Kembridže studijuojanti lietuvė: čia patenka tik išrinktieji(INTERVIU)

Septyneri mokslo metai prestižinėje privačioje Kauno gimnazijoje, dveji metai mokantis viename iš geriausių pasaulio koledžų Italijoje, o dabar – studijos viename geriausių pasaulio universitetų – Kembridže.

Skamba lyg šis tas nerealaus? Tada susipažinkite su mergina, kuriai tai – realybė. Lietuvaitė Seva Karpauskaitė (21) studijuoja psichologiją, tarptautinius ryšius ir sociologiją ten, kur patenka išrinktieji. 

Rinkaisi tarp Oksfordo ir Kembridžo. Kodėl pastarasis laimėjo? Kas turėjo įtakos apsisprendimui?

„Visų pirma, turiu paaiškinti, jog pagal taisykles gali stoti tik į vieną universitetą – negali bandyti laimės ir stoti į abu. Kadangi žinojau, jog abu yra panašaus lygio, abu vienodai puikūs, suteikiantys labai gerą išsilavinimą ir nuostabias galimybes, man beliko lyginti siūlomas mokymosi programas ir žiūrėti, kurios man yra priimtinesnės ar įdomesnės. Abu universitetai turi puikių studijų programų, kurios man atrodė įdomios – Oksforde mane labai domino istorijos ir politikos studijos, o Kembridže - tos, kurias ir pasirinkau – sociologijos, psichologijos ir tarptautinių santykių. Pastarasios pasirodė įvairiapusiškesnis, todėl nugalėjo Kembridžas.“

Kembridžo universitetas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar neišgąsdino studijų kaina? Kokiu būdu moki už mokslus?

„Man labai pasisekė, nes gavau netgi kelias stipendijas, padengiančias mano mokslų ir asmeninio gyvenimo išlaidas. Kaina be stipendijos tikrai yra nepaprastai didelė ir sunkiai įkandama – netgi devyni tūkstančiai svarų. Ir, žinoma, asmeninės išlaidos. Mano šeima didelė, todėl tokia suma būtų atrodžiusi nereali, dėl to stipendija buvo išsigelbėjimas. Vis dėlto, taip labai kaip man tikrai pasiseka ne visiems. Tie, kurie stipendijos negauna, paprastai ima paskolą, pritaikytą studentams – ji pradedama mokėti tik pradėjus dirbti, uždirbant tam tikrą sumą pinigų ir panašiai.

Mano šeima didžiulė – šešios seserys ir vienas brolis. Visus mus išleisti mokytis į skirtingas šalis ar prestižinius universitetus be jokių stipendijų būtų paprasčiausiai nerealu. Žinoma, negavusi stipendijos būčiau ką nors sugalvojusi, tačiau tėvams užkrauti tokias dideles išlaidas atrodė paprasčiausiai neteisinga, turint omenyje tai, kaip labai jie mane palaiko ir morališkai, ir materialiai.

Vis dėlto, tėvai, net ir žinodami, kaip tai yra brangu, kiekvieną mūsų skatina stoti ten, kur mes norime ir siekti savo tikslų, kad ir kokie aukšti ar nerealūs jie galėtų pasirodyti.“

Išlaidos didelės, galbūt kur nors dirbi?

„Mokslo metais dirbti paprasčiausiai nėra kada. Ir universitetas tai draudžia, nes oficialiai įsidarbinti nėra leidžiama. Būtina koncentruotis į mokslus, o bet koks darbas jų metu tik blaškytų ir nepaliktų pakankamai laiko studijoms. Žinoma, darbas vasaros metu yra skatinamas ir vertinamas. Šią vasarą Kinijoje vaikus mokiau anglų kalbos, o vėliau keliavau. Kitą vasarą planuoju atlikti kokią nors praktiką,tikiuosi, kad rasiu ką nors susijusio su mano specialybe.“

Kembridžo universitetas. Asmeninio archyvo nuotrauka


Ar esi nusprendusi ką darysi toliau? Tavo pasirinktas kursas – nepaprastai platus, bet galbūt kažkas iš trijų pasirinktų dalykų traukia labiausiai?

„Nesu apsisprendusi ką tiksliai norėčiau daryti. Kembridžas suteikia nuostabią galimybę lavintis labai įvairiapusiškai ir pabaigusi savo studijas galėsiu rinktis iš nemažai variantų – šiaip ar taip, mes mokomi galvoti ir tobulėti, ne tik koncentruotis į kažkokį vieną dalyką. Universitetas suteikia ne tik išsilavinimą, bet ir įgūdžius. Rašymo, greito skaitymo, suvokimo, diskutavimo, samprotavimo, argumentavimo. Šiaip ar taip, labai norėčiau mokytis toliau. Tai daryti man labai patinka ir sėdėdama prie knygų patiriu tikrą palaimą. Galbūt baigusi šiuos mokslus pasirinksiu kažką labiau gyvenime pritaikomo – pavyzdžiui, tarptautinę teisę ar vadybą. Tikrai žinau, jog iš karto po bakalauro pradėsiu magistrą. O kas toliau – laikas parodys.“

Kokių baimių turėjai stodama į Kembridžą? Ar teko prisiklausyti keistų stereotipų, kurie dabar atrodo absurdiški?

„Viena didžiausių baimių, su kuria susidūriau, buvo savo šeimos palikimas. Žinoma, dvejus metus praleidau Italijoje, todėl buvau pripratusi gyventi atskirai, tačiau mintis, kad nematysiu kaip mano sesės auga, keičiasi, kaip tobulėja, atrodė labai gąsdinanti. Nenorėjau būti nuo jų atskirta, nes puikiai supratau, kad studijuojant Kembridže šeimai neliks tiek daug laiko, kiek norėčiau jiems skirti.

Stereotipų prisiklausiau nepaprastai daug, tačiau pradėjusi studijuoti supratau, kad viskas tikrai nėra taip blogai, kaip teko girdėti. Viskas nėra tik juoda ar tik balta. Žinoma, pagrindinis stereotipas buvo tas, jog į Kembridžą įstoja labai pasipūtę ir arogantiški žmonės. Taip, didžioji dalis studentų puikiai žino savo vertę ir supranta, kad yra ypatingi. Atrodė, kad bus sunku susirasti draugų, nes visi galvoja tik apie save, vaikšto užrietę nosis, bet tiesa ta, kad dažniausiai kiti studentai yra paprasti ir noriai bendraujantys, todėl komunikabiliam žmogui problemų tikrai neturėtų kilti. Taip pat niekada nesusidūriau su kažkokia diskriminacija dėl to, kad esu ne iš Didžiosios Britanijos. Esu girdėjusi, kad britai į emigrantus žiūri iš aukšto ir, žinoma, galbūt to nepajutau, nes gyvenu kiek kitokioje socialinėje terpėje – universitete, tačiau kol kas visi atrodo labai tolerantiški ir priimantys kitų kultūrų, pažiūrų, tradicijų ar religijų žmones.“

Kokie buvo pirmieji studijų įspūdžiai? Kaip sekėsi įsilieti į bendruomenę?

Visų pirma, labiausiai nustebino tai, kad stereotipai, ar bent jau didžioji jų dalis, nepasiteisino. Vis dėlto, iš karto labai aiškiai pasijautė skirtumas tarp dviejų pasaulių – akademinio ir socialinio. Akademiniame absoliučiai viskas gąsdino – jaučiausi esanti visiškai „žalia“, atrodė, kad nieko nesuprantu, jaučiausi pasimetusi. Bet, pasirodo, tik jaučiausi ir tai nelabai matėsi, nes vyresni studentai mane palaikė vienmete ir bendravo kaip su sau lygia, o ne kaip su nieko nesuprantančia pirmakurse. Ne visi iš karto suprato, kad esu visiškai nauja, nes elgiausi taip, lyg viską suprasčiau ir viską jau būčiau patyrusi.

Socialinis gyvenimas gąsdino kur kas mažiau, nes įsilieti į bendruomenes nebuvo sunku. Lietuviai, kurių Kembridže 70, mane priėmė labai noriai ir su jais mielai bendrauju iki šiol. Tačiau nenorėjau bendrauti tik su lietuviais, todėl dabar mano draugų kompanija yra labai skirtinga ir plati.“

Seva Karpauskaitė (viduryje). Asmeninio archyvo nuotrauka

Papasakok apie eilinę savo studijų dieną.

„Esu žmogus, kuris nemėgsta miegoti ilgai. Paprastai atsikeliu pakankamai anksti, maždaug septintą ar pusę šešių ir laiką iki studijų (jos dažniausiai prasideda devintą ar dešimtą valandą ryto) skiriu sau. Pasilepinu puodeliu kavos, skaniais ir sočiais pusryčiais, paskaitau laikraščius, pabėgioju ar tiesiog nuveikiu kažką, kam šiaip nelieka laiko. Žinoma, prieš paskaitas dažniausiai užsuku į biblioteką, užsiimu mėgstamą vietą ir laiką iki paskaitų praleidžiu besimokydama.

Paskaitų nebūna labai daug – dažniausiai viena arba dvi. Jos trunka valandą. Po to – laisvas laikas, kurį taip pat paprastai skiriu mokslams. Vėliau pietūs, mokymasis ir vakarienė. Jeigu yra noro, vakarais einu į šokių būrelį, tai man padeda pailsėti, atsipalaiduoti. Po visą dieną trukusio sunkaus protinio darbo labai norisi pailsinti smegenis, todėl būna ir taip, kad pasižiūriu kokį kvailą filmą, pavyzdžiui romantinę komediją. Gali pasirodyti, kad Kembridže - tik intelektualai rimtuoliai, tačiau taip tikrai nėra, mes mėgstam atsipalaiduoti!“

Kokie dėstytojų santykiai su studentais?

Man labai patinka tai, jog dėstytojų ir studentų santykiai yra pakankamai šilti. Profesoriai į mus nežiūri iš aukšto, nepaisant to, kad yra vieni geriausių savo srityje, mes skaitome jų parašytas knygas ir mums iki jų – kaip iki Mėnulio. Mes diskutuojame, kalbame, klausiame klausimų ir į juos visada sulaukiame atsakymo. Dėstytojai mus skatina domėtis ir joks klausimas nebus palaikytas kvailu. Tai, kad tau įdomu, yra nepaprastai sveikintina ir tavo smalsumas visada bus patenkintas.“

Kaip sekasi suderinti mokslus ir laisvalaikį?

„Iš pradžių atrodė, jog suderinti mokslus ir laisvalaikį bus tiesiog nerealu. Pirmaisiais mėnesiais jaučiausi pasimetusi, bet vėliau išmokau skirstyti savo laiką taip, kad jo liktų ir miegui, ir valgymui, ir draugams. Kai labai norisi, tikrai sugebame suderinti savo dienotvarkes ir susitikti. Būna taip, kad su viena grupele draugų einu pietauti, su kita kartu gaminame vakarienę. Su draugėmis einame pabėgioti, pašokti ar išgerti rytinės kavos. Bendravimas – nepaprastai svarbi mano gyvenimo dalis, o vien tik mokantis veikiausiai išprotėčiau.“

Ar universitetas stengiasi pamaloninti sunkiai dirbančius studentus? Ar pas jus vyksta šventės, renginiai, festivaliai?

„Tikrai taip! Įvairiausius renginius organizuoja ne tik universitetas, bet ir mes patys. Susirandame sau pramogų, išeiname pasižmonėti, pasilinksminti, pabūti kartu. Būna pas mus ir įvairiausių renginių, ir švenčių. Būna, kad atvažiuoja kokios įdomios asmenybės skaityti seminarą. Galbūt atrodo kvaila, kad po tiek mokslų dar norisi eiti paklausyti kokios paskaitos, tačiau tai – nepaprastai įdomu. Šiaip ar taip, pas mus atvažiuoja ir įvairiausių įtakingų žmonių, ir profesorių iš kitų prestižinių universitetų. Tai yra neįkainojamos galimybės ir mes jomis stengiamės pasinaudoti.

Taip pat pas mus yra rengiamos oficialios vakarienės – puiki proga pasipuošti ir eiti pavalgyti nuostabaus maisto. Mūsų universiteto „valgykla“ yra kaip aukšto lygio restoranas, tačiau per tokias vakarienes maistas būna nepaprastai prabangus. Po vakarienės einame į teatrą ar operą.“

Ar studijuojant įmanoma turėti vaikiną? O gal tam visai nelieka laiko?

„Labai norint, mokslus ir santykius galima suderinti. Žinoma, Kembridžo studentai laisvo laiko tikrai turi labai nedaug, tačiau tai tikrai nėra priežastis nuo visko atsiriboti ir pasinerti tik į mokslus. Taip ir „stogas pavažiuoti“ gali.. Mano manymu, svarbiausia noras ir tai, kaip labai savo antrąją pusę myli. Jeigu santykiai tvirti, užimtumas kojos tikrai nepakiš, tačiau jeigu vos prasidėję ar be didelių planų, gali būti ir taip, jog jų išsaugoti nepavyks. Mano aplinkoje yra studentų, kurie turi antrąsias puses. ir jiems sekasi puikiai, tačiau aš pati antrosios pusės neturiu. Džiaugiuosi laisve!

Ar jautiesi turinti daugiau galimybių pradėti sėkmingą karjerą nei kitų, galbūt mažiau prestižinių universitetų studentai? Ar Kembridžo diplomas atveria visas duris? Gal iš jūsų daugiau tikimasi nei iš visų kitų?

„Kembridžas neabejotinai yra laikomas prekės ženklu. Žinoma, kiekvienas prestižinės firmos darbdavys nori, kad jo darbuotojai savo srityje būtų patys geriausi. Nebūtinai tai bus Oksfordo ar Kembridžo studentas, tačiau šių universitetų diplomai neabejotinai atveria duris. Paprastai darbdaviai žino, kad tokius žmones lengva ko nors apmokyti, nes mes išmokę tai daryti greitai ir dirbame planuodami savo laiką. Žinoma, diplomas gerbiamas ir dėl to, jog jį turintis žmogus praėjo nepaprastai didelę atranką ir vien dėl to yra vertas dėmesio.“

Kokias pagrindines savybes turi turėti žmogus, stojantis į prestižinį universitetą?

„Svarbiausia aistra ir meilė tam, ką darai. Neužtenka tik domėtis, būtina norėti gilintis ir tai daryti nuolatos. Turi mokėti keistis kartu su pasauliu, negali stovėti vietoje. Būtinas sugebėjimas analizuoti, samprotauti, galvoti savo galva greitai priimti sprendimus. Per stojamąjį interviu dažnai būna užduodami sukti klausimai, reikalaujantys labai greito ir originalaus mąstymo. Svarbu ir tai, kaip sugebi gautas žinias pritaikyti praktikoje. Apsiskaitymas, gebėjimas raiškiai reikšti mintis, anglų kalbos žinios – visa tai būtina. Žinoma, universitetas skiria, pavyzdžiui, anglų kalbos mokytojus tiems, kurie per egzaminus ir interviu pasirodė puikiai, tačiau jiems būtina patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius. Bet kalbos mokėjimas tikrai nėra raktas į sėkmę. Mano manymu, svarbiausia yra turėti tikslą ir jo siekti. Jeigu turi svajonę ir visą laiką dirbi tam, kad ją įgyvendintum, tau pasiseks.“


Kembridžo universitetas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis