O taip… atrodo, kad Lietuvos antroji religija – vyrų krepšinis – merdi. Visi krepšininkai bėga iš komandų pabrukę uodegas, seniai pamiršę saldų pergalės skonį. Tad kodėl neprisiminus moterų?
Silpnosios lyties atstovės krepšinio aikštelėje įrodo, kad nėra jau tokios silpnos. Kristina Alminaitė – greičiausiai ne tik aukščiausia krepšininkė Lietuvoje (204 cm), bet ir mergina, turinti talentą, kuris, domina daugelį krepšinio ekspertų ir jo mėgėjų.
Visai neseniai paėmusi kamuolį į savo rankas, ji jo nebepaleidžia, o varžovėms darosi vis sunkiau šią sportininkę sustabdyti.
Gali būti, kad šios jaunos merginos dėka vieną dieną moterų krepšinis taps antra religija ir į varžybas ateis tiek žiūrovų, kad sporto arenoje neliks laisvų vietų. Juk krepšinis – ne tik vyrų reikalas!
Jai 18 metų, zodiako ženklas – skorpionas. Pomėgiai – žiūrėti filmus, miegoti
Idealas – Candace Parker. Kredo: „nedaryk to, dėl ko vėliau galėtum gailėtis“.
Geriausias filmas – „Kovos klubas”. Mėgstamiausia knyga – Jodi Picoult „Devyniolika minučių”. Skaniausias patiekalas – meksikietiška sriuba.
– Kristina, atsigręžkime į praeitį. Praėjusią vasarą kartu su jaunių rinktine į Lietuvą parvežėte auksą. Kaip tada jauteisi? Kokie įspūdžiai ir kokios nuotaikos buvo?
– Jausmas buvo nepakartojamas. Mus pasitiko daug žmonių, gerbėjų, visi sveikino, dovanojo gėles ir, kaip tu dabar, klausinėjo, kaip mes jaučiamės. Savaime suprantama, kad puikiai!!!
– Ar nebuvo gaila krepšiniui „parduotos vasaros”?
– Anaiptol. Įgijau daug patirties. Be to, aš vasaros visiškai nepardaviau, nes ir deginausi, ir važiavau pas brolį į Lenkiją, ir dar stovykloje pabuvau.
– Nemanai, kad visos ateinančios vasaros nuo šiol bus tokios?
– Visko gali būti, bet sportas neužtrunka visus 3 vasaros mėnesius. Todėl yra kada ir pailsėti. Taigi, „nenurašinėkite” tų mano vasarų.
– Ar teko kada susimąstyti, kad vieną dieną gali tekti apsivilkti Lietuvos moterų krepšinio komandos „Teo” marškinėlius?
– Lietuvoje tai yra geriausia moterų krepšinio komanda, todėl manau, kad kiekvienos krepšininkės svajonė yra žaisti tokio aukšto lygio komandoje.
– Ar norėtum kur nors emigruoti ir žaisti krepšinį šiltuose kraštuose? O gal esi patriotė?
– Greičiausiai, kad esu patriotė, nes man labai patinka Lietuva. Kol kas neplanuoju išvykti iš Lietuvos gyventi ir žaisti kitur.
– O ar šiemet tave, abiturientę, besimokančią Maironio gimnazijoje, mokslai labai spaudžia?
– Na taip, mokausi gimnazijoje, todėl tikrai nelengva. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad suspėčiau ir mokytis, ir sportuoti.
– Gal mokytojai nuolaidžiauja sportininkei?
– Labai labai retai, juk kiti taip pat užsiima kokia nors veikla: piešia, dainuoja, sportuoja, todėl mokytojai negali nenuolaidžiauti visiems. Tikrai niekada nerašo pažymių „iš oro”. Juk ne paprastoje vidurinėje mokausi.
– O kur galvoji studijuoti?
– Viskas priklausys nuo to, kaip išlaikysiu egzaminus, bet šiaip norėčiau studijuoti Kaune, galbūt VDU.
– Trenerės darbas nevilioja?
– Ne, manau geriau būti žaidėju, nes treneriai turi turėti geležinius nervus. Be to, manau, kad negalėčiau dirbti tokio darbo. Geriau mokytis tai, kas patinka.
– Gal gali papasakoti, kaip dažniausiai prabėga tavo diena, ką veiki?
– Aišku… Anksti keliuosi ir einu į mokyklą, po pamokų tiesiai į treniruotę, o grįžus – laukia namų darbai. Kartais išvedu šunį pasivaikščioti arba, kaip ir kiekvienas paauglys, laiką leidžiu prie kompiuterio.
– Ar tu, kaip ir daugelis tavo bendraamžių, eini pas korepetitorius?
– Neinu ir neisiu, nes neturiu tam laiko. Manau, kad reikia prisiversti mokytis mokykloje, o ne leisti pinigus papildomoms pamokoms pas mokytojus.
– O koks tavo požiūris į kitas sporto šakas? Ar esi ką nors dar išbandžiusi, ar visą gyvenimą tik kamuolį „ganai”? Ar norėtum žaisti ne krepšinį, o, tarkim, tinklinį?
– Požiūris į kitas sporto šakas yra teigiamas, nes pati esu lankiusi ir tinklinį, ir plaukimą, ir lengvąją atletiką. Krepšinis mano gyvenime atsirado palyginus neseniai, prieš ketverius metus.
– Greičiausiai tavo ūgis paskatino ateiti į pirmąją krepšinio treniruotę. Juk Lietuvoje daugiau nėra 204 cm ūgio krepšininkės?
– Tikriausiai ne. Manau, kad svarbiausia ne centimetrai, bet didelis noras ir pastangos.
– Manau, kad turi kuo didžiuotis, nes esi tokia išskirtinė. O ar visi tavo šeimos nariai tokie aukšti?
– Taip. Abu tėvai aukšti, brolis irgi nežemas, bet aš jau jį praaugau. Jis taip pat kažkada žaidė krepšinį, bet dabar užsiima visai kitokia veikla.
– Ko galėtum palinkėti žmogui, kuris išsiskiria iš kitų: labai aukštas ar labai žemas, labai liesas ar apkūnus, ir dėl to pergyvena?
– Tikėkite savo svajonėmis, nes jos pildosi. Niekada nenuleiskite rankų, nes silpni žmonės greitai palūžta, ir būkite kantrūs, nes išmuš ir jūsų valanda.
– Išduok savo ateities planus?
– Neatskleisiu…
