su auklėtoja, išsprogdinę akis aiškindavome, kad visą laiką mes čia sėdėjome ir laukėme mokytojos. Tada būdavo juokinga. Dabar nevertinsiu ar elgdavomės gerai, ar ne. Juk tai - vaikystės pokštai.

Ewex: visko buvo tiek daug. Bet man įstrigo ne konkretus įvykis, bet aš pati. Gerai pamenu tokį laikotarpį, kai susidomėjau hiphopu. Tapau jo propaguotoja nuo galvos iki kojų. Plaukai buvo supinti kasytėmis, džemperis buvo XL dydžio, nors turėtų XS būti, o džinsai būdavo aprašinėti „Rap is cool", Eminem, „Hip – Hop forever". Ant rankos būdavo daug apyrankių, o rankose nešiodavau riedlentę, nors nemokėjau ja važinėti.

Šarūnas: negaliu. Labai jau gėdingas, net prisiminti nedrąsu. Tikrai. Bet linksma buvo labai.

Airis: juokingiausią nuotykį? Net nežinau, nes išties buvo tiek daug, kad vienas už kitą buvo įdomesnis. Užtverdavome mokytojams kelią ir neleisdavome pravažiuoti, kol ta mokytoja nenueidavo pas direktorių. Buvo nuo keisčiausių iki juokingiausių nuotykių.

DELFI gatvė: ar krėsdavote mokytojams pokštus?

Brigita: Oi, krėsdavau pokštus mokytojams, tik krėsdavau ne viena. Tuo metu atrodė, kad esame genialūs. Turėjome kelis mokytojus, kuriems dažniausiai kliūdavo. Tačiau mes nebuvome piktybiniai. Vaikiški pokštai mūsų buvo. Tikiuosi mūsų mokytojai ant mūsų nepyksta.

Ewex: tikrai mėgstu, kai man kas iškrečia smagų, linksmą pokštą, ir pati mėgdavau krėsti pokštus kitiems, arba prisidėti prie kitų išdaigų. Na, bet visada bijojau „prisidirbti", tad mokytojai iš manęs tikrai nesulaukė jokios išdaigos. Bailė esu (juokiasi).

Airis: mokytojams pokštus krėčiau nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Per pamoką esu ištylėjęs dešimt minučių.

DELFI gatvė: ar esate keršiję mokytojams?

Brigita: keršijusi – tikrai ne. Lyg nebuvo už ką keršyti.

Ewex: ne. Aš esu nekerštingas žmogus. Neneigsiu, kad kartais kildavo visokių minčių ir jausmų po tam tikrų konfliktų su mokytojais, bet viskam yra savos ribos.

Airis: buvo, kad tikrai norėdavau atkeršyti mokytojai, bet mano pyktis būdavo neilgalaikis, tai po pamokos viską pamiršdavau.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis