Grupei „Siela“ – 19 metų. Lietuvos gotams taip pat?

„Sielos“ vokalistas Auris per koncertą šiltai bendravo su publika, dainas lydėjo atlikėjo energingi ir teatrališki judesiai.

Deja, žmonių gausa šis koncertas nepasižymėjo – gal dėl brangių bilietų, o gal dėl neįprastos vietos – koncertas vyko „Champagne bar‘e“, o ne „Baltuose Drambliuose“.

Tačiau tie, kurie atėjo, buvo ištikimiausi grupės gerbėjai. „Sielos“ klausau nuo pat jų gyvavimo pradžios. Turiu jų pirmąsias kasetes. Jau buvau „Tamstoje“ vykusiame jų gimtadienio koncerte. Dabar atėjau ir į šį,“ – DELFI gatvei pasakojo grupės gerbėja.

Į koncertą atėjo įvairaus amžiaus publika – nuo paauglių iki pagyvenusių grupės fanų.

Koncertui įpusėjus iš salės pasigirdo sodrus vyriškas balsas: „Auri, noriu nuo tavęs vaiko“. Vokalistas šyptelėjo ir atsakė: „O dabar sugrosim dainą „Svajoklė“.

Koncerto metu publika traukė visas dainas kartu su grupe. Dvi jaunos panelės, stovėjusios prie pat scenos, nepaliovė trankiai šokti viso koncerto metu bei head bang‘inti (purtyti galvas).

Prieš koncertą sustabdėme grupės vokalistą Aurelijų ir nekantriai kaulijome papasakoti apie Lietuvos gotus. Juk „Siela“ – gotikinio roko grupė.



Kaip Aurelijus susidomėjo gotikine kultūra, kokie šiandieniniai Lietuvos gotai, kuo jie tiki, kuo kvėpuoja ir kvepia – viską sužinosite Aurelijaus interviu su DELFI gatve.

DELFI gatvė: kas jums asmeniškai ir jūsų grupei yra gotika, gotikinis judėjimas?

Aurelijus: man įdomiausias laikotarpis buvo 1992-93 –ais metais, kai pradėjau domėtis gotikine muzika. Tada buvo populiarios grupės „The Sisters of Mercy“, „Fields of the Nephilim“, nuo jų prasidėjo mano pažintis su šiuo judėjimu.

Tai buvo kažkas nauja, ir to įkvėpti jau 1994 –ais įrašėme albumą „Už regėjimo lauko“, kuris mums atvėrė kelius į vakarų sceną.

Tuo metu Vokietijos gotikinė scena įžengė į savo klestėjimo erą. Kūrėsi daug gotikinės pakraipos grupių, ėmė vystytis gotikinės mados. Mus pastebėjo ir kvietė į festivalius bei koncertinius turus po vakarų Europą.

Lietuvoje tai buvo nauja banga ir mūsų muzika, apranga, ideologija ne visiems buvo patraukli. Nepaisant to, toks buvo mūsų pasirinktas kelias, mes su „Sielos“ vėliava buvome pradininkai, propagavę šią muzikinę kultūrą Lietuvoje.

Tai buvo iššūkis. Maištas. Viskas, kas reikalinga, grojant roko muziką.

DELFI gatvė: kokia jūsų nuomonė apie dabartinius paauglius, kurie laiko save gotikinio judėjimo atstovais?

Aurelijus: kiekvienas turi pasirinkimo laisvę. Koks judėjimas arčiausiai širdies tokį ir pasirenkame.

DELFI gatvė: kuo skiriasi dabartinis gotų jaunimas nuo 1990-ųjų gotų?

Aurelijus: jau minėjau, kad gotikinis muzikinis judėjimas Lietuvoje prasidėjo apie 1993–ius metus. Visgi, lyginant tuos ir dabartinius laikus, norėčiau pabrėžti natūralumą.

Man atrodo, jog anksčiau buvo daug natūralesnė ir muzika, ir apranga, ir mąstymas. Gotikinis judėjimas dabar yra išaugęs, gal jau peraugęs ir verdantis savo sultyse.

Muzika išsišakojo į dešimtis pakraipų. Tapo madinga jungti įvairiausio stiliaus muziką su gotika, įnešant į ją tamsos, niūrumo elementų. Apranga taip pat tapo serijiniu gaminiu.

Visi gotai tapo kaip armijos kareiviai panašūs vieni į kitus tiek muzika, tiek apranga. Mąstymas, man atrodo, irgi labai standartinis ir primityvus. Tos pačios temos gromuliuojamos jau daug metų.

Aš gyvenu su šia muzika jau pakankamai ilgai, kad galėčiau to nepastebėti ir panašu, kad turėtų viskas vieną dieną „užknisti“. Originalumo reikia ieškoti pirmiausia savyje ir niekada nesustoti viename taške.

DELFI gatvė: kaip kilo idėja sukurti grupę ir kaip ją įgyvendinote?

Aurelijus: idėja kurti ir veikti, platinant savo idėjas panašiai mąstantiems žmonėms, buvo stimulas kurti dainas tokias, kuriomis gali papasakoti, kaip tu jautiesi, savo viduje, ką išgyveni.

Dainuoti apie visiems suprantamus ir iki skausmo pažįstamus dalykus ir žavėtis paprastų minčių nepaprastumu. Kokią jos turi galią, kai pasiekia žmonių protus, širdis, jausmus!

Vienas Dievas težino, kaip mes kiekvienas keičiamės savyje, klausydami artimos savo sielai muzikos. Tai didelė jėga, kuri, atrodo, nepastebima, bet galinga. Ir ji mane žavi.

Įgyvendinti idėjas kai jos jau yra tavo galvoje, ant popieriaus, ar lūpose, nėra taip sunku. Tam reikia bendraminčių, daug noro ir užsidegimo. Tada viskas paprasta, viskas pildosi.

DELFI gatvė: kodėl būtent tokį pavadinimą pasirinkote - ar tai susiję su gotiškuoju misticizmu?

Aurelijus: pasakysiu tik tiek, kad apie tai, rinkdami pavadinimą, tikrai negalvojome. Pirmiausia, norėjosi trumpo skambaus žodžio, kurį lengva būtų skanduoti žmonėms per koncertus.

O pavadinimas pats susirado mane ir, po ilgų kankinimųsi ir daugybės siūlytų variantų, ištariau sau viduje - „Siela“, ir daugiau jis manęs nebepaleido. Grupė vienbalsiai sutiko su mano pasiūlymu. Taip 1990-ais metais kovo 1–ą dieną tapome „Siela“.

DELFI gatvė: skaičiau, kad po I - ojo hipių festivalio jūs stiklinote išdaužtus langus, keitėte sudaužytas kriaukles ir veidrodžius. Kaip pasikeitė publika nuo grupės pirmųjų koncertų iki dabar? Ar ji tokia pat maištinga?

Aurelijus: tai buvo festivalis 1991 –ais metais V. Cojui atminti. Jis vyko „Utenos trikotažo“ aktų salėje. Buvome pasikvietę dvi grupes iš Sankt Peterburgo „Bukva O“ ir „Glavnyj kalibr“ . Taip pat grojo „Siela“.

Susirinko daug jaunimo, neturėjome patirties, rengiant panašius renginius ir nepasirūpinome apsauga. Turėjome nuostolio. Bet viskas baigėsi laimingai.

Už viską, aišku, sumokėjome. O publika visada yra maištinga, tik dabar turbūt mažiau laisvių jai pasireikšti tokiais žygdarbiais kaip destrukcija.

Nors gal ir ne. Prisimenant šių metų sausio 16 dieną atrodo, jog niekas nesikeičia. Tik dabar tam nereikia net koncertų.

DELFI gatvė: koncertuojate jau 19 metų, jūsų klausosi įvairaus amžiaus žmonės, vis pritraukiate naują, jaunąją publiką. Kaip manote, kur slypi jūsų populiarumo sėkmė? Kas jus įkvepia kurti?

Aurelijus: svarbiausias įkvėpimo šaltinis yra aplink mus besisukantis pasaulis. Tai, kuo mes gyvename, kiek mes esame trokštantys pažinti, ieškoti, būti originalūs.

Viskas, ką matome ir jaučiame kiekvieną akimirką - visa tai kaupiasi viduje. Su tuo gyvename, ir kurdami norime pasidalinti tuo su kitais. Kurdamas aš pats keičiuosi, ir tada viskas aplink mane keičiasi.

Visada norisi kažko naujo, o keistis, aišku, labai sunku, kai grupė jau turi tokį „bagažą“ metų už nugaros. Bet visgi tas judėjimas ir yra variklis, manau, dėl to grupė taip ilgai gyvuoja.

Su nauju albumu „Euforija“ pajudėjome iš užsistovėjusio gotikinio vandens ir atsidūrėme arčiau „Sielos“ šaknų, t. y. pirmųjų energingo roko albumų skambesio.

„Pseudo“ gotams ir apsimetėliams gerbėjams nežinau, ar bus priimtinas šis albumas, nes pasigirsta kalbos, kad grupė anksčiau grojo geriau. Tokių žmonių nuomone grupė turėtų groti visada tą patį stilių ir nesikeisti tam, kad nereikėtų ir jiems patiems keistis.

To nebus. Jau dabar aš mąstau apie naują albumą ir jau dabar ieškau, stebiu pasaulį ir keičiuosi kartu su juo.

DELFI gatvė: kokie jums yra įsimintiniausi koncertai, kuriuose teko groti?

Aurelijus: turbūt didžiausią įspūdį yra palikęs koncertas Vokietijoje, Bavarijos kalnuose, esančioje apgriuvusioje pilyje. Ten Vokietijos koncertinės - gotikinės muzikos leidybinės agentūros surengė savo suvažiavimą ir pakvietė mus pagroti.

Aš nežinau, kaip jie gavo leidimą tam renginiui tokioje vietoje, nes ten nebuvo elektros, nebuvo net kelio iki pilies. O sutemus ten vyko tikrų vaiduoklių šou.

DELFI gatvė: kaip jūs, Aurelijau, gaivinat savo sielą?

Aurelijus: dabar skaitau Jevgenijaus Griškoveco knygą „Asfalt“ ir man smagu, kai randu taip pat šitame laike mąstančių žmonių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis