DJ Sezzy: „jei būčiau futbolininkas, būčiau milijonierius“

Daugeliui muzikos gerbėjų nekyla klausimų, kas toks DJ Sezzy? Būdamas dar vaikas, jis atvažiavo į Lietuvą ir čia sėkmingai pradėjo lipti muzikinės karjeros laiptais.

Apie jį kalbėta daug, tačiau niekas neklausė, kaip jam sekėsi adaptuotis Lietuvoje? Kokios buvo jo jaunystės svajonės ir kaip jam pavyko jas įgyvendinti?

Jūsų dėmesiui – interviu su populiariu turkų kilmės Lietuvos DJ.

DELFI gatvė: kada ir kaip pradėjai domėtis muzika?

DJ Sezzy: pradėsiu nuo to, kad mano susidomėjimas muzika prasidėjo labai seniai, dar kai buvau Turkijoje ir kai buvau labai mažas. Ten tu visada esi apsuptas muzikos, turkai dainuoja kada tik gali, aplink tik ir girdi kažką niūniuojant, o per televizorių daugiausia matai taip pat dainininkus.

Aš nuo vaikystės žaidžiau futbolą, bet muzika man taip pat buvo labai artima, ji tarsi Turkijos dalis ir tai yra neatsiejama nuo žmonių, kurie užaugo toje aplinkoje. 1995 metais buvo išleistas pirmas turkiškas hiphopo albumas, jis mane sužavėjo ir įtraukė dar labiau į muzikos pasaulį.

DELFI gatvė: kas padėjo apsispręsti rinktis dainininko, o ne futbolininko karjerą?

DJ Sezzy: Turkijoje futbolą žaidžiau visą laiką, net ir tada, kai jau labai buvau „prisirišęs“ prie muzikos. Viskas pasibaigė, kai atvažiavau į Lietuvą, čia šalta, klimatas ir sąlygos žaisti nekokios. Labai gailiuosi, kad teko mesti futbolą, nes šis žaidimas man tikrai labai patinka.

Manau, kad man nereiktų atsisakyti, nei futbolo, nei dainavimo, galėčiau būti ir profesionaliu futbolininku ir dainininku. Mano draugai dabar yra profesionalūs futbolininkai, žaidžia geriausiose komandose, užsidirba daug pinigų, o tuo metu, aš žaidžiau geriau už juos, todėl manau, kad tikrai būčiau buvęs labai geras futbolininkas.

DELFI gatvė: kaip tėvai reagavo į tai, jog savo gyvenimą siesi su hiphopu?

DJ Sezzy: iš pradžių tėvai tai priėmė kaip paauglio maištą, norą tiesiog išsiskirti. Dažnai sakydavo „Pažiūrėk, kaip tu atrodai“, bet aš nesijaudinau, tik atsakydavau „aš taip atrodysiu, kai man bus 25 metai, ir taip pat kai man bus 40metų, juk žmogus turi atrodyti ir daryti tai, ką jaučia, taip aš ir elgiuosi“.

DELFI gatvė: kaip sekėsi mokykloje, kaip su tavim bendravo mokytojai ir bendraamžiai?

DJ Sezzy: visų pirma pasakysiu, kad buvau vienas pirmųjų užsieniečių Vilniuje tuo metu, o kad dar mokytųsi Vilniaus mokykloje, tai, matyt, pats pirmas. Pradėjau mokytis Salomėjos Neries gimnazijoje, ten mane mokė dėstytojai iš universitetų, būtent angliškai, nes kitaip nemokėjau.

Po poros metų perėjau į Licėjų, ten jau pamokos vyko man suprantama kalba. Kalbant apie tai, kaip į mane žiūrėjo žmones, tai galiu pasakyti, kad labai skirtingai. Man tuo metu buvo apie 14 metų, kai eidavau gatve, kai kurie palydėdavo labai keistais žvilgsniais, man tai buvo neįprasta, ypač todėl, kad dar buvau vaikas, nieko nesupratau.

Klasėje situacija buvo, manau, normali ir nuspėjama, merginos rodydavo didesnį dėmesį nei kitiems berniukams, o šie buvo tuo nepatenkinti ir jaučiau jų priešiškumą.

DELFI gatvė: kaip vertini dabar pačius lietuvius, kuo skiriasi jie nuo turkų? Ar jau pripratai prie kitokio gyvenimo būdo?

DJ Sezzy: pradėsiu nuo to, kad adaptuotis lyg ir pavyko, bet negaliu pasakyti, kad turėčiau čia patikimų draugų. Pažįstamų yra labai daug, o žmonių, kuriuos pavadinčiau draugais vos keli.

Iki kokių 18 metų visai neturėjau jokių draugų, tik po to atsirado vos keli žmonės, su kuriais puikiai sutarėme. Galėčiau paminėti žmogų, kuris gyveno šalia manęs ir vėliau tapo geru draugu. Vėliau atsirado toks pažįstamas, kuris tapo mano fotografu ir draugu, na, ir dar keli.

O šiaip lietuviai gana šalti žmonės. Lietuviams taip trūksta nuoširdumo, draugiškumo ir meilės… Tas nacionalizmas... Gal rusai padarė tokią įtaka, bet jums tikrai labiausiai reikia meilės, mokėti mylėti vienas kitą, o ne taip piktai į viską žiūrėti.

DELFI gatvė: kaip tau pavyko išgarsėti Lietuvoje?

DJ Sezzy: kai man buvo 17 metų, pradėjau vaikščioti į „Lithuanian club“, tuo metu tenai rinkosi visas Vilnius. Kadangi atrodžiau daug vyresnis, tai dėl amžiaus problemų nekilo.

Tuo metu vis svajojau išleisti savo albumą, nors tokio noro išsipildymas tada buvo beveik neįmanomas. Tame klube grojo vien popsą, ir kartą aš nuėjau pas vadybininkus paprašyti leidimo bent vakarą pagroti kitokio stiliaus muziką.

Sakiau, kad supažindinsiu žmones su kitokia muzika, gal susirasiu savo klausytojų ratą ir grosiu čia, o tada ir apie albumą pagalvoti galėsiu. Jie žiūrėjo į mano pasiūlymą labai skeptiškai, sakė, kad niekas tokios muzikos tikrai neklausys.

Tačiau ilgiau prašomi, sutiko, leido man groti trečiadienį, pačią prasčiausią savaitės dieną, kai beveik niekas į klubus nevaikšto. Jų idėja buvo aiški, norėjo, kad man nepavyktų ir pasakytų „štai, matai, tikrai tavo muzika niekam neįdomi“.

Aš džiaugiausi gauta proga ir labai „užsidegiau“ ta idėja, pradėjau gaminti plakatus, klijuoti pakvietimus ir nuotraukas visur, ir man pavyko. Trečiadienį žmonių skaičius buvo panašus į penktadienio ar šeštadienio, tada padariau taip dar kelis trečiadienius ir vadybininkai pasiūlė man pasirašyti kontraktą.

Nuo to viskas ir prasidėjo, kiti klubai, pažintys, nauji projektai, vėliau dar pradėjau ir DJ-auti.

DELFI gatvė: kokių ateities planų turi susijusių su muzika ir ne tik?

DJ Sezzy: tiesą pasakius, planų yra begalybė. Matyt, tik tada, kai man bus kokie 45 metai, aš pasakysiu, kad man užtenka, nors ir tuo abejoju. Jau dabar esu pasiekęs tikrai nemažai, ir, manau, kad pasieksiu dar daug daugiau.

Juk yra atlikėjų, kurie pradėjo savo karjerą būdami 38-erių metų ar 41-erių, manau, kad man viskas dar tikrai prieš akis.

Jei man tik pasiūlytų, su mielu noru grįžčiau į Turkiją, ten daugiau įkvėpimo. Saulė, geras oras, artimieji, draugai, aplinka kūrybai turi labai didelę įtaką. Pasiilgstu draugiškumo, nuoširdumo, šeimos ir gero oro.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis