Interviu su Andriumi Mamontovu: „gitaras sukaldavome vinimis“

Ilgai lauktas „Mokyklos fronto“ interviu su A. Mamontovu pagaliau įvyko! Daugelio jaunų žmonių favoritas ir autoritetas, nusibraukęs koncertinį prakaitą, prie puodelio arbatos mus pavedžiojo po savo jaunystės kelius ir dabarties labirintus.

- Kokiais muzikos autoritetais žavėjotės mokykloje?

A. Mamontovas: muzikos klausiau nuo kūdikystės. Namuose buvo patefonas, tėvas turėjo didelę kolekciją kažkokių keistų plokštelių: pradedant Stasiu Povilaičiu, baigiant E. Grygo simfonine muzika, kurios nelabai mėgau.

Tais laikais nebūdavo tokio pasirinkimo, kokį mes turime dabar. Atsimenu, mokykloje, jei tu turi plokštelę užsienietišką, tu su ja eini į mokyklą. Ateina kitas draugas su savo plokštele. Tada tu apsikeiti, grįžti namo, paklausai, įsirašai, kas patiko, tada tą plokštelę nuneši dar kitam draugui ir sakai, kad greitai persirašytų, kaip dabar MP3 failus.

Iš pradžių klausiau viską, paskui žmogaus skonis vystosi, pradedi atsirinkinėti. Tais laikais buvo labai populiari grupė „Electric Light Orchestra“.

Paskui atsirado Naujoji banga, elektroninė muzika ir natūralu, kad kiekvienas žmogus paauglystėje, kas atsiranda naujo, tuo domisi.

Kažkokių pavadinimų jums net nevardinu, nes bijau, kad jums nieko nesakys tie pavadinimai, juk kiekvienas laikmetis turi savo favoritus.

- Ar Jūsų šeimoje būdavo muzikuojama?

A. Mamontovas:  ne. Mano abu tėvai gydytojai: tėvas-profesorius medicinos, mokslininkas, tyrinėjo vėžio diagnostikos problemas, motina dėstė Vilniaus Medicinos mokykloje.

Mano tėvai, ypač tėvas, norėjo, kad aš būčiau užaugęs medikas, paskui suprato, kad tai neįvyks.

Būdavo tie gražūs paauglystės protestai, ką, manau, ir jūs išgyvenate kartais (juokiasi). Tai yra natūralus procesas, nes kiekvienas jaunas žmogus kovoja už savo vietą po saule.

Aš labai džiaugiuosi, kai mano dukra su manim ginčijasi, nes aš suprantu, kad su ja viskas yra gerai, nors ir kokias nesąmones šneka, bet aš labai gerbiu tą jos protestą, džiaugiuosi, kad jis yra.

Man labiausiai nepatinka prisitaikėliai. Normalus žmogus turi protestuoti prieš savo tėvus, nes kitaip jam kažkas negerai.

- Istorinės aplinkybės, jaunatviškas veržlumas ar noras lyderiauti lėmė „Foje“ gimimą?

A. Mamontovas: na, čia saviraiškos poreikis, man visada buvo įdomi muzika ir visada norėjosi groti grupėje. Tais laikais kai pamatydavai žmogų su elektrine gitara, atrodydavo lyg iš kosmoso.

Kažkokį turi daiktą, iš jo išleidžia garsą, nesvarbu, ką jis groja, net į bet kokią nesąmonę galėdavai žiūrėti valandų valandas.

Tada tai tikrai skambėjo magiškai. Jau nuo dešimties metų su Arnoldu svajojome įkurti grupę. Mes kaulydavome, kad mokykla nupirktų mums instrumentus, bet niekas mūsų neklausė.

Tik kai mes į dešimtą klasę pradėjome eit, mums staiga mokykla nupirko kažkokius vargonėlius elektrinius, davė porą sulūžusių būgnų, kuriuos mes susiremontavome patys, ir porą gitarų nupiepusių, kurias susikalėme vinimis maždaug, sutaisėme ir jos kažkaip veikė.

Kad negaištume laiko po pamokų, mes repetuodavome per pertraukas. Po pamokų likdavo laiko, mes eidavome filmuoti mėgėjiškų filmų, lankėme visi jaunųjų operatorių būrelį.

Pradinė mokytoja buvo tas žmogus, kuris mus traukdavo į kūrybą, darydavo žiburėlius klasės, vėliau patys juos rengdavome: eilėraščių skaitymai, spektakliukai.

