Turbūt nesuklysiu teigdama, jog daugelis iš mūsų ne vieną ir ne du kartus pasvajojome tapti populiariais ir žinomais, su pavydu žvelgėme į raudonu kilimu žingsniuojančias „žvaigždes“ ir tyliai numykėme „kaip faina…“
TAI PAT SKAITYK: Merginų ydos, labiausiai atstumiančios vaikinus. Atsikratyk!
Žinoma, ant raudonojo kilimo pamatyti galima tikrai nusipelniusias, savo talentu ir grožiu (arba tik grožiu) „mirtingųjų“ širdis pavergusias asmenybės – mados, muzikos, kino atstovus, visuomenėje pasižymėjusius piliečius ir turtingus ponus…
Tada pažvelgiame į tai, ką turime savo gimtojoje Lietuvėlėje. Vienas iš dviejų: arba ką tik pervertėte akis su apmaudžia mina veide, arba nusijuokėte. Norint išgarsėti Lietuvoje reikia talento ar… kvailumo? Pagalvojote „krūtinės“? Ne, krūtinę šįkart palikime ramybėje, straipsnis ne apie tai.
Trumpai papasakosiu vienos naivios merginos „kopimą“ į populiarumo viršūnę. Iš pažiūros ji tikrai nebuvo naivi ar lengvai apmulkinama, tiesiog nuo pat gimimo įsitikinusi, jog ateityje apie ją žinos jei jau ne pasaulis, tai bent gimtasis kraštas. Vienos pažįstamos paprašyta, naivuolė nuoširdžiai sutiko jai padėti ir sudalyvauti pramoginėje laidoje su dainininkų karjeras pradedančiais vaikinukais. „Turėsi pasirinkti vieną iš jų,“ – buvo vienas iš laidos prodiuserių nurodymų. „Bet aš turiu vaikiną,“ – atsakė mergina. „Pasirink šitą, nes jis tikrai labai fainas, o tavo vaikinas supras, kad čia tik šou! Gausi dovanų, dainininkas taps populiaresnis ir būsi padariusi mums paslaugą,” – kalbino laidos organizatoriai.
Apžavėta daromo makiažo, kamerų ir lempučių, mergina, nors ir dvejodama, atliko pareigą ir po filmavimo papasakojo savo vaikinui, jog po kelių savaičių šis pamatys ją žydrajame ekrane. Pasekmės: vaikinas paliko merginą, palinkėjęs „niekada neišgarsėti“, nes organizatoriai laidoje paliko tik vietas, kuriose mergina juokauja, perteikdami tai, kaip rimtą kalbą.
Gyvenimas judėjo į priekį. 15 „šlovės“ minučių praėjo, visi pažįstami nustojo tyčiotis ir klausinėti, kodėl mergina ėjo į tokią intelektualumu nepasižyminčią laidą, o ši tik trukčiojo pečiais, sakydama, jog manė, kad viskas bus kitaip. Praėjo geras mėnuo, kai tos pačios laidos organizatoriai (šiek tiek pažįstami) paprašė išpopuliarėjusiam vaikinui, su kuriuo ji dalyvavo laidoje, koncerto metu įteikti puokštę: „Na, vis tiek būtų gražu, jūs išėjote iš laidos kaip „pora“, žmonės galvos, kad jūs ir toliau bendraujate…“
Nemokamas koncertas, galimybė turiningai praleisti vakarą atsivedus dar pora draugų – kodėl gi ne? Merginai tikrai nebuvo sunku įteikti puokštę ir paklausyti koncerto. Likus vos keletui minučių iki tiesioginės koncerto transliacijos, mergina su glėbiu rožių įsiveržė į patalpas, kur organizatoriai nuvedė ją atsisėsti visai šalia scenos. „O tu žinai, ką reikės daryti?“ – paklausė viena iš pagalbininkių. „Įteikti gėles, kai jis padainuos,“ – naiviai iškėlusi puokštę atsakė ši. „Ne ne, dainuodamas jis nulips, prieis prie tavęs, nusives ant scenos, o dainos pabaigoje – pabučiuos,“ – išpyškino mergina, kuri jau lėkė į užkulisius, mat prasidėjo tiesioginė transliacija. Naivuolė sustingusi sėdėjo kėdėje ir nežinojo, ar jai bėgti, ar likti vietoje, ar apsiverkti, o gal daryti taip, kaip visi suorganizavo be jos sutikimo?
Nespėjusi sugaudyti savo mintyse, mergina pamatė prie jos artėjantį dainininką ir spurdančia širdimi lyg užhipnotizuota leidosi paimama už rankos bei nuvedama ant scenos. Susikibusios ir drebančios rankos išdavė, kad ir vaikinas nėra drąsuolis, tačiau po dainos „įsegęs“ merginai į lūpas bučinį, jis sulaukė tiek švilpimų, tiek nušvilpimų… Palydėta mergina atsisėdo į savo vietą ir iš gėdos norėjo prasmegti skradžiai.
Vaikino populiarumas išaugo lygiagrečiai su merginos gėda, ji vos neprarado darbo. O juk ėjo tik įteikti gėlių, kurių, pasirodo, net nereikėjo… Keiksnodama pažįstamus organizatorius, ji sulaukė trumpo pasiaiškinimo su sarkazmo gaidele: „15 minučių šlovės arba 15 minučių gėdos“. Nuo tos dienos mergina suprato, jog Lietuvoje (galbūt ir kitose šalyse) viskas yra surežisuota, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų. Logiška, taip? Bet pritraukti daugiau žiūrovų naudojantis toje srityje nepatyrusiais naivuoliais jau nebeprofesionalu ir tiesiog žema.
Kodėl populiaru yra tai, kas žemina, kas sukelia skandalą ir šokiruoja? Kodėl žinomi yra tie, kurie neturi talentų, bet garsiai reiškiasi visais įmanomais „kanalais“ apie savo egzistavimą? Blogiausias pavyzdys, kurį dabar prisimenu – jaunikis Jonas. Kažkodėl jo populiarumas buvo dvigubai didesnis, nei tais pačiai metais Lietuvos talentų konkursą laimėjusio Mariaus. Beje, kas nors po šou apie jį dar girdėjo?
Liūdna, bet Lietuvoje atrasti talentai džiaugiasi tik 15 šlovės minučių tikrąja šių žodžių prasme. Tuo tarpu kvailos situacijos („aš nuoru šventę švęst“), dainos („Ryk, žuvėdra, ryk“) ar frazės („teip“) užima visą eterį ir mėgaujasi daugiau nei valanda „šlovės“. O gal gėdos? Bet kokiu atveju žiūrovams patinka juoktis iš to, nes reitingų skalės viršūnėje rikiuojasi labiausiai bukinančios laidos bei realybės šou.
O kaip Lietuvoje rasti vietos tikriems talentams? Laimėtas metų balsas, didžiausias talentas, įvairių šou laimėtojai – kur jie ir kodėl nebespindi jų šlovės žvaigždės? Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje „prasimušti“ reikia ne pasitelkus talentą, sugebėjimus bei žinias, o aštrų liežuvį, maištingą charakterį, šokiruojančius veiksmus bei gėdingą elgesį… Labai tam tinkantis pasakymas: „Jei apie mane kalba, vadinasi, esu žinomas ir gerai gyvenu“. Deja, neretai pasitaiko, jog „kalbėjimas“ anaiptol neprilygsta „žavėjimuisi“, o perdėtas televizijos bei internetinių portalų dėmesys beviltiškiems naivuoliams ir iš pirmo žvilgsnio kvaištelėjusiems keistuoliams labai sumenkina talentingus ir tikrai Lietuvą garbingai garsinančius jaunuolius. Atrodo, jog jie tiesiog tyliai ir ramiai užleidžia vietą „15 minučių gėdos“ žvaigždutėms, o patys ieško aplinkos, kuri vertintų tai, kuo jie apdovanoti.
Norėčiau priminti vieno protingo žmogaus patarimą: „tikrasis pripažinimas – būti populiariam ir žinomam tos pačios srities atstovų aplinkoje“, todėl savo talentu dalinkitės ir jį skleiskite ne dėl reitingų, nuotraukų žurnaluose ar like‘ų internetinėje erdvėje, o dėl jūsų teigiamo suprantančių žmonių teigiamo įvertinimo.
O ką apie populiarumo kainą Lietuvoje manai tu?
Martina Vaičiūnaitė – specialioji panele.lt žurnalistė, garsėjanti savo išskirtiniu rašymo stiliumi bei nepakartojama įžvalga. Daugiau Martinos straipsnių rasi čia
