Krepšinis – ne tik vyrų reikalas

O taip… atrodo, kad Lietuvos antroji religija – vyrų krepšinis – merdi. Visi krepšininkai bėga iš komandų pabrukę uodegas, seniai pamiršę saldų pergalės skonį. Tad kodėl neprisiminus moterų?

Silpnosios lyties atstovės krepšinio aikštelėje įrodo, kad nėra jau tokios silpnos. Kristina Alminaitė – greičiausiai ne tik aukščiausia krepšininkė Lietuvoje (204 cm), bet ir mergina, turinti talentą, kuris, domina daugelį krepšinio ekspertų ir jo mėgėjų.

Visai neseniai paėmusi kamuolį į savo rankas, ji jo nebepaleidžia, o varžovėms darosi vis sunkiau šią sportininkę sustabdyti.

Gali būti, kad šios jaunos merginos dėka vieną dieną moterų krepšinis taps antra religija ir į varžybas ateis tiek žiūrovų, kad sporto arenoje neliks laisvų vietų. Juk krepšinis – ne tik vyrų reikalas!

Jai 18 metų, zodiako ženklas – skorpionas. Pomėgiai - žiūrėti filmus, miegoti Idealas - Candace Parker. Kredo: „nedaryk to, dėl ko vėliau galėtum gailėtis“.

Geriausias filmas - „Kovos klubas”. Mėgstamiausia knyga - Jodi Picoult „Devyniolika minučių”. Skaniausias patiekalas - meksikietiška sriuba.

- Kristina, atsigręžkime į praeitį. Praėjusią vasarą kartu su jaunių rinktine į Lietuvą parvežėte auksą. Kaip tada jauteisi? Kokie įspūdžiai ir kokios nuotaikos buvo?

- Jausmas buvo nepakartojamas. Mus pasitiko daug žmonių, gerbėjų, visi sveikino, dovanojo gėles ir, kaip tu dabar, klausinėjo, kaip mes jaučiamės. Savaime suprantama, kad puikiai!!!

- Ar nebuvo gaila krepšiniui „parduotos vasaros”?

- Anaiptol. Įgijau daug patirties. Be to, aš vasaros visiškai nepardaviau, nes ir deginausi, ir važiavau pas brolį į Lenkiją, ir dar stovykloje pabuvau.

- Nemanai, kad visos ateinančios vasaros nuo šiol bus tokios?

- Visko gali būti, bet sportas neužtrunka visus 3 vasaros mėnesius. Todėl yra kada ir pailsėti. Taigi, „nenurašinėkite” tų mano vasarų.

- Ar teko kada susimąstyti, kad vieną dieną gali tekti apsivilkti Lietuvos moterų krepšinio komandos „Teo” marškinėlius?

- Lietuvoje tai yra geriausia moterų krepšinio komanda, todėl manau, kad kiekvienos krepšininkės svajonė yra žaisti tokio aukšto lygio komandoje.

- Ar norėtum kur nors emigruoti ir žaisti krepšinį šiltuose kraštuose? O gal esi patriotė?

- Greičiausiai, kad esu patriotė, nes man labai patinka Lietuva. Kol kas neplanuoju išvykti iš Lietuvos gyventi ir žaisti kitur.

- O ar šiemet tave, abiturientę, besimokančią Maironio gimnazijoje, mokslai labai spaudžia?

- Na taip, mokausi gimnazijoje, todėl tikrai nelengva. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad suspėčiau ir mokytis, ir sportuoti.

- Gal mokytojai nuolaidžiauja sportininkei?

- Labai labai retai, juk kiti taip pat užsiima kokia nors veikla: piešia, dainuoja, sportuoja, todėl mokytojai negali nenuolaidžiauti visiems. Tikrai niekada nerašo pažymių „iš oro”. Juk ne paprastoje vidurinėje mokausi.

- O kur galvoji studijuoti?

- Viskas priklausys nuo to, kaip išlaikysiu egzaminus, bet šiaip norėčiau studijuoti Kaune, galbūt VDU.

- Trenerės darbas nevilioja?

- Ne, manau geriau būti žaidėju, nes treneriai turi turėti geležinius nervus. Be to, manau, kad negalėčiau dirbti tokio darbo. Geriau mokytis tai, kas patinka.

- Gal gali papasakoti, kaip dažniausiai prabėga tavo diena, ką veiki?

- Aišku… Anksti keliuosi ir einu į mokyklą, po pamokų tiesiai į treniruotę, o grįžus - laukia namų darbai. Kartais išvedu šunį pasivaikščioti arba, kaip ir kiekvienas paauglys, laiką leidžiu prie kompiuterio.

- Ar tu, kaip ir daugelis tavo bendraamžių, eini pas korepetitorius?

- Neinu ir neisiu, nes neturiu tam laiko. Manau, kad reikia prisiversti mokytis mokykloje, o ne leisti pinigus papildomoms pamokoms pas mokytojus.

- O koks tavo požiūris į kitas sporto šakas? Ar esi ką nors dar išbandžiusi, ar visą gyvenimą tik kamuolį „ganai”? Ar norėtum žaisti ne krepšinį, o, tarkim, tinklinį?

- Požiūris į kitas sporto šakas yra teigiamas, nes pati esu lankiusi ir tinklinį, ir plaukimą, ir lengvąją atletiką. Krepšinis mano gyvenime atsirado palyginus neseniai, prieš ketverius metus.

- Greičiausiai tavo ūgis paskatino ateiti į pirmąją krepšinio treniruotę. Juk Lietuvoje daugiau nėra 204 cm ūgio krepšininkės?

- Tikriausiai ne. Manau, kad svarbiausia ne centimetrai, bet didelis noras ir pastangos.

- Manau, kad turi kuo didžiuotis, nes esi tokia išskirtinė. O ar visi tavo šeimos nariai tokie aukšti?

- Taip. Abu tėvai aukšti, brolis irgi nežemas, bet aš jau jį praaugau. Jis taip pat kažkada žaidė krepšinį, bet dabar užsiima visai kitokia veikla.

- Ko galėtum palinkėti žmogui, kuris išsiskiria iš kitų: labai aukštas ar labai žemas, labai liesas ar apkūnus, ir dėl to pergyvena?

- Tikėkite savo svajonėmis, nes jos pildosi. Niekada nenuleiskite rankų, nes silpni žmonės greitai palūžta, ir būkite kantrūs, nes išmuš ir jūsų valanda.

- Išduok savo ateities planus?

- Neatskleisiu…

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis