Sigitas Parulskis – rašytojas, bet ne menininkas

„Lietuvių kalbą studijavau todėl, kad turėjau iškrypimą – nesveiką potraukį literatūrai“, – sako Nacionalinės premijos laureatas Sigitas Parulskis ir gurkšnoja žalią arbatą iš milžiniško puodelio, šalia kremzlinį kaulą kramtant juodam retriveriui Faustui.

Susitikome jo namuose – taip greičiau, nes šiuo metu rašytojo dienotvarkė ypač įtempta: susitikimai su skaitytojais, naujos knygos „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ pristatymas.

- Jūs nesate nematomas. Ypač dabar, kai visai neseniai išleista knyga ,,Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“, o naujausias romanas ,,Murmanti siena“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Jūsų dienotvarkė užimta: susitikimai su skaitytojais, knygos pristatymas, apsilankymai mokyklose. Ką jums reiškia toks dėmesys?

Sigitas Parulskis: tas dėmesys – ne mano problema. Jei norite kreipti į mane dėmesį, tai kreipkite. Nors susidomėjimas trukdo, bet toks mano darbas.

Žinoma, galėčiau užsidaryti kaip Selindžeris bunkeryje ir su niekuo nebendrauti, bet neturiu tiek pinigų. Tai, kad susitinku su skaitytojais, pakviestas vykstu į mokyklas, yra tam tikra reklamos dalis.

Važiuoju ir jausdamas pareigą. Mokytojai nori supažindinti vaikus su žmogumi, rašančiu knygas. Man pačiam dar besimokant mokykloje buvo svarbu tokius žmones matyti, nes jie atrodė esantys iš kito pasaulio.

Apskritai, tuo metu man knygos reiškė daugiau nei dabar. Nors ir dabar knygos daugiau reiškia nei kiti dalykai.

- Kaip manote, koks yra jūsų skaitytojas?

Sigitas Parulskis: aš nežinau, koks jis turėtų būti. Elementarus žmogus, nes aš nerašau nesuprantamų knygų. Kad jos kartais yra „daugiasluoksnės“, ir kad labiau išsilavinę žmonės jose randa daugiau, yra normalu.

Manau, jei žmogus nors kiek supranta, kas yra knyga – moka su ja elgtis kaip su instrumentu. O jei jis kvailas – niekas nepadės. Užmuš senutę ir be knygos.

- Neseniai išleistuose pokalbiuose kalbėjote, jog mėgstate sportą, žiūrite televizorių, žaidžiate kompiuteriu, poeziją rašote kompiuteriu, o trumpą informaciją pasižymite mobiliajame telefone. Tai neatitinka tradicinio „menininko“ stereotipų. O gal savęs nevadinate menininku?

Sigitas Parulskis: nevadinu. Tai yra mano darbas. Aš rašau, nes tai daryti sugebu. Aš save vadinu rašytoju. O tai yra kur kas kukliau. Menininkai yra ŠMC (Šiuolaikiniame meno centre – aut. past.). Aš esu atstovas profesijos, kurios nėra. Būti rašytoju yra neapibrėžtas dalykas. Nėra tokios profesijos kaip poetas ar rašytojas.

- Vilniaus universitete baigėte lietuvių filologiją. Kokie buvo studijų metai?

Sigitas Parulskis: kai studijavau universitete, dėstomi dalykai buvo neblogi, tik manęs nedomino kalba. Literatūra buvo ganėtinai deformuota, nes mokytis įstojau tarybiniais 1983-aisiais metais.

Iš esmės, literatūrą teko pažinti tik baigus universitetą. Universitete daugelio knygų perskaityti mes net negalėjome, buvo ir draudžiamų kūrinių.

Studijų laikais negalvojau apie savo profesiją, man tai nerūpėjo. Tiesiog rašiau eilėraščius ir gėriau vyną. Į lietuvių kalbą stojau, nes turėjau iškrypimą – nesveiką potraukį literatūrai.

- Tarybinių laikų universitetinis jaunimas, ypač filologai, atrodo, buvo dvasingas. Draudimai skatino veikti pogrindyje. Literatų būrelis, kuriam ir jūs priklausėte, įvairūs jaunimo sambūriai. Buvote brandesni nei dabartiniai studentai?

Sigitas Parulskis: nežinau, kaip yra dabar, bet ir tais laikais nebuvo labai nuostabu. Tiesiog daugelio malonumų, kuriuos dabar turi jaunimas ir, apskritai, žmonės, mes neturėjome, todėl užsiimdavome bendravimu.

Kalbėdavomės apie literatūrą, kino teatruose žiūrėdavome filmus. Vieni kitiems rašydavom laiškus ranka. Koks malonumas laukti laiško!

Pavyzdžiui, iš merginos. Dabar nereikia laukti. Atsidarai pašto dėžę, o ten penki laiškai nuo penkių kvailų bernų, kurie nori su tavimi nueiti į pasimatymą. Neįdomu.

Aš nežinau, ar taip, kaip mes gyvenome, buvo geriau. Negaliu sakyti: „Štai kokie mes buvom turtingi, dvasingi ir panašiai, o jūs – liurbiai, nuskurdę“. Tiesiog man atrodo, kad skaityti knygą ir dalyvauti jos pasaulio kūrime yra įdomiau nei žaisti kompiuterinį žaidimą pagal Odisėją ar Iliadą ir įsivaizduoti, kad tu perskaitei Homerą.

Pažaidei tą žaidimą, kur į penkias eilutes yra sutrauktas siužetas... tai, manau, yra skurdžiau.

- Ar technikos naujovės bukina žmogų?

Sigitas Parulskis: žmogų bukina pats žmogus. Niekas neprivers žmogaus būti buku.

- Bet dabar dažnai nereikia mąstyti, pakanka nuspausti mygtuką.

Sigitas Parulskis: taip yra paprasčiau, nereikia mąstyti. Bet tada žmogus nėra homo sapiens. Toks žmogus yra lygiai toks pats kaip šuniukas. Duoda kaulą ir jam gerai. O čia – padarė žaislą ir jam nebereikia mąstyti. Nėra ko gailėtis tokio žmogaus. Aš pats skaitau knygas, nors kompiuteryje galiu sužinoti jų siužetą, perskaityti recenziją. Bet man pačiam perskaityti yra įdomiau. Taip patiriu intelektualinį malonumą. Tai tikra avantiūra. Bet jei žmogui to nereikia, tai nei technologijos, nei sistemos nieko nekeičia.

- J. P. Sartre‘as, Kafka, Škėma, Parulskis iš pirmo žvilgsnio panašūs. Visi vienaip ar kitaip šokiruoja skaitytoją, kalba apie ,,negražius“ dalykus. Ir daugeliui tai patinka, nes įsimena, sukrečia. Ką tai reiškia? Skaitytojo iškrypimą ar atbukusį jautrumą?

Sigitas Parulskis: pasaulis nėra teisingas ir labai gražus. Minėti rašytojai šneka apie nelabai gražią pasaulio pusę. Bet ši pusė yra labai tikra.

Mūsų pasaulio grožis yra sunkiai nusakomas ir sunkiai iliustruojamas. Yra daug bandymų aprašyti nuostabų mūsų gyvenimą, bet dažniausiai tai neįtikina. O tie negražūs dalykai, nors jų taip nevadinčiau, yra egzistenciniai dalykai.

Jie yra būdingi žmogaus būčiai. Galbūt amerikiečiai sugalvojo, kad gyvenimas yra laimingas – šypsena ir nieko daugiau. Sutinku, kad taip lengviau pakelti visą niūrumą, likimo tragiškumą, tačiau žmonėms labiau reikia realumo. Man pačiam labiau patinka rašytojai, kurie yra arčiau realybės.

- O jūsų kūryba? Ji irgi ne retai sukrečianti.

Sigitas Parulskis: man liūdna, kai mano kūryboje mato tik tai, kas yra negražu, bjauru. Aš stengiuosi net bjaurastyje rasti ką nors gražaus. Ir jei to nedaryčiau – apskritai nerašyčiau. Pavyzdžiui, ,,Trijose sekundėse dangaus“ apie žmogų, meilę ar vienatvę yra pasakyta daug gero. Tarkim, skyrius ,,Parašiutai ir bažnyčios“ – net užsieniečiams yra gražu, o lietuviai sako – bjauru. Žmogus dažniausiai sako tai, kas jo viduje.

- Kaip reaguojate į tai, kad daugelis jus vadina ciniku?
Sigitas Parulskis: cinikai ir vadina mane ciniku, nes aš nesu cinikas. Geriausiu atveju esu kinikas - nepatogios tiesos sakytojas. Toks buvo Deogenas. Jis irgi sakydavo tai, kas nepatogu, o smagiausia, kad ir jį vadino ciniku. Žmonėms nepatinka tokia tiesa. Nors visi tarsi žino, kas yra blogai, bet geriau apie tai nekalbėti.

- Įdomu, kaip rašytojas renkasi knygas?

- Yra tam tikra grupė autorių, kuriuos žinau. Pavyzdžiui, šiuolaikinis PAR rašytojas J. M. Coetzee. Man jis labai patinka. Esu nusipirkęs jo knygas. Neseniai, viešėdamas Vienoje, už lietuviui klaikią kainą įsigijau jo ,,Summertime“. Arba mane gali sudominti tam tikro laikotarpio knygos...

- Esate parašęs pjesių teatrui. O koks santykis su kinu? Kalbėjote, kad vienas italų režisierius norėjo kurti filmą pagal jūsų kūrybą.

Sigitas Parulskis: tokių ketinimų buvo, bet, matyt, projektas nebuvo finansuotas, todėl tuo viskas ir pasibaigė. Su kino žiūrėjimu yra sudėtinga. Jam reikia didelio ekrano. Tarkovskį žiūrėti galima tik dideliame ekrane, kitaip daug ko nematysi. Kokį Woody Alleną galima žiūrėti ir per televizorių - nors ne visi jo filmai geri (juokiasi – aut. past.). Šiaip man patinka opera. Paprastas siužetas, dekoracijos... šešiasdešimtmetė, atliekanti dvidešimtmetės vaidmenį, – gražu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis