Ji – Monika Bielskytė. Veiklos sritis – menininkė, fotografė. Gyvena Paryžiuje. Ji iš Šiaulių. Gyvenimo įkvėpėjai: Tatsumi Hijikata, Andrejus Tarkovskis, Czesławas Miłoszas, Yukio Mishima, Lawrence’as Durrellis, Leonardas Cohenas, Marie Chouinard, Pina Bausch, Nagisa Oshima, Derekas Jarmanas, Maxas Richteris, Ian Curtis, Sankai Juku, James Thieree ir kt.
Gyvenimo filmai: stipriausią įspūdį paliko „Blue” (rež. Derekas Jarmanas), gražiausi – „Nostalghia” ir „Stalkeris” (rež. Andrejus Tarkovskis), o įsimintiniausios scenos iš filmo „Merry Christmas Mr. Lawrence” (rež. Nagisa Oshima)
Monika kuria Paryžiuje. Ji prisipažįsta, kad ten dabar įstrigo vien dėl patogumo. Ją su šiuo miestu sieja gana žemiškos priežastys – draugai, gera vieta, kurioje gyvena ir pan.
Kita vertus, Monika yra absoliučiai laisva – jos „butikas“ internete, jos darbo dalis yra keliauti, patirti, fiksuoti, atnešti. Ji yra laisvesnė nei didžioji mūsų dalis, tačiau jos žvilgsnis dažniau nei mūsų krypsta į kasdienėje aplinkoje izoliuotus fragmentus.
Šiaip būtų ji Kambodžoje ar Kaire, o gal ir Vilniuje. Monika prieš Kalėdas buvo čia trumpam grįžusi.
Man kilo klausimas, kodėl turėdami ir taip palyginus nedaug menininkų, nepripažįstame tų lietuvių, kurie kuria už Lietuvos. Nereikia, matyt, net ir Jono Meko pavyzdžio, kurį Lietuvoje pradėjo populiarinti ne lietuvis ir gerokai po to, kai šis tapo avangardinio kino karaliumi pasaulyje, kad suprastume, jog reikia būti atviresniems pirmiausia tarp savęs.
– Monika, koks oras dabar meno pasaulyje?
– Krizė, krizė, krizė. Aplinkui jaučiu daug baimės ir nesaugumo, nes aiškėja, kad aukcionų sukurtas burbulas sprogsta taip pat lengvai kaip ir biržos manipuliacijomis sukurtas finansinis miražas.
Tikiuosi, kad tai privers menininkus į kūrybą žvelgti kitaip nei pastaraisiais metais. Taip pat tikiuosi, kad pagaliau bent dalis šiuolaikinio meno kūrėjų baigs daryti pinigus iš to, kuo niekas iš tiesų niekada ir netikėjo.
– Tęsiant tą pačią nuotaiką, kuo dar bjauriesi kalbant apie menus?
– Tuštybe, žavėjimusi populiariais vardais, apsimetinėjimu, paviršutiniškumu. Kita vertus, tai būdinga ne tik meno pasauliui.
Taip pat nelabai mėgstu visų pastaruoju metu populiarių pseudo-moksliškumų, pseudo-konceptualizmų, pseudo-filosofijų ir pan.
– Kaip tu patekai į Paryžių?
– Važiavau čia studijuoti kino režisūros, tačiau nusivyliau mokymo sistema. Apskritai man turbūt nepatinka jokios sistemos. Tačiau metusi studijas likau čia gyventi ir dirbti.
– Dabar tu jau visa menininkė. Kaip praėjo tavo asmeninė paroda Olandijoje?
– Paroda vyko Amsterdamo fotografijos muziejuje „Foam”. Jos metu eksponavau video instaliaciją – pirmą naujausio savo projekto „A place to wash the heart” dalį. Mane pasiekė nemažai atsiliepimų iš žiūrovų, tai labai pamalonino.
– „Foam”? Stipru. Kada pajutai, kad įvyko tavo karjeros lūžis?
– Karjera… Nelabai aš į tai žvelgiu kaip į karjerą. Mano darbas neatskiriamas nuo mano gyvenimo. Atrodo, kad 2006 metais įvyko gana svarbus lūžis. Tuo metu fotografavau „Tatcmuam”, „Times Immemorial” ir „Godly Interventions” fotoserijas Pietų Azijoje ir Himalajuose.
– O kokioje aplinkoje dabar kuri?
– Vis dar fotografuoju gana pavojingose, tačiau gražiose ir tikrai įdomiose pasaulio vietose. Projektus tvarkau ir dirbu Paryžiuje. Darbo aplinką stengiuosi susikurti kiek įmanoma tvarkingesnę.
– Kokia tau atrodo Lietuva grįžus?
– Nemažai dalykų Lietuvoje mane liūdina. Tiek iš meno, tiek iš žmonių santykių norėtųsi daugiau nuoširdumo ir tikrumo, kartais šokiruoja pernelyg paviršutiniškas suvokimas to, kas „yra” ir kas „nėra” šiuolaikinis menas.
– Ar tai priežastis, dėl kurios mes apie tavo sėkmę mažai Lietuvoje ir tegirdime?
– Turbūt ne manęs šito reikėtų klausti. Aišku, man norėtųsi ir Lietuvoje parodyti savo darbus. Kol kas, nuo to laiko, kai apsigyvenau Paryžiuje, jie vien tik užsienyje ir buvo rodyti.
Paskutinio vizito Lietuvoje metu buvo nemažai susitikimų, tačiau ar tai atneš rezultatų, pamatysime.
– Ar bendrauji su lietuviško kraujo turinčia Lina Sheynius (Igno „Kuprelio” Šeiniaus proanūkė). Atrodo, ji yra tavo gerbėja.
– Ji ir jos parneris Emericas Glayse’as per pastaruosius metus tapo mano draugais. Lina internete pamatė mano darbus, jai patiko ir nusprendė parašyti laišką.
Nuo to laiko, kai ji iš Londono persikraustė į Paryžių, mes nemažai bendraujame. Tiesa, paskutiniu metu per abiejų darbus tam lieka vis mažiau laiko.
– Ar tenka bendrauti/sutikti lietuvių menininkų Paryžiuje? Galbūt Stanikus?
– Stanikai kažkada buvo apsilankę mano studijoje, tačiau tai buvo senokai. Būnant Paryžiuje beveik niekada netenka bendrauti lietuviškai. Taip kalba ir užsimiršta (verstine anglų-lietuvių kalba dėsto Monika).
– Kokie dar žmonės domisi tavo menu?
– Sunku pasakyti. Mano internetinį puslapį aplanko žmonės iš įvairiausių pasaulio kampų, išskyrus Afriką ir Kiniją. Kinijoje mano puslapį užblokavo. Turbūt nuo to laiko, kai Sichuane fotografavau žemės drebėjimą.
Tiesa, pastaruoju metu atrodo, kad mano kūryba įdomesnė žmonėms iš kitų kūrybinių sričių (ne šiuolaikinio meno): muzikos, kino, šiuolaikinio šokio, literatūros, spaudos, mados ir pan.
– Ką tu dažnai save pagauni nevalingai stebint?
– Tiesą pasakius, Paryžiuje ir panašiose vietose nedaug ką, gal nebent savo draugą, kai jis miega, keletą kitų žmonių, kurie man patinka.
Tikrai nedaug, tačiau, kai keliauju – gamtoje ir tyloje galiu praleisti amžinybę, stebėdama kalnus, jūrą, apleistas vietas, nykstančius peizažus.
Dabar man to trūksta – nustoti galvoti, tik ilgai ilgai žiūrėti, tam, kad akys sugertų viską, ko antrą kartą jau nebepavyks pamatyti.
– Kokių reikalų esi turėjusi su „Saatchi” galerija?
– Prieš porą metų vienas iš „Saatchi” žmonių su manimi susisiekė ir paprašė, kad įdėčiau darbus į jų tinklalapį. Po poros dienų atradau, kad savo galerijos žurnale apie mane jie parašė teigiamą straipsnį, o 2007 metais „Frieze” meno parodos metu „Saatchi” Royal Academy of Arts Londone organizavo parodą, kurioje buvo eksponuojami ir keli mano darbai.
– Kaip manai, ar menas eiliniam žmogui turi būti prieinamas nemokamai?
– Nemanau, kad tai turėtų būti visiškai nemokama – tai, ką gauname už dyką, dažnai nevertiname. Tačiau kainos vienareikšmiškai neturėtų būti tokios išprotėjusios kaip dabar, kai nieko neįmanoma pamatyti be 10 eurų – man tai atrodo pernelyg brangu.
– Kaip pati reaguoji į tai, ką gauni nemokamai?
– Aš nemažai dalykų gaunu nemokamai: pakvietimus į parodas, atidarymus, defilė, vakarienes, vakarėlius, knygas ir pan. Tačiau taip yra, matyt, tik dėl to, ką darau. Visada malonu gauti pakvietimus, tačiau dabar nebespėju visur apsilankyti.
– Papasakok apie savo naują knygą.
– „Kitos knygos” greitu metu Lietuvoje turėtų išleisti knygą „Times Immemorial”. Joje – nuotraukos ir tekstai iš vieno mano projekto, daryto 2006 metais Indijoje, Nepale ir Butane.
– Tavo planai 2009.
– Naujausias projektas, prie kurio dirbu, vadinasi „SOME/THINGS LIMITED EDITIONS”. Jį pradėjome su mano draugu Jamesu Cheng Tanu. Kol kas siūlome leidinius tik su mano nuotraukomis, tačiau ateityje tikimės bendradarbiauti su menininkais iš kitų sričių.
Tikiuosi, kad per šiuos metus pavyks paruošti publikacijas su Šarūnu Bartu ir Adeline Besse. Taip pat kalbu apie būsimą bendradarbiavimą su Nicolas Andreasu Taralisu ir Raz Ohara bei norėtųsi padirbėti su keletu mano mėgstamiausių choreografų ir muzikantų.
Daugiau Monikos darbų bielskyte.com; someslashthings.com