Būdavo taip: ateiname pas direktoriaus pavaduotoją ir sakome: „Norim šį šeštadienį parodyt spektaklį“. Atsakydavo: „Gerai, prašom“. Susirenka visi žmonės, o mes rodom kokią nors nesąmonę apie tai, kaip vyras persirengęs moterimi įeina į kambarį, o kitas jam užpylė ant galvos makaronų. Na, tokie spektakliai būdavo.

Tai pagimdė tokį pastovų kūrybinį procesą. Jei tu idėjas realizuoji, pas tave ateina naujos. Idėjos neateina, jeigu tu nerealizuoji tų, kurias turi. Kai pradėjome groti kažkaip taip atsitiko, kad aš atsidūriau arčiausiai mikrofono dėl to pradėjau dainuoti, paskui rašyti dainas.

Esu baigęs vieną gitaros klasę muzikos mokykloje. Tėvas neleido man paskui baigti, nes iš matematikos pradėjau dvejetus gauti. Paskui, kai aš baigiau mokyklą, įstojau į Vilniaus Technikos universitetą.

Jaunos grupės kartais rašo ir klausia, kaip prasimušti, kaip išgarsėti. Parašyti gerą dainą. Tam universitete buvo rudens atostogos ir aš nusprendžiau pirmą kartą gyvenime vienas nuvažiuoti į Palangą.

Nusipirkau lėktuvo bilietą, tada skraidė Vilnius-Palanga, Palanga-Vilnius ir nebuvo brangu. Turėjau pinigų tik viešbučiui, šokolado plytelei ir kažkokioje valgykloje pavalgyti. Aš ten „Laužo šviesą“ ir parašiau. To negali suplanuoti.

Būna, kad prašo parašyti dainą kažkokiai progai, pavyzdžiui Lietuvos tūkstantmečiui, o aš sakau, kad negaliu parašyt specialiai dainos, nes jos gimsta natūraliai, turi būti tikras, nuoširdus impulsas. Kurdamas dainą tu nepajungi proto.

- Kaip manote, kūryba ir kūrybiniai ieškojimai brandina žmogų?

A. Mamontovas: bet kurie ieškojimai, manau, yra kūrybiniai. Kiekvienas žmogus turi savo ieškojimų zoną, kuri atitinka jo interesus, pašaukimą. Be abejonės, tai brandina. Dabar viską, ką randu apie kinų kultūrą, tą skaitau.

Ten yra labai daug išminties ir dažniausiai ta išmintis sako, kad viskas prasideda nuo paprastų dalykų. Norint ugdyti stiprias asmenybės savybes, tai pradžiai paimk ir išplauk lėkštę, išplauk ją tikrai gerai, nuvalyk kiekvieną dulkelę, nušluostyk, kol išmoksi.

Atlik paprastą veiksmą, susikaupęs tik į tą veiksmą. Tu turi galvoti tik apie tai. Išmokęs paprastą dalyką daryti gerai, tu paskui ir sudėtingesnius mokėsi daryti gerai.

- Jūs esate garsus beveik visose srityse: teatre, kine, žinomas kompozitorius, dainininkas, muzikinių projektų iniciatorius ir daugelio jaunimo autoritetas. Ar toks pats autoritetas esate ir šeimoje?

A. Mamontovas: nesu garsus balete, dailėje (juokiasi). Jaunimas labai neapibrėžta sąvoka - aš irgi esu jaunimas, mano bobutė irgi jaunimas, nes ji jauna širdyje.

Taip, aš šeimoje po padu laikau visus. Ne, aš juokauju. Vaikų auklėjimas yra labai sudėtingas procesas. Dažniausiai mus auklėja ir sako: tu daryk, kaip aš sakau, bet nedaryk, kaip aš darau.

Toks auklėjimas niekada neturės poveikio. Vaiko auklėjimas, pirmiausia, yra paties savęs auklėjimas. Jei nori, kad vaikas kažką darytų ar kažko nedarytų, tu pats turi taip elgtis.

Šeima vaikus gali išmokyti kažkokio elementaraus mandagumo ir duoti kažką, kas labiausiai lavina. Labiausia lavina įspūdžiai. Kai tik turiu galimybę, aš būtinai pasiimu savo šeimą ir vykstame į kelionę.

Kiekvienais metai su vaikais važiuojame į kokią nors kitą šalį, kad jie pamatytų kuo daugiau pasaulio. Kuo žmogus daugiau mato pasirinkimų pasaulyje, tuo jis paskui geriau gali pasirinkti.

Norisi duoti žinojimą, kad pasaulis yra didesnis negu kiemas, kuriame tu gyveni. Mano tėvas mane irgi vaikystėje vežiodavosi po Rusiją. Tie įspūdžiai, kuriuos aš gavau man labai stipriai padeda, nes praplėtė mano akiratį, fantazijos ribas.

- Ar Jūs su savo vaikais muzikuojate?

A. Mamontovas: ne. Su sūnumi kartais būgnais pagrojame, jis mėgsta padaužyti ką nors, viską mėgsta daužyti. Tai aš nupirkau jam tokį elektrinį būgną tai jis dabar duoda kambary.

Dukra mano jau antrus metus lanko gitaros klasę. Girdžiu, kad kambary groja, kad jai gaunasi viskas, bet aš nelendu prie jos. Čia jos užsiėmimas, neturiu teisės, nes ne aš jos mokytojas.

- Naujausio jūsų albumo „Geltona. Žalia. Raudona.“ idėjos sietinos su didžių lietuvių tekstų, „Lietuva, brangi“, himnu, savo patriotiškumu. Ar šios idėjos yra jūsų gyvenimo prasmė, siekis populiarinti patriotiškumą jauniems žmonėms ar noras dar didesnio populiarumo ir ovacijų?

A. Mamontovas: na, ant lito mano nuotraukos nėra (juokiasi). Kiekviename gyvenimo etape žmogus turi problemų, kurios jaudina. Kai tau šešiolika, tave domina visai kas kita, o kai turi šeimą, vaikus, tu žiūri, kas vyksta, supranti, kad tavo vaikai gyvens šitame pasauly ir pradedi domėtis tiesiog.

Aišku, ta patriotinė tema ir anksčiau buvo, „Fojė“ buvo populiari grupė, kai vyko Sąjūdžio mitingai. Buvau prie Vilniaus televizijos bokšto tą naktį, kai šaudė kareiviai, mačiau savo akimis visus tuos įvykius.

Tu atsimeni tą kainą, kurią mes mokėjome už tai, ką mes turime dabar ir kartais pastebi, kad su tuo, ką turime, mes elgiamės taip, kad mes lyg užmiršome, kokią mes kainą sumokėjome.

Matai, kai politikai tuo naudojasi, kad prisidėtų sau į kišenę, skaudu matyti. Iš to stebėjimo tai ir atsirado. Gal kitas albumas bus visai kitoks.

- Kodėl nusprendėte platinti albumą ir internetu?

A. Mamontovas: nes vis tiek vagia. Kam čia žaisti tuos žaidimus? Kita vertus, aš nenorėjau gulėti prekybos centruose šalia R.Cicino (tegul jis nesupyksta) ar šalia kokio „Kelio į žvaigždes“.

Muzikos biznis visame pasauly stipriai keičiasi ir internetas jį labai keičia. Kol kas internetas labai kenkia muzikos verslui, nes tu investuoji pinigus į įrašą. Nori ar nenori, vis tiek tu turi skaičiuoti, negali visiškai „į minusą eit“.

Tu turi šeimą, esi atsakingas už žmones, pagaliau, savo grupės nariams turi sumokėti. Kai kurios frazės iš šitų dainų nori, kad pasiektų kuo daugiau žmonių. Na, niekas kitas jų nepasakys, jei aš jų nepasakysiu.

Pasirašiau sutartį su vienu telekomunikacijų tiekėju, padengė mano išlaidas ir išdalino dideliu tiražu. Tai buvo nuostabi galimybė ir aš ją turėjau išnaudoti. Kito sprendimo neradau.

Kitą mėnesį noriu išleisti DVD, kur mes pernai įrašinėjom koncertus Amerikoje. Kainavo žiauriai daug viskas. Aš dabar galvoju ką daryti, nes vėl atsiduria viskas internete.

Niekinga tema apie pinigus.

Tvirta politinė pozicija, prasminga jaunystė, aiškus vaikų auklėjimas, visuomeniškumas, konservatyviai modernus požiūris į aplinką ir gyvenimą, muzika, įaugusi į sielos gelmes - visa tai viename žmoguje.

Andrius Mamontovas - ne žvaigždė, o visa galaktika, kurioje sukasi Lietuvos sceninė ir socialinė kultūra, kultūra, kurios dalis esame kiekvienas. Tik kodėl Lietuvos kultūrą kuria vos keli asmenys?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis