Ketvirtadaliu lietuviškas Brianas Lichtenbergas (nuotraukų albumas)

Smėlėtoje Kalifornijoje užaugęs kostiumų dizaineris sprogsta ir spigina spalvų fontanais, braižo akis aštriomis formomis ir visaip kitaip žlugdo viso pasaulio jaunus, madai sielą pardavusius žmones.

Paprastas kaip vaikas, Brianas turbūt net mažiau riečia nosį nei kokia nors Jonavos dėvėtų drabužių turgelio pardavėja.

Po to, kai su jo kurtomis „tympomis“ dainininkė M.I.A laidė popierinius lėktuvėlius, jo populiarumas ėmė augti it nuo kalno riedantis sniego kamuolys. Bryano kūrybą paveikė vaikystėje matyti filmukai ir jų suformuotas grožio suvokimas – blizgučių, atšvaitų ir spindesio pilnas pasaulis.

Jeigu tada jis svajojo, kad visi žmonės atrodytų kaip animaciniai herojai, – jo planas veikia puikiai.

Jo klientai Beyonce, Santagold, M.I.A, Lady Gaga, Yelle, Katy Perry, Shirley Manson, Nicole Ritchie, Blake Lively ir kt.

Kūrėją pripažinę žurnalai - „Oyster“, „Paper“, „Nylon“, o tada ir „Vogue“ bei „ID“.

Seni vaizdo klipai, kuriuose jis norėtų matyti savo drabužius: Bjork debiutinio albumo bei pirmųjų Janet Jackson ir Madonnos („Erotica“) dainų klipuose.

Nevairuoja ir skundžiasi, kaip jam dėl to sunku gyventi. Kartais stoja prie didžėjaus pulto, mokosi miksuoti.
Mėnulyje yra mistiškas Lichtenbergo krateris, kurį mokslininkai keletą kartų užfiksavo švytint raudonai.

Asmeninėje svetainėje turi mygtuką „Click to Google Brian Lichtenberg“.

Kartu su draugu, aksesuarų dizaineriu, Ferncu Fernandezu nuo galvos (skrybėlės) iki kojų („tympų“) aprengė Beyonce vaizdo klipe „Diva“.

- Kiek esi lietuvis?

- Ketvirtadaliu iš tėčio pusės. Vaikystėje žmonėms sakydavau, kad aš vokietis (nes mano pavardė Lichtenbergas), airis, olandas ir lietuvis. Bet nieko daugiau apie savo lietuvišką kilmę nežinau, gimiau ir užaugau Amerikoje.

- Kas vaikystėje padarė didžiausią įtaką tavo grožio suvokimui?

- Kaip ir visi vaikai žiūrėjau daug animacinių filmukų. Kartą, būdamas pas močiutę, pamačiau ryškų personažą su aptemptomis pėdkelnėmis ir spygliuotomis apyrankėmis.

Sugalvojau pasigaminti tokių apyrankių. Dar man patiko fantastiniai filmai, tokie kaip „Žvaigždžių karai“ ir „Gremlinai“.

Vaikystė turi neabejotinai didelę įtaką žmogaus suvokimui, o ypač kūrybai. Žmonės, pamatę mano darbus, dažnai sako: „tavo drabužiai įkvėpti devinto dešimtmečio“.

Bet juk ne devintas dešimtmetis yra esmė. Nors mano kolekcijas priskirti devintam dešimtmečiui yra kiek taikliau nei, pavyzdžiui, šeštajam.

- Kada pradėjai kurti drabužius, kokia buvo karjeros pradžia?

- Siūti pradėjau devintoje ar dešimtoje klasėje. Dažniausiai kurdavau vargiai dėvimus, juokingus dalykus. Nors kartais pasisiūdavau ir visai rimtų, originalių detalių.

Niekada nesirengdavau savo sukurtais drabužiais nuo galvos iki kojų. Laikui bėgant pradėjau domėtis kostiumų dizainu kaip meno forma. Dirbau su sintetika: „Tyvek“ popieriumi, nailonu.

Įlaminuodavau medžiagą, kad ji blizgėtų ir siuvinėdavau popierių. Dar naudodavau tamsoje švytinčias kreideles, ir kurdavau koliažus iš popierinių nosinaičių.

- Šiandien tavo plaukai ryškiai raudoni, kiek spalvų jiems yra tekę ištverti?

- Aš esu natūralus raudonplaukis, bet su amžiumi mano plaukai blunka. Kai mokiausi gimnazijoje, nekenčiau savo ryžų plaukų, todėl dažydavausi visomis vaivorykštės spalvomis.

Paskutiniais mokyklos metais nusidažiau žaliai. O po to nebegalėjau liautis. Mano plaukai buvo ir mėlyni, ir ryškiai raudoni, ir rausvi, ir neoniniai geltoni. Visi mane gąsdino, kad nupliksiu, bet nieko baisaus nenutiko. Šiandien aš juos tik ryškinu arba nusidažau tamsiai ruda spalva.

- Kai įsimyli žmogų, ar fantazuoji, kaip jį galėtum aprengti?

- Kartais pagalvoju, kad mielai kai kuriuos žmones, su kuriais susitikinėjau ankščiau, būčiau aprengęs stilingesniais drabužiais (nors dauguma jų ir taip turėjo savo unikalų stilių).

Na, jei tai būtų fotosesija, mielai perrengčiau, bet kitais atvejais man žmogaus drabužiai nėra tokie svarbūs. Aš prisirišu prie žmogaus asmenybės, kartu ir prie jo individualaus stiliaus. Tada net nesusimąstau, kad galėčiau ką nors pakeisti. O šiaip dažniausiai šlykščiuosi kitų žmonių batais.

- Kokių trūkumų turi Amerikos dizaineriai?

- Manau, kad dauguma jų bijo rizikuoti ir eksperimentuoti. Tad galiausiai visų darbai atrodo nuobodžiai vienodi. Jei palygintume Londono, Paryžiaus ir Milano mados savaites su Niujorko – pastarajame viskas yra komerciška, banalu ir apskaičiuota. O štai europiečiai daugiau eksperimentuoja ir turi lakesnę fantaziją.

- Prie kai kurių tavo drabužių fotosesijų nuotraukų parašytas tavo vardas, kodėl pats fotografuoji?

- Mokykloje lankiau fotografijos kursus. Rengdavau fotosesijas su savo draugais. Sukurdavau jiems stilių: pakeisdavau drabužius, padarydavau makiažą, o tada nufotografuodavau.

Kai sukuri drabužį, turi aiškią viziją, kaip jis turi atrodyti ir nuotraukose, ir ant podiumo. Be to, dažnai kuriu stilių fotosesijoms, kuriose yra fotografuojami ne vien mano drabužiai. Derinu savo darbus su draugų kūriniais.

- Ar tu jau tapai žvaigžde?

- Cha, na, nebent savo gatvėje. Tiesa, porą kartų medžiagų parduotuvėje ar prekybos centre esu sutikęs žmonių, kurie man norėjo paspausti ranką ir pagirti kolekciją. Man būna malonu ir aš tikrai džiaugiuosi, kad vis dar galiu tai girdėti gyvai.

- Kodėl dar nesi buvęs Europoje?

- Net neįsivaizduoju. Dar vaikystėje svajojau ten nuvykti. Veikiausiai neturėjau tinkamos galimybės, o ir šiaip, kai svajoju apie keliones, užsimanau nuvykti į daugybę skirtingų vietų vienu kartu.

Japonijoje buvau keturis kartus (bet tik Tokijuje). Paauglystėje buvau apsėstas japonų kultūros ir net mokiausi japonų kalbos. Dabar jau japoniškai šiek tiek moku skaityti, rašyti ir kalbėti. Greitai nuvarysiu ir į Europą.

- Nesijauti silpnesnis už kitus dizainerius, juk niekur nieko nesimokei?

- Nė trupučio. Aš jaučiuosi gerai. Siuvu jau dešimt metų, o aštuonis metus sukuosi mados versle. Išvysčiau savitą stiliaus suvokimą ir kaip kostiumų dizaineris įgijau pasitikėjimo savimi.

Aš nėjau įprastu, tradiciniu keliu, nepradėjau nuo mados mokyklų ir asistavimo kitiems dizaineriams. Manau, kad arba žmogus gimsta su stiliaus pojūčiu, arba ne. Tai tikrai nėra tai, ko gali išmokti mokykloje ar kaip kitaip. Mano idėjos visada gimdavo galvoje, tiesiog su laiku, aš išmokau paties proceso – savo mintį išversti į fiziškai apčiuopiamą apdarą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis