Gatvės muzika – draugas ar priešas?

Lėtai žingsniuojate gatve ir staiga išgirstate sklindančius muzikos garsus. Kas tai – klausiate savęs. Tai - gatvėms neleidžiantys nurimti gatvės muzikantai. Jų rankose - muzikos instrumentai, veiduose - plačios šypsenos, o širdyse – gera nuotaika.

Tikriausiai ir jūs ne kartą esate su jais susidūrę. Juk atšilus orams, į gatves patraukia vis daugiau muzikantų.

Taigi, šįsyk „Mokyklos Frontas“ kalba būtent apie tai – gatvės muziką ir gatvės muzikantus.

Miestas be muzikos – neįsivaizduojamas

Sunku patikėti, kad dar prieš porą dešimtmečių Lietuvoje gatvės muzikantai buvo laikomi tik miesto triukšmadariais ar elgetomis, o gatvės muzika – beverte.

Tačiau netrukus į Lietuvą lyg gaivus oro gūsis plūstelėjo europietiškos idėjos, o kartu su jomis ir palankesnis požiūris į gatvės muzikantus. Jų pripažinimą visuomenėje paspartino ir Andrius Mamontovas. Dainininkas inicijavo surengti „Gatvės muzikos dieną“, kuri netrukus tapo kasmetine švente, vykstančia kiekvieną pirmąjį gegužės šeštadienį.

Ilgainiui kaip ir kitose užsienio šalyse čia miestas be muzikos tapo vargiai įsivaizduojamas. O žmonės vis dažniau ryžtasi išeiti į gatves su instrumentais rankose.

Triukšme skęstanti muzika?

Nors vis daugiau ir daugiau žmonių teigiamai atsiliepia apie gatvėse susirinkusius muzikantus, bet kur „draugai“, ten ir „priešai“.

Vis dar pasitaiko skeptikų, kuriems gatvės muzika asocijuojasi tik su nereikalingu triukšmu. „Kam dar groti, jei muzika paskęs miesto triukšme? O už tai dar „kaulyti“ pinigus?“ – tokią nuomonę išsako dalis prieštaringai nusiteikusių žmonių.

Tačiau gatvės muzikos šalininkai nekreipia į tai dėmesio, o tiesiog pateikia argumentą, kuriam paprieštarauti sunku. Kur dar galima nemokamai pasiklausyti tokios įvairios muzikos – nuo bliuzo iki folkloro, ar išgirsti taip linksmai skambančius legendinius šlagerius? Atsakymas tik vienas – gatvėse. Juk paaukoti, niekas per prievartą neverčia... Tai mūsų teisė rinktis.

Gatvės muzikantų akimis

O kaipgi atrodo situacija, kai instrumentas tavo rankose? Kai esi ne žiūrovas, bet atlikėjas? To ir klausiame gatvėje sutiktų muzikantų.

Tomas ir Jonas – mėgstami, nes kitokie

Pirmieji muzikantai – tai dar visai neseniai gatvėse pradėję groti, dešimtos klasės mokinys Tomas Šlimas ir vienuoliktos klasės mokinys Jonas Jakūnas iš Kauno Purienų vidurinės mokyklos.

Šiems vaikinams paklūsta neeiliniai instrumentai – Jonas groja tūba ir trimitu, o jo draugas Tomas - „įvaldęs“ armoniką. Pastarasis prisipažįsta, į rankas retkarčiais paimantis ir gitarą.

- Kaip kilo idėja groti gatvėse? – klausiame linksmai nusiteikusių jaunuolių.

- Viskas prasidėjo visai neseniai, kovo pradžioje. Per Kaziuko mugę nuėjau pas savo muzikos mokytoją, o jis man sako - „Juk šventė, eikite ir grokite į gatves, o ne tūnokite mokykloje“. Pasitariau su Tomu ir jau kitą dieną grojome gatvėje - prisiminimais dalinosi Jonas.

Pirmieji kartai gatvėse vaikinams buvo sėkmingi. „Čia, kaip scenoje. Iš pat pradžių jaudinomės, juk grojome jau nebe namie, o žmonėms. Buvo baisu suklysti. Tačiau pamačius praeivių šypsenas, visas jaudulys kaipmat išgaravo,“ – kalbėjo Tomas.

Fortūna vaikinų neapleido ir vėliau. Jų nuomone, tai lėmė netradiciniai jų instrumentai. „Žmonėms atsibosta gitaros, jie nori kažko naujo, o tūba ir armonika - kažkas įdomesnio,“ - kalbėjo vaikinai.

Grojant gatvėse prie jų dažnai prieina įvairūs žmonės, prašo sugroti vieną ar kitą kūrinį, už tai dosniai atsilygina. „Tikriausiai įspūdingiausia buvo tąkart, kai prie mūsų priėjo „skinheadų“ grupelė, davė 50 litų ir paprašė pagroti. Mes grojome, o šie šoko. Viskas baigėsi tuo, kad vienas iš jų nusimovė kelnes“, - juokdamasis pasakojo Tomas.

- O jei jau prakalbome apie pinigus, kokia yra didžiausia uždirbta pinigų suma? – klausiu.

- Per tris dienas uždirbome 800 litų. Buvome savaitgalį Vilniuje, kaip tik per Verbų sekmadienį. Žmonių buvo daug, tad ir „laimikis“ nemažas.

Turas po Lietuva – į Palangą negrįžtų

Nors abu vaikinai yra iš Kauno, jie vien šiuo miestu neapsiriboja. „Grojome ir Vilniuje, ir Palangoje“, - pasakojo draugai. Paprašyti palyginti šiuos miestus, pirmąją vietą abu sutartinai skiria Vilniui. „Čia žmonės laisvesni, tokie savi“, - kalbėjo vaikinas. Čia jie dažniausiai įsikuria Pilies gatvėje.

„Nors „nenurašom“ ir Kauno“, - priduria Jonas. Abu vaikinai neslepia nepasitenkinimo Lietuvos pajūriu. „Buvome Palangoje per sezono atidarymo šventę. Tikėjomės, kad sutiksime daug žmonių, visi bus geros nuotaikos, bet sutikome daug „gezų“, kurie siūlydavo arba groti, arba į galvą“, - dabar jau su šypsena pasakoja Jonas.

- Kokių dar radote skirtumų tarp šių miestų?

- Pastebėjome, kad Vilniuje labiau tinka folkloras, Kaune – klasika, o Palangai netinka niekas!

- Užsiminėte apie folklorą. Ar dažniausiai tai ir grojate?

- Taip, dažniausiai grojame folklorą. Bet neįprastą – šiek tiek „užmiksuojam“. O jei matome, kad nesiseka išsitraukiame specialius „perliukus“. Kokie jie? Tai filmų „Amelijos iš Monmartro“, „Autumn leaves“ garso takeliai. Kartais sugrojame ir Tomo sukurtų kūrinių, - kalbėjo Jonas.

Groti gatvėse – nauda ir malonumas

Muzikos mokyklą draugai lanko tik nuo rugsėjo. Tačiau vaikinams tai nė motais – jiems talento netrūksta. Dėl to jie sulaukia tiek komplimentų, tiek ir įvairių pasiūlymų. „Žinoma, kad išgirstame malonių žodžių. Dažniausiai tai būna močiutės, kurios sako, kad esame „šviesus jaunimas“ – negeriame, nerūkome,“ – gyrėsi Tomas.

Taip pat vaikinai prisipažįsta, kad grodami gatvėje yra užmezgę ne vieną naudingą pažintį. „Apsikeitėme kontaktais su įvairiais renginių organizatoriais, vedybų planuotoja. Kol kas laukiame pasiūlymų iš jų,“ – džiaugėsi jaunuoliai.

- Ką jums dar suteikia grojimas gatvėse?

- Iš tiesų, gauname didžiulę praktiką. Tai tas pats, kaip išeiti į sceną, čia tu tobulėji, labiau stengiesi. „Susidraugauji“ su savo instrumentu, pradedi jį jausti. Taip pat yra labai malonu, kai tu groji, o aplinkiniai klauso, šoka. Tuomet grojimas niekados nevirs darbu,” - muzikavimo gatvėse privalumus vardino Tomas.

- Kartais užtenka praeinančio žmogaus šypsenos ir galėtum groti be pertraukų, - pridūrė Jonas.

Kokį vaikinai įsivaizduoja tikrą gatvės muzikantą? „Jis turi groti iš širdies, o didžiausias atlygis jam turėtų būti žmonių dėmesys. Taip pat tikras gatvės muzikantas turi prisitaikyti prie mieste tvyrančios nuotaikos, oro... Jei diena niūri, muzika turėtų būti šiek tiek nostalgiška,“ - savo mintis dėstė Jonas.

„O jei jis ir suklydo, turėtų apsimesti, kad nieko neįvyko“, - kalbėjo kitas jaunuolis. „Taip mes ir darome“, - juokėsi vaikinai.

- O gal turite ateities planų susijusių su gatvės muzika?

- Vasarą norėtume pakeliauti ir išbandyti save kaip gatvės muzikantus svečiose šalyse. O vėliau planuojame pabandyti kurti kažką su elektronine muzika. Akomponuoti armonika ir trimitu „electro“ muzikai, - savo ateities planus dėstė šie talentingi jaunuoliai.

Tikėkimės, kad šie vaikinų norai netruks išsipildyti.

Edvinas – groju, nes myliu muziką

Kitas gatvės muzikantas, tai Edvinas Ignatavičius, vienuoliktos klasės gimnazistas iš Kauno Ąžuolo katalikiškosios gimnazijos. Jo instrumentas – gitara, kurią jis į rankas paėmė prieš dvejus metus. „Mintis, kad galėčiau groti gatvėje toptelėjo labai spontaniškai,“ – istorijos pradžią atsiminė vaikinas.

Prieš metus vaikinas pirmąsyk pabandė gatvės muzikanto amato. „Pritrūko smulkių, o rankose laikiau gitarą, pagalvojau – kodėl gi ne?“, - pasakojo Edvinas.

- Ar tavo pagrindinis tikslas, dėl ko groji gatvėse – pinigai?

- Ne, ne vien tai. Aš myliu muziką, todėl ir groju. Man tai malonumas, o dar smagiau, kai matai, kad pakeli kitiems žmonėms nuotaiką. Žinoma, pinigai niekada nepamaišys.

Po poros valandų muzikavimo gatvėje, mielai su draugais nueiname kur nors pasisėdėti ir išleidžiame uždirbtus pinigus.

- Dėl ko turėtų groti tikras gatvės muzikantas?

- Manau, tikras gatvės muzikantas turi norėti miestui perteikti nuoširdumo ir gyvumo.
Svarbiausia, kad jis grotų iš širdies. Tuomet nebesvarbu, dėl ko jis groja – dėl pinigų, dėl savęs, ar dėl miesto.

Edvinas prisipažino, kad jis vienas iš tokių, kurie nori savo dainomis sušildyti miestą. Nors yra žmonių, kurie mano, kad tokie, kaip jis dažniausiai groja tik dėl pinigų, vaikinas nesutinka: „Tai mano gyvenimo būdas ir hobis“.

Geriausios – laiko patikrintos dainos

Paklaustas apie repertuarą, vaikinas nedvejodamas atsako, kad geriausios yra laiko patikrintos dainos. „Dažniausiai dainuojame tokius šlagerius, kaip A.Mamontovo „Ufonautai“ ar „Rebelheart“ „Ilgas kelias“. Nors dainos šiek tiek pabodusios, tačiau visus vis vien pralinksmina“, - pasakojo vaikinas. Edvinas, kaip ir daugelis gatvės muzikantų, renkasi senamiestį. „Čia daug žmonių, tiesiog tinkama vieta muzikuoti“, - įsitikinęs vaikinas.

- Ar ir toliau žadi groti gatvėse?

- Taip, manau, kad kol dar grosiu čia. Kadangi esu savamokslis, norėčiau groti tol, kol išties įgausiu nemažai patirties.

Taigi, net neverta ginčytis – miestas, kuriame skamba gatvės muzika, yra gyvas. O jei vis dar tuo abejoji, išeik į miestą ir pasiklausyk gatvės muzikantų. Galbūt patiks ir tau...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis