Prieš beveik metus benaršant lietuviško interneto platybes akys užkliuvo už marškinėlių su griežtu kirčiu ant raidės “a”. Žvelgiant giliau pamačiau minimalistinę žemės spalvų ir elementų pilną fotosesiją ir tik tada sekė mintis: nejaugi tai – Lietuva?
Ir tik nuotraukose šviečiantis pavadinimas labàdienà neleido suabejoti mūsų gimtojo krašto madai nebūdingo paprastumo rūbų kilme.
Kas tie labàdienà, kodėl jų kurti iš pažiūros nesudėtingi drabužiai laimėjo prizą “Mados Injekcijoje” ir kelialapį į jau tuoj vyksiančią “Mados Infekciją”? Į klausimus atsako patys kūrybinės iniciatyvos įkūrėjai Rapolas ir Petras.
“Mados Infekcijoje” dalyvauja mados dizaineriai. Kaip ten atsirado kūrybinė iniciatyva ir kodėl jūs taip netradiciškai vadinatės?
“Kadangi savo rūbų patys nesiuvam, vadintis dizaineriais negalim. O ir nenorim – apsiriboti vien drabužių dizainu mums neįdomu. Abu esam baigę grafinio dizaino mokslus, dirbame reklamos srityje. Pavadinimas “Labadiena” skamba labai pozityviai, po šio žodžio gimsta naujos pažintys. Norim, kad ir mūsų kūryba būtų pozityvi, todėl ir vadinamės kūrybine iniciatyva. Labai svarbu išlaikyti tą kūrybinės iniciatyvos tęstinumą, nenorim, kad labàdienà būtų siejama su mudviejų asmenybėmis. Prie iniciatyvos dirba ir daugiau žmonių, todėl mes ją atstovaujam tik kritiniu atveju, kada kažkam reikia už visą komandą pakalbėti (dėl šios priežasties vaikinų nuotraukų straipsnyje neieškokit, jie nori, kad matytumėt jų darbus, o ne veidus – aut.past).
Kodėl būtent “labadiena”? Dėl grafinio kirčių vaizdo ar norite Lietuvą išmokyti taisyklingai sveikintis?
“Žinoma, kad dėl reikšmės. Tiek mūsų “laba diena”, tiek įprastinis tarimas yra vartotini ir tikslingi. Tiesiog norėjom priminti tą gražų užmirštą variantą. O patys greitai pripratot prie primirštojo tarimo? “Teko, užsikirsti, teko… Bet dabar problemų nebekyla”.
Kaip gimė “labadiena”? Koks buvo pirmasis darbas?
“Kepuraitė. Kažkaip pagalvojom, kad būtų smagu sukurti štai tokį individualizuotą aksesuarą, tuomet tikrai nemanėm, kad viskas “nueis” iki rūbų dizaino. Kepuraitė atrodė tinkamiausias daiktas, ant kurio galėto atsirasti “labadiena”. Užsisakėm penkis vientus iš ebay, pabandėm, patiko, tai bandom iki šiol”.
Kaip atrodo jūsų dirbtuvės?
“Kuriame paprasčiausioje studijoje, kurioje vienu metu gali dirbti du žmonės. Mums užtenka”.
Kas kūrė įvaizdį? Daugelio dėmesį priklaustė įvaizdinė fotosesija, kieno tai idėja?
“Viską galvojam patys. Turim draugą fotografą, kuris mūsų idėjas įgyvendina. Tai pat yra žmonių, kurie padeda siūti, patys juk nemokam. Taip po truputį įsisavinam šitą drabužių gamybos procesą, bet vien juo apsiriboti nežadame. Norime tik plėstis”.
Tikėjotės laimėti “Mados Injekciją”?
“Visiškai ne. Tai mums buvo avantiūra, o dėl tos avantiūros dabar kuriame kolekciją “Mados Infekcijai”. Daug apie ją pasakoti negalime, tik atskleisim, kad naujuose drabužiuose bus galima rasti lietuvių mitologijos motyvų. O pats dalyvavimas buvo žiauriai neįprastas, tarkim, turėjom penkias valandas repetuoti su modeliais, tai mes tas penkias valandas prasėdėjom, kiti laksto, ruošiasi. Tai kad nebuvo ką repetuoti, modeliais tapo mūsų draugai, jiems buvo labai linksma ir juokinga žygiuoti podiumu”.
Ar jaučiatės įsipareigoję dėvėti savo kuriamus drabužius?
“Ne, bet nešiojam dažnai, patys kūrėm, todėl ir smagu sau patinkančius rūbus dėvėti. Juk ir kurti pradėjom nuo to, kas mums patinka, ką patys norėtume nešioti. Vėliau pradėjom dalinti draugams, atsirado užsakymų. Šiandien jau siunčiam ir į užsienį. Manau, kad mūsų sėkmės paslaptis – užsidegimas. Neskaičiuojam valandų, praleistų prie kolekcijų, kartais taip įsidirbam, kad net nesinori grįžt namo”.
Kokį patarimą duotumėt idėjų pilniems, bet pradėti bijantiems žmonės?
“Kaip susiūti pirmąją siūlę nepamokysim, to patys nemokam, todėl tik palinkėsim daryti, ką myli ir mylėti, ką darai. Bent jau mums taip gyventi sekasi”.
