A. Mamontovas - žmogus be diplomo

Andrių Mamontovą žino kone kiekvienas lietuvis. Jis - vienas populiariausių atlikėjų Lietuvoje, aktorius, prodiuseris, fotografas, aktyvus visuomenės veikėjas. Tačiau tikrai ne kiekvienas Andriumi besižavintis studentas žino, kad jis neturi jokio diplomo...

- Rugsėjo 1–ąją Vingio parke koncertavote tūkstantinei moksleivių ir studentų miniai. Kokį įspūdį paliko tas pasirodymas?

Andrius: buvo sunku, nes visą laiką galvojau, kad publika yra nuvarginta. Juk prieš mus pasirodė „G&G Sindikatas“ ir „Bix“ – energingos grupės. Kita vertus, tai buvo vienintelis toks didelis mano koncertas Vilniuje. Artimiausiu metu koncertų tikriausiai nebus, bent jau iki Naujųjų metų – tikrai.

- Šio koncerto metu ištarėte: „jei rokas trukdo mokslams, meskit mokslus“. Tikrai taip manote?

Andrius: čia sena frazė – aš pats ją dar universitete išgirdau, berods, ji iš fizikos fakulteto yra atėjusi. Tai sakydamas aš turėjau omeny, kad visada reikia pagalvoti, kas yra tavo pašaukimas.

Aišku, mes nei vienas nesame apsaugotas nuo klaidų, bet kartais būna momentų, kada reikia išdrįsti tiesiog eiti paskui savo svajonę. Jei staiga pajutote, kad suklydote, kad įstojote ne ten, kur norite, kad norite kažką kita daryti – nebijokite žengti to žingsnio, peršokti į kitą upelio pusę. Aš visada norėjau groti ir atėjo momentas, kai mečiau visa kita ir atsidaviau tam, ką noriu daryti.

- Pašaukimą groti pajutote dar paauglystėje, tad kodėl pradėjote studijas, ir netgi du kartus?

Andrius: tėvas nuo pat vaikystės norėjo, kad būčiau gydytojas, nes esu iš medikų šeimos.

Jis stengėsi, kad įgyčiau rimtą specialybę, todėl, kai pradėjau groti, mes su juo kariaudavome. Natūralu, tėvas abejojo, ar pragyvensiu iš muzikos. Bet aš vieną dieną supratau, kad neaišku, ką bandau apgauti – greičiausiai pats save. Todėl po kariuomenės negrįžau į ekonomiką, nes supratau, kad tai yra tikrai ne man.

O žurnalistika... Iš trečio kurso vidurio išėjau ir nebegrįžau. Nereikia užimti svetimo žmogaus vietos – galbūt kitas ten norėtų būti labiau už mane.

Juolab kad žurnalistika yra toks dalykas, kurio negalima išmokti. Tu arba moki su žmonėmis bendrauti, pagaut kažkokio įvykio esmę ir apie jį papasakoti, arba ne. Čia tas pats, kas mokytis būti poetu.

Geras žurnalistas yra tas, kuris rašo apie sritį, kurią išmano. Aš domėjausi muzika, rašydavau muzikos albumų kritiką. Bet galiausiai atėjo toks momentas, kai supratau, kad iš manęs dažniau ima interviu, negu imu aš pats.

- Bet vis dėlto, juk studijos davė jums naudos, bent jau gyvenimiškos patirties...

Andrius: be jokios abejonės. Na, studentiškas gyvenimas tavęs neužgrūdina taip, kaip, pavyzdžiui, kariuomenė. Bet studijose, nesvarbu, kokioje specialybėje esi, sukuriama terpė, kurioje yra daug idėjų, kūrybingumo.

Galų gale atsiranda daug naujų pažinčių – mano kurse kartu studijavo Artūras Zuokas, Marijonas Mikutavičius, kiti žmonės, kuriuos mes matome vedančius televizijos laidas, užimančius kažkokius postus. Kiekvienoje vietoje, kurioje tu esi, kažką gauni.

- Didžiausia dabartinio aukštojo mokslo aktualija – studijų reforma, dėl kurios dalis studentų už studijas moka didžiules sumas. Koks jūsų požiūris į tai? Koks jūsų požiūris į tai?

Andrius: nesu nei už, nei prieš reformą. Reikėtų rasti aukso vidurį. Visiškai nemokamas mokslas gimdo valytojas su aukštuoju išsilavinimu.

Turi būti tam tikras laiptelis, kad ir finansinis. Aišku, dabar į tai visi reaguoja skausmingai dėl to, kad tai yra labai staigus pasikeitimas.

Jis turėtų būti švelnesnis, vykstantis žingsnis po žingsnio. Bet žmogus, kuris eina mokytis, turi tam pasiryžti. Jei jis pasako sau: „aš moku už mokslą tiek ir tiek“, tuomet jis gerai pagalvoja, ar tikrai nori studijuoti tą dalyką, ir įstojęs nebimbinėja, o rimtai mokosi.

Mokamas mokslas yra tam tikras apsaugos mechanizmas patiems besimokantiesiems, atikrinimas, kokia stipri yra jų motyvacija.

- Truputį nutolkime nuo studijų. Esate ne tik muzikantas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas – nevengiate reikšti savo nuomonės svarbiais klausimais. Paskutinis jūsų albumas „Geltona. Žalia. Raudona.“ – savotiškas raginimas tautai prabusti, susirūpinti, kas darosi jų valstybėje. Kodėl per muziką išreiškiate būtent tokias idėjas?

Andrius: muzika man yra kalbėjimo priemonė. Ir visada norėjosi kalbėti apie dalykus, kurie man yra svarbūs. Tiesiog kai tau yra dvidešimt metų svarbūs yra vieni dalykai, kai keturiasdešimt – visai kiti.

Mane „užkabino“ tai, kas darosi mūsų visuomenėje. Manau, kad mes priėjome tokį tašką, kai prieš dvidešimt metų iškovota nepriklausomybė reikalauja mūsų patvirtinimo veiksmais. Ar mes jos verti? Ar mes verti tos laisvės, kurią gavome? Ką mes su ta laisve darome? Dėl to ir atsirado tas albumas ir dėl to aš vienur ar kitur išreiškiau savo pilietinę poziciją. Bet tai nereiškia, kad planuoju eiti į politiką. Ne mano ten vieta.

- Albumas buvo išleistas praėjusių metų pavasarį. Galbūt jau kuriate naują įrašą? Kokias temas apdainuosite šįkart?

Andrius: nežinau, koks bus kitas albumas. Šiuo metu mes su režisieriumi Mariu Martinsonu pradėjome kurti kino filmą, kurį filmuosime lapkričio mėnesį Honkonge ir Taivane.

- Intriguoja. Papasakokite plačiau.

Andrius: kol kas viskas sekasi labai gerai. Aš ten vaidinsiu europietį, atvykusį į Honkongą. Visi kiti aktoriai bus iš Kinijos, Japonijos. Taip pat rašysiu filmui muziką. Ją dabar ir kuriu – ieškau
kokių nors sprendimų.

Pernai filmo „Nereikalingi žmonės“ dėka kartu su M. Martinsonu abu gavome po apdovanojimą tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje. (A. Mamontovas – už geriausią muziką, M. Martinsonas – už geriausią režisūrą, – aut. past.).Tie apdovanojimai atidarė mums duris į Azijos kino industriją. Greitai apie visa tai bus daugiau informacijos.

- Grįžkime prie muzikos. Dainas kuriate jau daugiau nei 20 metų. Kaip
pavyksta išlikti kūrybingu, iš kur semiatės idėjų?

Andrius: idėjos visada sklando aplink mus ir ateina tada, kai mes jas realizuojame. Jei jų nerealizuojame, jos pas mus nebeateina. Toks paprastas mechanizmas.

Galų gale, mintis diktuoja pats gyvenimas – tu gyveni, sutinki žmones, girdi žodžius, matai įvykius, pats dalyvauji juose... Tai tau sukelia vieną ar kitą emociją, paskui tu apie savo patyrimą pasakoji dainose.

Aš visada stengiuosi pradėti nuo nulio, niekada iš anksto neįsivaizduoju, kad jau viską žinau. Kurdamas naują albumą, praktiškai mokausi viską iš naujo. Tiesiog žengi žingsnį ir žiūri, ar jis į tą pusę, ar ne.

- Lietuvoje esate išskirtinė asmenybė, sėkmingai realizavusi save ne tik muzikoje, bet ir teatre, kine. Iš kur semiatės entuziazmo vis naujiems iššūkiams?

Andrius: specialiai neieškau kažkokių sričių, kuriose dar nesu buvęs. Dėl to nebandysiu būti skulptoriumi ar baleto šokėju (šypsosi – aut. past.). Visada stengiuosi daryti tai, ką aš jaučiu ir jausti tai, ką darau. Tai turi būti abipusis ryšys.

Nesinori daryt kažką tiesiog dėl to, kad kiti to iš tavęs laukia. Tuomet tai būtų dirbtina ir netikra. Ilgalaikiai dalykai yra tik tie, kurie yra tikri. Dėl to mes galime priprodiusuoti dirbtinių atlikėjų, kaip kad dabar ir yra Lietuvos muzikinėje padangėje.

Prikurta daug grupių, bet visa tai yra netikra, o tik sudėliota iš tam tikrų elementų.

- O ar šiuo metu matote ką nors tikro Lietuvos muzikinėje padangėje?

Andrius: šią vasarą dariau turą po Lietuvą ir buvau surengęs nedidelį pseudo konkursėlį. Jo tikslas – atsirinkti muzikantus, kurie pagrotų prieš mane, kaip apšildantys atlikėjai.

Tarp jų tikrai buvo keletas labai talentingų. Tarkim, yra toks Kazimieras Likša, „Naktinė Pufaika“, mergaitė iš Ukmergės „Bjelle“, grupė „Arogantics“ iš Klaipėdos. Taip pat „The Nominals“, kurie irgi grojo Vingio parke rugsėjo 1–ąją.

Visi jie paliko mielą ir šiltą įspūdį. Linkiu tiems žmonėms niekada neprasidėti su jokiais prodiuseriais ir netapti produktu.

Vertingiausia yra tai, ką žmogus pasiekia pats. Dėl to aš pats nustojau prodiusuoti kitus atlikėjus, nes supratau, kad darau neteisingai. Žmogus turi viską pasiekti pats. Tiktai taip tai gali turėti kokią nors išliekamąją vertę.

- Dėkui už interviu. Prieš atsisveikindamas, ko galėtumėte palinkėti
Lietuvos studentams?

Andrius: jau manau pasakiau, kad jei supratai, kad suklydai – nebijok to ištaisyti. Niekada nėra per vėlu ištaisyti klaidą, pradėti daryti kažką naujo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis