Dainuojamosios poezijos atlikėjas P. Girdenis - apie teisingą muziką (video)

Dainuojamosios poezijos mėgėjus kviečiu užsiplikyti žalios arbatos, šiltai įsitaisyti prie monitorių ir praleisti keletą malonių minučių pažinčiai su Povilu Girdeniu.

Dainuojamosios poezijos atlikėjas, asociacijos „Bardų klubas“ organizuojamų renginių meno vadovas atskleis priežastis privertusias jį į rankas paimti gitarą, išduos, ką veikia už scenos ribų, atviraus, kokią poeziją lengviau dainuoti, bei rekomenduos būrį dėmesio vertų atlikėjų.

- Istorija byloja, jog esate grojęs gitara, bosine gitara bei kontrabosu įvairiose roko bei bliuzo grupėse. Kodėl paskutiniu metu pirmenybę teikiate dainuojamajai poezijai?

Povilas: dainuojamoji poezija mane patraukė tuo, kad tai yra žanras, kuriame kūrėjui yra suteikta didžiulė kūrybos laisvė, kuria naudodamasis jis ieško muzikos ir žodžių ryšio.

Ji visada man buvo labai artima, tačiau ilgą laiką nesijaučiau pakankamai subrendęs šiam žanrui, klaidingai galvojau, kad sėkmingai dainuoti poeziją gali tik profesionalūs aktoriai.

- Kas atsakingas už tai, jog paėmėte į rankas gitarą? Koks autorius (galbūt konkretus kūrinys ar jų rinkinys) sudomino šiuo metu atliekama muzika?

Povilas: „kaltininkų“ daug. Pirmiausiai, susižavėjau šviesios atminties maestro V. Kernagio baladėmis, vėliau išgirdau V. Vysockį ir B. Okudžavą, „The Beatles“, „Creedence Clearwater Revival“, o kai 1982 m. vasarą visiškai atsitiktinai patekau į grupės „Hiperbolė“ koncertą Vingio parke, supratau, kad be gitaros neištversiu.

- Esate asociacijos „Bardų klubas“ organizuojamų renginių meno vadovas, tad nė vienas atlikėjas pašventęs save dainuojamajai poezijai nepraslysta pro jūsų ausis. Kuriuos iš jaunų balsų galėtumėte išskirti kaip gan neblogą pamainą seniesiems bardams?

Povilas: Lietuvoje yra daug puikių dainuojamosios poezijos atlikėjų. Nesutinku, kad kažkas kažkam turi tapti „pamaina“. Nelabai suprantu, kas yra „jauni“, o kas „senieji“, kadangi yra visa eilė puikiais pasiekimais galinčių pasididžiuoti, profesionalumu ir brandumu stebinančių jaunų, yra nemažai plačiai auditorijai nelabai pažįstamų ir vis dar progresuojančių vyresnio amžiaus bardų.

Iš pirmųjų norėčiau išskirti Paulių Pastauką, Gytį Ambrazevičių, Tomą Pupinį, Ernestą Bruzbartą, Marijaus ir Gintarės Liakų duetą, Gintarę Paulikaitę iš antrųjų – Darių Leveckį, Romualdą Miškinį, Joną Bagdonavičių, Valerijų Šerelį, Viliją Urbonienę.

- Bardai iš kitos muzikos propaguotojų išsiskiria ir kitokiu požiūriu į pasaulį, tad visada įdomu, koks tavo mėgiamas artistas už scenos ribų. Taigi ką gyvenime veikiate be muzikos?

Povilas: dirbu Lietuvos ypatingajame archyve. Pagal išsilavinimą esu istorikas. Ko gero, derėtų sakyti, kad muzika – tai mano laisvalaikio užsiėmimas, tačiau taip nėra, nes laisvalaikio užsiėmimas, mano nuomone, yra tai, ką žmogus daro vien tik savo malonumui. Manyčiau, kad visi, kurie žengia į sceną, nebegali būti vadinami „mėgėjais“.

- Didžioji dalis filologų vietoj standartinio „sveikas gyvas“ pirmiausia pasidomi „na ir ką gi skaitai“? Taigi ką šiuo metu skaito ponaitis Povilas?

Povilas: ką tik nebežinau net kelintą kartą perskaičiau seną rinkinį „Lietuvių poezija“ ir kokį trečia kartą Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“.

- Per ilgus muzikavimo metus sudėliojote galybę kompozicijų. Išdainavote tiek Aido Marčėno, Rimo Buroko, Josifo Brodskio, Vytauto Sirijos Giros eiles. Lengviau interpretuoti pripažintų poetų darbus ar muzikinį pavidalą suteikti savoms eilėms?

Povilas: nesakyčiau, kad jau „išdainavau“. Vytauto Sirijos Giros ir Josifo Brodskio eilėmis esu sukūręs tik keletą dainų. Net nežinau, kas yra „lengviau“. Parašyti gerą dainos tekstą tikrai nelengva, o kurdamas muziką kito poeto parašytoms eilėms visada jaučiu didžiulę atsakomybę, kadangi yra be galo paprasta nevykusia melodija sugadinti gerą eilėraštį. Vienos eilės muzikiniam interpretavimui „pasiduoda“ lengviau, su kitomis reikia rimtai paplušėti.

- Kodėl dažnai renkatės tūlam lietuviui gan egzotiškai skambančią žemaičių tarmę? Duoklė gimtajam kraštui, papročių puoselėjimas ar šia „kalba“ žodis liejasi laisviau?

Povilas: žemaičių tarmė – mano antra gimtoji kalba, o mano tėvas šia tarme rašo tikrai puikius eilėraščius.

Šie eilėraščiai mane lydi nuo pat mažų dienų yra įaugę į kraują, todėl nenuostabu, kad dalis jų pavirto dainomis.

- Asmeniškai man kūrinys „Tylus Sudie“ yra jūsų hitas „Numeris 1“. Kuri daina jums pačiam artimiausia, o kurią pavadintumėte savo vizitine kortele?

Povilas: „Tylus sudie“ – tai nuostabus Aido Marčėno eilėraštis, aš esu labai laimingas, kad jį pavyko tinkamai sudainuoti, kad daina tapo mėgstama. Prisipažinsiu – nesitikėjau.

Sunku iš savo dainų ką nors išskirti. Viena pačių man brangiausių dainų laikau kūrinėlį „Tolimas užmirštas sapnas“, nes nuo šios dainos prasidėjo mano dešimt metų besitęsiantis „bardiškasis“ periodas, sėkminga daina laikau „Šaltinį“, parašytą pagal to paties pavadinimo Vandžio Chamrovski eilėraštį.

- Per Lietuvą vilnijant piratavimo skandalams, kiekvienas vartotojas bei kuriantysis turi nuomonę apie autorines teises. Kokią jūsų nuomonė? Manote, kad žmonės daro nusikaltimą, dalindamiesi skaitmenine informacija, ar atvirkščiai – reklamą tą informaciją kuriantiems menininkams? Ar įrašai šiais laikais vis dar gali būti brangiai apmokama preke?

Povilas: čia, kaip sako senolių išmintis, lazda su dviem galais. Muzikos platinimas internete mažiau žinomam atlikėjui − tai puiki galimybė skleisti savo kūrybą, supažindinti su ja platesnę auditoriją.

Tuo tarpu, žinomesniems atlikėjams tai tampa nemenka problema, nes jie nebegali kontroliuoti savo kūrybos plitimo ir praranda pajamas. Ko gero, įrašai jau nebegali būti brangiai apmokama preke, kokia buvo prieš dvidešimt metų, kova su piratavimu internete man panaši į kovą su vėjo malūnais.

Įtariu, kad ilgainiui turėtų gerokai pasikeisti pati muzikos industrija, autoriai, atlikėjai ir jų prodiuseriai su taip vadinamais „piratais“ privalės rasti tam tikrą kompromisą, kadangi visi matome, kad vien represijomis problemos išspręsti neįmanoma.

Įrašų platinimas be autorių ar autorinių teisių savininkų leidimo, be abejonės – nusikaltimas, tačiau pripažinkime, kad originalių albumų kainos neatitinka daugelio melomanų pajamų.


- Kokia muzika yra teisinga?

Povilas: teisinga pavadinčiau bet kokio žanro muziką, kuri yra atliekama profesionaliai ir taip pat – nuoširdžiai.

- Kokį vieną „shiltą“ kūrinį rekomenduotumėte skaitytojams?

Povilas: tebūnie tai jau minėtas „šiltas“ kūrinys visai „nešiltu“ pavadinimu „Šaltinis“.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis