Infekuotas mados – Dainius Bendikas (nuotraukų albumas)

Vieni žmonės turi pomėgį piešti, kiti – brazdinti gitara, treti – aistrą fotografuoti, ketvirti pasislėpę rašo eilėraščius. O kiek pažįstate žmonių, kurie pakvaišę dėl drabužių kūrimo?

Dainiui Bendikui, festivalio „Mados infekcija“ dalyviui, mama dar šeštoje klasėje padėjo pasiūti pirmuosius sugalvotus drabužius.

- Kada pirmą kartą akis į akį susidūrei su mada?

- Pamenu, mano tėvai turėjo tokį mažytį verslą – tais laikais daugelis tokį turėjo – mezgė, siuvo tokiomis didelėmis staklėmis. Mūsų technika buvo geresnė nei kitų, lyg kompiuteris koks.

Tai aš (rodos, buvau šeštoje klasėje) juo sukūriau raštą ir paprašiau mamos, kad padėtų jį išmegzti. Tas pirmasis raštas buvo su komandos „Chicago Bulls“ buliais.

Išmezgėm jį ant sintetinio trikotažo ir, pamatęs rezultatą, užsisakiau, kad mama pasiūtų man „treningus“, papuoštus juo.

Net į mokyklą su jais vaikščiojau. Vėlesnėse klasėse atsirado noras išsiskirti – todėl vėl teko kažką sau kurti. Taip ir susidūriau su mada.

- Kaip pristatai visuomenei savo kūrinius?

- Dažniausiai dalyvauju įvairiuose renginiuose, kuriuose pristatau savo kolekcijas. Aišku, su mada susiję renginiai nevyksta labai dažnai. Esu dalyvavęs „Virus mada“, „Baltijos tekstilė“, „Moters pasaulis“, o dabar dar „Mados infekcija“.

Kažkada dėl įdomumo susirašiau visus savo kūrybinius pasiekimus nuo mokyklos laikų ir, pasirodo, jie telpa į du „A4“ formato lapus!

- Kodėl nusprendei dalyvauti festivalyje „Mados infekcija“?

- Praėjusiais metais su grupės draugu Benu Staškausku nuėjome į „Mados infekcijos“ renginį, kur sužinojome, kad pereiti atranką nėra labai sudėtinga ir net įmanoma gauti finansavimą kolekcijai kurti.

Todėl šiais metais abu pasiryžome dalyvauti, nes tikėjome, kad nepasirodysime labai prastai.

Atrankos komisija patvirtino mūsų lūkesčius. Pasibaigus atrankai, mums su Benu pasakė, kad buvome geriausiai pasiruošę iš visų dalyvavusiųjų.

- Kaip atrodo atrankos į „Mados infekciją“ užkulisiai?

- Aš ir Benas į atranką ėjome pirmieji. Nors tai nelabai džentelmeniška, bet moterys kiek baiminosi. Komisijai pateikėme tris modelius – tokią knygelę su eskizais. O jie sėdi, žiūri ir nieko nesako.

Nors jaučiausi nejaukiai, bet suvokiau, kad reikia kažką kalbėti, nes jie iš karto nepradės mūsų tandemo klausinėti. Paskui prie manęs prisijungė Benas ir tuomet pradėjome dėstyti, kaip turėtų atrodyti kolekcija, pristatymo eigą, koncepciją, nes viską buvome sugalvoję iš anksto – net muziką.

Po atrankos prie mūsų priėjo V. Čepkauskas ir pasakė, kad po mūsų pristatymo komisijos nariai manė, jog kitiems bus sunku mums prilygti.

Tai, kad mus taip gerai įvertino, matyt, rodo, jog panašiai ir buvo.

- Drabužiai, kuriuos kuri, skirti vyrams. Kodėl būtent jiems?

- Prieš studijuodamas Vilniaus dailės akademijos (VDA) fakultete Vilniuje, mokiausi VDA fakultete Telšiuose. Ten pirmame kurse ir vėliau, atvykęs į Vilnių ir vėl būdamas pirmakursis, kūriau drabužius moterims – ne tik sijonus, bet ir kelias „pilnas“ kolekcijas.

Paskui nusprendžiau kurti tik vyrams. Juk aš – vyras ir žinau, ko reikia vyrams. Dar yra toks juokingas dalykas, kad jeigu moteris kuria drabužius moterims, ji vis tiek kurs tokią aprangą, kuri nebūtų gražesnė už tą, kurią ji turi pati.

- Kaip įvardintum savo kuriamų drabužių stilių?

- Nežinau, kokiam stiliui galima priskirti mano kuriamus drabužius. Aš vadovaujuosi ne stiliaus apibrėžimu, o pačia savo kūrybos koncepcija.

Neseniai pradėjau galvoti, kodėl kuriu būtent tokius drabužius. Tuomet supratau, kad aš ieškau bendraminčių. Mano sukurti rūbai įpareigoja žmones atsigręžti į tą, kuris juos dėvi.

Apranga išduoda, kad žmogus priklauso tam tikrai kultūrai. Manau, kad kuriu tokius drabužius, kurie išreiškia ir atskleidžia juos dėvinčio žmogaus vidinę būseną ir požiūrį. Jie nėra skirti dėvėti kasdien, jie turi savo laiką ir savo erdvę.

Mano kuriami drabužiai jungia žmones į vieną bendriją. Muzika vienija vienokius, o mano rūbai vienija kitokius žmones.

- Ar yra toks drabužis, kurio nesutiktum sukurti?

- Iš tikrųjų nežinau. Turbūt apsiimčiau sukurti bet kokį drabužį, jei tik turėčiau laiko ir kiltų neįprastų idėjų. Nors man labiau patinka savo laiką išnaudoti kuriant tai, ko noriu pats, ir visai nesvarbu, ar tai nešiojama, ar ne.

- Per kolekcijų pristatymus pasirodai tik pabaigoje. Ar teko kada pačiam būti modeliu? Ar norėtum pats pristatyti savo drabužius?

- Ne, modeliu būti niekada neteko. Savo rūbų gal ir eičiau pristatyti, bet kas tada kolekcijos pristatymo pabaigoje užlips ant scenos nusilenkti (juokiasi).

- Pagal ką renkiesi modelius?

- Modelius renkuosi pagal tipažą. Tačiau turiu ir tam tikrų žmonių ratą, kurie visada demonstruoja mano drabužius. Iš tikrųjų visi mano modeliai išsiskiria savo išvaizda ir būdu. Šie žmonės gyvena toje kultūroje, kurioje mes visi „verdame“, bet jie yra kitokie. Jie jau turi užsidėję savo socialinį šarvą.

- Atskleisk paslaptį – kas tave įkvepia kurti drabužius?

- Man atrodo, jog kuriantys žmonės yra užprogramuoti, kad kas kažkiek laiko jiems atsirastų vis naujų kūrybinių idėjų. Iš pradžių man gimsta abstrakti idėja ir aš ją nešioju viduje. Po kiek laiko ją subrandinu ir būtinai turiu įgyvendinti, nes žinau, kad kitaip ji man neduos ramybės.

Taip pat mane įkvepia ir toks dalykas ar reiškinys, kurį vadinu socialiniu šarvu. Mano rūbas veikia būtent kaip socialinis šarvas – jis nukreipia visuomenės dėmesį nuo tavęs paties į tavo drabužius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis