Aleksandras: „graffiti yra daugiau nei menas, tai - nuotykis!“ (nuotraukų albumas)

Vieni piktinasi šiuo hobiu ir vadina jį laiko švaistymu, kiti žavisi didžiuliais meno šedevrais, besipuikuojančiais ant daugumos miesto pastatų. Graffiti. Ar tai tik paauglių maištas ir noras pasipuikuoti?

Ar tai tik vandalizmas ir nieko daugiau? Žinoma ne! Tai jums pabandys įrodyti Aleksandras. Visa tiesa apie gatvės meną iš graffiti konkurso nugalėtojo lūpų.

DELFI gatvė: kada ir kaip susidomėjai graffiti?

Aleksandras: manau, kad viskas prasidėjo kokioje 7-oje klasėje, būtent tada pradėjau domėtis graffiti. Mokykla, kurioje aš mokiausi, buvo visa apipaišyta graffiti piešiniais, žiūrėdavau į juos, man jie labai patiko, vėliau po truputį ir pats pradėjau kurti kažką panašaus.

Laikui bėgant, susipažinau su piešėjais, kurie buvo kur kas labiau už mane pažengę šitoje srityje, pradėjau iš jų mokytis. Labai gerai pamenu, tokį MEK, iš kurio labai daug išmokau.

Pagrindinis dalykas, kurį jis man perdavė buvo tai, jog graffiti nėra tik raidės. Gali piešti ką tik nori. Taip aš pradėjau piešti įvarius personažus graffiti stiliumi. Dabar jau rimtai piešiu 7 metus.

DELFI gatvė: ar dažnai pieši ant miesto sienų?

Aleksandras: anksčiau piešdavau labai dažnai, pradėjau nuo savo gatvės sienų, o vėliau, kai pramokau, ėmiau „lįsti“ ir į miestą. Tačiau dabar rečiau išeinu piešti ant sienų, nors pripažįstu, kad grffiti ir jo realizavimas ant sienų yra neatsiejamas dalykas.

DELFI gatvė: ar turėjai problemų su teisėsauga?

Aleksandras: na, mes stengiamės išvengti tų problemų su policija, todėl paišome naktimis, kai aplink praktiškai nėra žmonių, užsimaskuojame, bet vis tiek tenka įkliūti, aišku, taip yra nutikę ir man.

Aš manau, kad esu pakankamai atsargus, stengiuosi, kad aplink nebūtų nė vieno žmogaus. Kai tik pamatau, ką ateinant, atsitraukiu, vaidinu, kad aš čia visiškai atsitiktinai atsidūriau, o vėliau toliau piešiu.

Tačiau būna, jog nepakanka apsimetinėjimo, todėl prisipažinsiu, kad su teisėsauga problemų buvo daug. Daugiausia, aišku, esu gavęs piniginių baudų, jos buvo įvairios, priklausė nuo piešinio dydžio, gali būti 50, 100, 200 ar 1000 litų, didžiausia mano gauta bauda siekė 2000 litų. Sudėjus visas baudas, gautųsi dar gražesnė sumelė...

Be to esu sėdėjęs areštinėje naktį, tačiau aš nesiskundžiu, policininkai buvo gana malonūs. Pabendravome – klausinėjo, kodėl taip darau, kas mane skatina, vadino „dailininku“.

Buvo keista, nes labiau įprasta, kai į mus kreipiasi kaip į vandalus. Man pačiam nėra tekę susidurti su policininkų žiaurumu, bet draugai yra pasakoję, jog kartais šie su jais elgiasi labai žiauriai.

DELFI gatvė: ar turite kažkokių ypatingų būdų, kaip užsimaskuoti, kad neatpažintų, jog jūs graferiai?

Aleksandras: na, labai įvairių tų būdų yra, kiekvienas savo stengiasi susigalvoti. Stengiamės, kad būtų patogūs drabužiai, kad būtų lengva bėgti nuo teisėsaugos. Reikia, kad drabužiai būtų kuo tamsesni, taip mažiau atkreipiame į save dėmesio.

Tačiau nepaisant visko graferį, gaila, bet atpažinti labai lengva, negaliu pasakyti visų būdų, kas mus išduoda, bet kai kurie savaime aiškūs.

Tai - kuprinė ar tašė, kurioje, aišku, susidedame dažus ir vienas pagrindinių atributų - kepurė arba kapišonas, gali būti net abu.

DELFI gatvė: kaip reaguodavo ir reaguoja tėvai į tokį hobį?

Aleksandras: kai buvau mažesnis, tai jie galvojo, kad tai - tiesiog kažkoks „bandos jausmas“ ir tai tikrai praeis. Vėliau tėtis sakydavo, kad mesčiau šitą reikalą, nes baudos didelės, daug išlaidų ir nuostolių. Dabar, kai suprato, jog į graffiti aš žiūriu rimtai, jog gaunu užsakymų, gaunu pinigų, tai žiūri daug palankiau.

DELFI gatvė: ar teko kam nors graffiti piešti ant sienos kaip dovaną?

Aleksandras: teko ir jau ne vieną kartą, aišku, savo merginai. Patį pirmą kartą jai dedikavau piešinį per šv. Valentino dieną. Galvojau: artėja ši šventė, o aš nežinau, kaip čia ją nustebinus, pinigų neturiu, tik daug buteliukų dažų, kaip ir pridera graferiui.

Kitos išeities nebuvo, mano manymu, geresnės taip pat. Nupiešiau ant jos mokyklos sienos didelę širdį su sparnais (aš jau tada nesimokiau mokykloje, o ji vis dar buvo mokinė).

DELFI gatvė: kaip reagavote į tokią dovaną? Kaip reaguojate į tokį vaikino hobį ar darbą?

Aleksandro mergina: sunku apsakyti, kaip reagavau, tai reikia tiesiog pajusti. Aišku, buvau labai nustebusi ir sužavėta, nes vaizdas buvo nuostabus.

Kalbant apie jo pomėgį, aš net nežinau, manau, kad man patinka, tai, ką jis daro. Kartais susigundau su juo papiešti, tačiau labiau patinka tiesiog žiūrėti, kaip jis kažką piešia ir vertinti.

DELFI gatvė: papasakok apie įsimintiniausią nuotykį, kurį teko patirti, piešiant ar jau bėgant nuo policijos.

Aleksandras: tų nuotykių iš tikrųjų buvo daug, apie kai kuriuos jau rašė, tai nenoriu kartotis. Labai man įsiminė, kai mes su draugais suradome labai gerą sieną piešiniui, tokią didžiulę, dviejų aukštų, tačiau visai netoli jos statė prokuratūrą, tai piešti buvo pavojinga.

Mes sugalvojome atsivežti aplink esančius šiukšlių konteinerius, sustatyti juos taip, kad nesimatytų mūsų ir piešėme visą naktį. Įspūdingiausia tai, jog policija važiavo ne vieną ir ne du kartus, ir mūsų nepamatė.

Dar pamenu vieną įvykį, kai buvau pas draugą svečiuose ir jis pasakė: „Jei jau pieši, tai nupiešk ką nors ir mano kieme“. Mes išėjome, susiradome vietą ir aš pradėjau piešti, o jis stovėjo už nugaros, saugojo, kad nepamatytų kas nors.

Vėliau išgirdau klausimą: „Ką tu darai?“. Aš pagalvojau, kad tai draugas pokštauja ir atsakiau: „Kvaily, nematai, kad piešiu?“

Pasirodo, mano draugo jau nebuvo, o mane kalbino kažkokia gauja gerokai vyresnių vyrukų. Jie mane sugavę liepė trinti tai, ką nupiešiau ir moralizuoti. Viskas baigėsi tuo, kad aš užtepiau viską baltais dažais, nes nieko kito negalėjau padaryti ir geruoju su jais išsiaiškinau.

DELFI gatvė: kuo žadi būti ateityje? Ką tau reiškia pats piešimas?

Aleksandras: anksčiau aš negalėdavau sau rasti atsakymo į klausimą, kodėl aš visa tai darau, leidžiu šitiek pinigų, moku baudas, grįžtu naktimis visas dažuotas, purvinas.

Tačiau dabar viskas yra kitaip, aš žinau, kad nieko kito veikti gyvenime aš nenoriu, graffiti man yra daugiau nei menas.

Ateityje aš norėčiau galbūt piešti komiksus, vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau susieti savo veiklą su animacija.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis