Justinas Jankevičius – nuo meškos prie Roko Žilinsko

Sparčiai išgarsėjęs Justas Jankevičius, po pirmojo pasirodymo televizijoje, jau vertina kitų ko­mikų darbą ir netgi planuoja padėti vesti garsiausią metų humoro renginį „Auksinius svogūnus“. Humoristinė karjera per ne pilnus metus?

„Studentų era“ nusprendė išsiaiškinti, kaip galima taip greitai išgarsėti ir nuo ko viskas prasideda.

Justas, puikiai parodijuojantis Roką Žilinską ar Berneen, viso interviu metu neleido nesišypso­ti. Jis - užkrečiantis gera nuotaika, be galo paprastas ir nuoširdus, televizijos dar nesugadintas veidas.

Kalbamės apie žmonių gal nelabai suprantamą dalyką – humorą, idealų darbą ir gyvenimą.

- Esi šiaip labai rimtas vaikinas ar toks, kuris pasitaikius pirmai progai „skelia bajerį“?

- Ar aš atrodau labai rimtas vaiki­nas? (juokiasi) Ne, tikrai toks nesu. Na, žinoma, oficialūs susitikimai to reika­lauja, bet šiaip gyvenime tikrai toks nesu.

Dar penktoje klasėje, pamenu, labai pikti mokytojai pažymių kny­gelėje vis rašydavo pastabas „kalbė­jo per pamoką“ ir panašiai. Galiausiai jų buvo tiek daug, kad tiesiog nebe­rašė. Nuo tada tapau geru mokiniu.

Nemanau, kad esu kažkoks ypatingas. Kaip ir visi žmonės, kai rei­kia – patyliu, kai galiu – pasijuokiu.

- Ką veikei iki pasirodymo tele­vizijoje?

- Dirbau ir dirbu savo svajonių darbą – tvarkau FHM žurnalo tinklalapį. Šiaip niekuo nesiskiriu nuo kitų: taip pat linksminuosi, taip pat kvailioju, taip pat geriu kaip ir kiti jauni žmonės.

- Papasakok, kokie buvo pir­mieji tavo pasirodymai? Kaip su­galvojai juokinti viešai?

- Viskas prasidėjo gana seniai. Mes su vienu draugu nuo seno mėgome žiūrėti filmus anglų kalba, muzika taip pat angliška patiko. Vieną kartą jis sako, kad turi gerą įrašą, tik dabar nepamenu tiksliai kieno, ar George’o Carlin’o, ar Robbie'o Williamso, pasirodymų.

Sako: „Turi būtinai tai pama­tyti“. Tai buvo taip „nerealu“, kad „užsi­kabinau“ ir aš. O pirmieji pasirodymai - irgi tokie netikėti.

Su Martynu Snie­ganu, žurnalo FHM rubrikų redakto­riumi, pakalbėjome, kad abiem pa­tinka tas pats humoro žanras „stand – up“. Taigi, kuomet per 50-ojo žur­nalo numerio gimtadienį vyko iš­kilmingas renginys, aš, Martynas ir redaktorius Aidas Puklevičius nutarė­me surengti mini pasirodymą.

Žiau­riai bijojau. Pirmasis ant scenos užli­po Aidas, o aš turėjau eiti po jo. Deja, jis liko nesuprastas, o aš „prisidegus­tavau“ degtinės ir „įšilęs“ užlipau ant scenos. Skėliau pirmąjį „bajerį“ ir jis publikai patiko. O paskui kaip viskas vyko nelabai ir pamenu. Tačiau man pavyko išlaikyti žiūrovų susidomėji­mą ir tiek.

Vėliau persikėlėme į vieną klubą, kuriame susirinko tikrai daug žmo­nių. Dar vėliau perėjome į didesnį klu­bą. Sukūrėme susivienijimą „Du ka­vos“ ir pradėjome rengti „stand up“ komedijų vakarus „Tribūna”.

- Kaip iš paprastos scenos atsi­dūrei televizijoje?

- Į mūsų pasirodymus pradėjo rinktis gerai žinomi Lietuvos žmonės. Vieną vakarą atėjo Marijonas Miku­tavičius ir sako: „Įdomus jūsų projek­tas, gal einame į televizorių?“ Viskas įvyko žiauriai greitai. Pirmą kartą ant scenos užlipau vasarą, o vasarį mane jau rodė per televizorių.

- Kaip jauteisi pirmą kartą save pamatęs per televizorių? Apsidžiaugei, nustebai ar pasibaisėjai?

- Storas. Pasirodžiau žiauriai storas (juokiasi). Aišku, koją pakišo jaudulys. Pirmas ir antras filmavimai buvo gana nekokie, bet vėliau perpratome visas televizijos subtilybes ir įsivažiavome.

- Vos tik pasirodęs televizijoje jau gavai pasiūlymą teisėjauti
ren­ginyje „Nacionalinė Comedy lyga“. Ar jautiesi turįs kompetencijos spręsti, kas juokauja geriausiai?

- Man buvo didelė garbė atsidurti tarp tokių puikių žmonių, kaip Džiu­gas Siaurusaitis ir Larisa Kalpokaitė. Jie tikrai puikūs aktoriai ir žmonės, turintys humoro jausmą.

Nemanau, kad turiu kažkokios kompetencijos, bet žinau, kas yra juokinga ir pritrau­kia žmones.

- Kaip jauteisi, kai tave tame pa­čiame „Humoro klube“ parodijavo Džiugas Siaurusaitis? Kaip apskri­tai reaguoji į kritiką, pašaipas?

- Tiesą sakant, tikėjausi daugiau. Pagailėjo manęs (juokiasi). Bet labai taikliai viską atkartojo: idiotišką šyp­seną, kurią dabar bandau tramdyti, pozas ir kita.

Šiaip man patinka pasi­juokti iš savęs. Mes draugų kompani­joje kaip ir dauguma vaikinų tyčio­jamės vieni iš kitų. Tai taip normalu.

Tarkime, vienas draugas, būdamas vi­siškai girtas, nusipirko picerijos nuo­laidų kortelę ir grįžęs namo niekaip nesuprato, iš kur ji atsirado.

Žinoma, tai jau seniai būtų pamiršta, jei ne aš. Taip pat ir iš manęs tyčiojasi, bet tai tik juokai, kuriuos reikia suprasti.

- Kas labiau patinka: juokinti pa­čiam ar vertinti tuos, kurie juokina?

- Tai du skirtingi dalykai. Kai juoki­ni pats, tu visada turi žinoti, kaip pri­traukti žiūrovus. O kai juokauja kiti, sėdi „atsipūtęs“ ir „žvengi“.

- Kodėl lipdamas į sceną tu užsi­velki linksmus marškinėlius ir pa­siimi stiklinę su gėrimu?

- O kodėl merginos užsideda ka­rolius? Marškinėlių užrašai tikrai nėra kvaili. Juose yra daug išminties, tik ją reikia suprasti.

O dėl gėrimo – tai tiesiog leidžia nusiraminti. Kiekvieną kartą, kai lipu ant scenos, žvėriškai bijau. Bet kai lieka tas vienas žings­nis, skiriantis mane nuo scenos, vis­kas pasikeičia. Lieku tik aš ir publika.

Anksčiau stiklinėje būdavo ne tik gai­vieji gėrimai, bet gavau kelias pasta­bas ir nuo šiol tenkinuosi tik sultimis.

- Tėvai nepyksta už negražią kalbą?

- Tikrai ne. Mano tėvai labai tole­rantiški. Jie supranta, kad tai - tik pasi­rodymo dalis. Šiaip aš gyvenime be­veik nesikeikiu. Nesuprantu, kam to reikia. Žinoma, būna, kad nesusival­dau, bet tikrai tuo nepiktnaudžiauju.

- Ir vis dėlto – kodėl Rokas Ži­linskas? Kas pirmiausiai pripaži­no, kad šį personažą parodijuoji išties tiksliai?

- Aš prieš Roką turėjau kitą numerį, kuriame aš „dulk..u“ piktą mešką. Sė­dėdamas namie mąsčiau apie savo numerį ir pamačiau per televizorių žy­mųjį reportažą (na, jis tapo žymus po mano parodijos) kaip Rokas Žilinskas įrodinėjo, kas jis yra. Ir aš sugalvojau, kad kai „baigiu su meška“, pasakau „Aš – Rokas Žilinskas“.

Visiems labai patiko ir paprašė daugiau. Taip išėjo, kad Rokas tapo pagrindinis persona­žas, o meškos atsisakiau. Vėliau atsira­do ir Berneen.

- Ar esi tipinis komikas – ekrane pašėlęs, o gyvenime depresuo­tas? Kodėl?

- Ar aš atrodau depresuotas? (Nu­stebęs) Na, kad ne. Tikrai nesu toks. Aš visada mėgstu juokauti, visur įžvelgti ką nors smagaus ir teigiamo. Esu op­timistas. Tik tie, kurie neturi ką veikti, gali palūžti. O ko man liūdėti? Turiu viską, ko tik žmogui gali reikėti.

- Ar pajutai daugiau dėmesio po pasirodymo televizijoje? Kuo jis pasireiškia?

- Taip, to dėmesio yra tikrai dau­giau nei anksčiau. Dabar, nuėjęs į
ko­kią kavinę, negaliu ramiai parūkyti. Daug kas kalbina, bet man tai patin­ka – esu žmonių žmogus. Ir tikrai kol kas neturiu įkyrios gerbėjos, o gaila (juokiasi).

Žmonės, pamatę mane, pradeda juoktis. Bet tai gerai, nes šiauriečiams reiktų dažniau šypsotis. Dauguma žmonių net nežino mano tikrojo vardo, tad jau pripratau prie Roko pravardės.

- Kaip manai, kokia vyresnio­sios kartos atstovų nuomonė apie tave?

- Visai neseniai sutikau dvigubai vyresnę už save žavią porelę ir jie
pa­sakė: „O, čia tas humoristas“. Miela. Manau, mes neturime nuver­tinti vyresnio amžiaus žmonių, nes jie taip pat kažkada buvo jauni, elg­davosi neapgalvotai ir, dabar blaiviai pamąsčius, kvailai. Bet užtat kiek prisiminimų...

- Esi populiaraus Lietuvoje žur­nalo vyrams redaktorius. Netruk­do komiko užsiėmimai rimtam darbui?

- Kol kas tikrai ne. Aš dirbu savo svajonių darbą: vieną dieną galiu
ra­šyti straipsnius, kitą – naršyti interne­te, ieškant naudingos informacijos „saitui“. Žinau, kad tikrai nenorėčiau darbo prarasti.

Dabar galiu derinti savo mėgstamas dvi sritis: humorą ir dar­bą. Dabar, kai pasirodžiau televizijoje, žinoma, nebegaliu atiduoti visų jėgų, nes „Humoro klube“ yra „deadlinai“ (galutinis terminas – aut. past.), kurio nevalia nepaisyti.

Žinau, kad jei tek­tų rinktis pramogas ar darbą, atsisa­kyčiau pramogų. Čia be jokių abejonių.

- Lietuvos studentės norėtų su­žinoti, ar tu vienišas, ar turi
nuola­tinę draugę?

- Nežinau, ar tai yra aktualu, bet turiu draugę. Ją labai myliu ir gerbiu. Jau seniai esame kartu. Labai gerai, kad ji turi gerą humoro jausmą. Jei jo nebūtų, abejoju, ar būtumėme kartu. Čia ateičiai (juokiasi).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis