Tūkstančius sekėjų turinti fotografė Viktorija: Lietuvoje netrūksta nuo tuštybės apsvaigusių žmonių(INTERVIU)

Viktorija Rekašiūtė (23), fotografija besidominčių žmonių geriau žinoma slapyvardžiu „Raggana“, savo širdį ir sielą atveria kvapą gniaužiančiose, nepaprastai jausmingose ir unikaliose nuotraukose, kuriomis žavisi bene penki tūkstančiai sekėjų.

Romantike save vadinanti fotografė, ramybės ir įkvėpimo ieškanti Klaipėdoje, sutiko pasidalinti mintimis apie lietuvių požiūrį į menininkus ir aukštojo mokslo diplomus, savo kūrybinį kelią, tikrojo „aš“ ieškojimą, šiuolaikines moteris, stereotipus ir, žinoma, fotografus mėgėjus.


Viktorija Rekašiūtė - Raggana. Asmeninio archyvo nuotrauka


Kokį laikotarpį galėtum įvardinti kaip to, kuo dabar užsiimi, pradžią? Ar fotoaparatas tave traukė nuo mažens, o galbūt tai buvo netikėtas atradimas?

Kuris gyvenimo etapas buvo pradžia, to ką dabar darau, nusakyti nepajėgčiau. To link ėjau žingsnis po žingsnio ieškodama savęs, ieškodama būdų, kaip galėčiau išreikšti savo kūrybinius gebėjimus. Fotoaparatas manęs nuo mažens netraukė, buvau pasinėrusi į kitokią veiklą. Muzikos mokykla, aktyvus sportas, treniruotės, sportiniai šokiai - tai buvo veikla kuri buvo pagrindinis mano užsiėmimas, kuri, rodės, yra vienintelis mano tikslas. Tačiau turėjau itin ryškias savybes, reikalingas fotografui, kuriančiam žmogui. Kuomet „mečiau“ sportą, į gyvenimą atėjo tuštuma, kuriai reikėjo paguodos. Tas laiko tarpas dar stipriau sužadino mano kūrybiškumą, ir paskatino ieškoti priemonių, kuriomis galėjau jį išreikšti.

Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka

Kaip apibūdintum pokyčius, kurie įvyko tavo kūryboje nuo pat darbo pradžios? Kaip patobulėjai, kokie svarbiausi dalykai, kuriuos išmokai, kokie buvo didžiausi iššūkiai, su kuriais teko susidurti?

Didžiausias pokytis nuo pradžios iki tai ką darau dabar yra tikslo suvokimas - kodėl tai darau. Išaugo atsakomybė tam, ką darau, tam, ką atiduodu žiūrovui. Tapau atsakinga už kiekvieną savo fotografinį potėpį, tapau stipri apginti savo nuomonę apie savo kūrybą ir jos esmę. Didžiausias iššūkis yra tikėti tuo, ką darai, kad ir kaip kartais sukluptum. Manau, kuriančiam žmogui svarbu būti ne tik lanksčiam, bet ir tuo pat metu mokėti sukurti savo raštą, savo braižą, sukurti kažką tokio, kas tave skirtų iš minios, ir nepaverstų visa atkartojančia kopijavimo mašina. Ieškojimo kelias yra didžiausias iššūkis, nes jis reikalauja pastangų ir laiko, o neretai ir didelės pastangos nesuteikia to, ko ilgai ieškojai. Turi būti itin pastabus ir jautrus smulkioms detalėms, nes neretai būtent jos būna raktas į ieškomus atsakymus.

Su kokiais stereotipais apie fotografus tenka susidurti?

Stereotipų yra daug, tačiau tai tikrai nereiškia jog jie atspindi fotografo realybę - greičiau kai kurių paviršutiniškų žmonių neišmanymą ir aklumą. Štai, pavyzdžiui: Fotografo darbas prasideda ir baigiasi ties mygtuko nuspaudimu. Fotografija - tai būdas greit ir lengvai „užsikalti“ pinigų. Kiekvieno fotografo svajonė turėti fotostudiją, ir tai neretai nusako jo „kietumą“. Fotografai nepraleidžia progos užmegzti romano su klientėmis. Objektyvų skaičius ir jų dydis pasako apie fotografo lygį... Su panašiomis frazėmis susiduriu dažnai.


Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka


Kaip į tavo užsiėmimą žiūri šeima, draugai? Ar niekada neteko sulaukti priekaištų, pasiūlymų užsiimti kuo nors kitu, imtis „rimto“ darbo?

Draugai ir šeima yra mano ramstis, kurie palaiko mane kaip asmenybę, galinčią būti laiminga dėl to, ką darau. Neretai jiems smalsu vieni ir kiti mano kūrybiniai sprendimai, ar jie atspindi mane ir mano pasaulį, kadangi esu vienoks žmogus gyvenime, kitoks – kūryboje. Tačiau kalbant apie priekaištus ar mėginimą pakeisti mano požiūrį, tą teko patirti nebent keletui sekundžių, kadangi visiems seniai akivaizdu, jog užsispyrimo, tikslo siekimo, ir tikėjimo savo veiksmais aš niekuomet nestokojau. Tikriausiai prie to prisidėjo ir mano noras klysti pačiai, bet ne mokytis iš kitų klaidų. Ir, šiaip ar taip, kiekvienas darbas ir veikla yra rimti, jei jie nekenkia kitiems, ir tam atsiduodi rimtais ketinimais.


Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka


Dirbti ir gyventi persikraustei į Klaipėdą. Kodėl? Kuo šis miestas toks ypatingas? Kuo jis tave taip keri ir traukia?

Taip jau nutiko.Visuomet mane buvo apėmusi neapsakoma trauka, keista nostalgija, tarytum ilgesys. Niekada nežinojau kodėl esu apimta šio jausmo, matyt tai buvo tarsi noras keisti upės vagą, keisti ateities vaizdinį taip, kaip noriu aš. Nuojauta sakė jog kažkas ten manęs laukia, ir aš neklydau. Šis miestas nebūtinai bus ypatingas kiekvienam. Svarbiausia, kad tai ką randu yra ypatinga man, ir mano kūrybiniam polėkiui: jūra, čia pat pasiekiamas rojaus kampelis - Juodkrantė, Nida. Ne kiekvienas suvoks kur čia stebuklas, tačiau žmogui ieškančiam įkvėpimo ir ramybės viskas yra čia pat. Matyt, nebeįsivaizduočiau vasaros be rytinių maudynių jūroje, be pietų pertraukos paplūdimyje ant smėlio, be vakarinio bėgiojimo pajūry, be savaitgalio vakarienės su taure vyno ant molo. Matyt manyje tokia stipri romantiko gyslelė, kad betoninės miesto džiunglės niekada nesuteiks man tiek pilnatvės.

Įsivaizduok šešiolikmetę-septyniolikmetę save. Ką jai patartum, kaip paprotintum, ką pasiūlytum daryti kitaip?

Keisti nederėtų nieko, nes tuomet neaišku ar mane džiugintu dabartis, kurią sukurtų kitoks mano šešiolikmetės portretas. Tačiau paprotinčiau save daugiau tikėti savimi, mažiau tikėti mokyklos teikiamomis tiesomis, ir jų neklystamumu bei visažinojimu. Pasiūlyčiau būti dar labiau užtikrinta kiekvienu savo sprendimu bei neteisti savęs už menkas klaidas. Beje, nebesijausčiau silpnesne už tuos, kurie, neva, buvo užtikrinti savo ateitimi, kuomet aš skendau savo gyvenimo ieškojime. Ta užauginta stora nepasitikėjimo savimi oda net ir dabar retkarčiais tampa spąstais.

Žiūrint į tave nesunku susidaryti įspūdį, jog esi stipri moteris. Kaip manai, kokios savybės reikalingos moteriai, norinčiai išgyventi šiuolaikiniame, dažnais atvejais, rodos, vis dar vyrų valdomame pasaulyje?

Pirmoji ir paskutinė taisyklė moteriai: jei galvoje yra bent menkiausia mintis, jog pasaulis yra valdomas vyrų, ar jie visa galva aukščiau už moteris, tuomet net neverta stengtis - prapultis ir neišlikimas garantuotas. Svarbiausia suvokti kiekvieno lygiavertiškumą, bei suvokti vyro ir moters silpnąsias ir stipriąsias puses. Nemažai teko skaityti apie moters kūrybinius gabumus, išskirtinumą šioje srityje. Tačiau metai iš metų besitęsiantis moters nepasitikėjimas, savęs nuvertinimas ir kitų išaukštinimas, nuslopino ir užgožė šį gebėjimą. Kartais susimąstau, kad iš tiesų turiu nepaprastai daug stiprybės, bet visa tai dėl to, kad nemėginu užgožti savo tikrųjų instinktų, nebandau pataikyti į ritmą, kurį diktuoja kitaip mąstantys. Moteris yra stipri tuomet, kai išugdo ir išlaisvina savo tikruosius instinktus, bet ne tuomet, kai turi stiprų užnugarį.


Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka



Kad ir kokį svarbų vaidmenį tavo gyvenime vaidintų fotografija, esu tikra, kad tai nėra vienintelė tavo veikla. Kuo dar domiesi, kokie tavo pomėgiai, ką mėgsti veikti?

Mėgstu spontaniškas keliones, gerą literatūrą, gera kai gali leisti sau „pasileisti plaukus“ ir išlėkti į miškus, į vietas, kur esi tik tu ir gamta. Jaučiuosi laiminga leisdama laiką su draugais, eidama į įdomius susibūrimus, kur groja gyva muzika, vyksta koncertai. Lygiavertiškai svarbus yra ir rašymas mano gyvenime, tačiau tai, ką sukuriu, lieka mano stalčiuose, ir taip drąsiai kaip fotografija, nesireiškia viešoje erdvėje.

Kokia tavo gyvenimo filosofija? Ar turi motto, kuriuo remiesi?

Paprastai ir aiškiai: gyvenk taip, kad turėtum ką prisiminti .Vadinasi, jokių ribų! Gyvenk taip, kad paskutinėje gyvenimo atkarpoje išliktum su šypsena, kad viską, ką galėjai - patyrei.


Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka


Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje į menininkus neretai žiūrima kreivai. Kaip manai, kokia to priežastis ir kaip tai pakeisti?

Esu žmogus , kuris niekuomet nepasikliaus statistikomis, ir niekuomet nedaro to, kas patiktų daugumai. Todėl manau, jog svarbiausia to priežastis yra ta, jog matome mases, bet nematome mažų žmonių grupelių, kurie turi nepaprastai gerą skonį, estetinį pojūtį, poreikį menui ir pan. Ir taip yra visame pasaulyje, tiesiog tame žymiai didesniame žmonių kiekyje, yra kur kas didesnė išprususių žmonių grupė. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse netrūksta žmonių, apsvaigusių nuo kvailybės ir tuštybės. Tačiau tuo pačiu tikiu, kad ir Lietuvoje atsiras daugiau tokių, kurie domisi kažkuo, kas duotų peno ir jų sielai. Tokių, kurių gyvenimo tikslas yra ne tik nusipirkti brangesnės dešros ar geresnį automobilį. Tikiu, kad nesame kvaila bananų respublika, bet tapsime, jei pasiduosim masėms.

Nebaigei studijų, tačiau atrodo, jog ir be diplomo tau sekasi puikiai. Kodėl nusprendei, kad aukštojo išsilavinimo tau nereikia?

Nesu nusprendusi, jog aukštojo išsilavinimo diplomo man nereikia. Esu įsitikinusi, kad dar neatėjo laikas, kadangi iki tol, atėjo laikas studijuoti, nebuvau tikra savo sprendimu. Tai buvo tartum pabėgimas nuo problemos, apsisaugojimo būdas nuo nežinios.Tačiau studijų eigoje suvokiau, kad reikia pauzės, nes jaučiuosi neužtikrinta savo sprendimu.

Ką manai apie mūsų visuomenėje vyraujantį požiūrį, jog aukštosios mokyklos diplomas daug ką lemia, atidaro duris? Ar tai tikrai būtinybė? O galbūt toks požiūris – atgyvena?

Kiekvienas iš mūsų turi siekti būti geriausiu, nesvarbu kokioje srityje, ir taip prisidėti prie savo gerovės puoselėjimo, bei suteikti džiaugsmo kitiems, savo sukurtu produktu, ar veiksmais.Tai tartum visuotiniai mainai. Todėl studijos, mokslas yra viena iš galimybių tobulinti save ir savo įgūdžius, praplėsti savo akiratį. Didžioji atgyvena yra didžiuotis diplomu ir jo siekti, bet ne atiduoti visą save pačio proceso metu iki diplomo.

 Kaip manai, kas paskatina jaunus žmones vietoj norimų specialybių (įvairiausių meno šakų) pasirinkti tai, kas populiaru ar „prestižiška“ - pvz. mediciną, teisę, vadybą, ekonomiką?..

Manau, viskas labai paprasta - mus nuo mažumės stengiamasi auklėti pasitikėti kažkuo, bet ne savimi, gerbti bet kokį tėvų norą ir sprendimą, ir neleisti sau suklysti. Patogiau apeiti problemą.Tai susijungia į vieną ir tampa didžiule spraga, kurios dėka pamirštame save ir gyvename kitų užgaidoms.

Kaip manai, kokios savybės reikalingos fotografui? Įsivaizduok save pačioje karjeros pradžioje – ką būtų buvę naudinga žinoti?

Fotografas turi būti nepaprastai pastabus smulkmenoms, jis turi gebėti pamatyti tai, kaip mato jo akis, bet ne tai, ką nori matyti kiekvienas. Turi nepamiršti kūriniui atskleisti charakterį, pats turėti gerą skonį, perprasti estetiką ir chaosą, suvokti ryšį tarp spalvų, faktūrų ir kitų smulkių detalių. Fotografija - ne tik kūryba ir vaikiškas pakvailiojimas. Norint pavergti žiūrovą, turi mokėti prakalbinti kiekvieną detalę, suvokti kaip kiekviena smulkmena veikia, suprasti žmogaus mąstymą. Bet, kaip bebūtų, fotografas turi nepamiršti kasdieninės mankštos: svajoti ir mylėti gyvenimą.


Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka

Galbūt turi patarimų ir pradedantiesiems fotografams?

Jei galite nefotografuoti – nefotografuokite. O svarbiausia, neverskite savo pomėgio darbu ir amatu. Tebūnie tai žaidimas ir savęs pažinimas. Ir tik laikas parodys, kiek esate vertas būti fotografu. Tačiau patariu ir stengtis. Nes žmonių su šia technika apstu, bet gerų fotografų – trūksta.

Tavo modeliai – išskirtiniai, dažnai pasižymintys įsimintinais bruožais. Ar tokie žmonės susiranda tave, ar tu ieškai jų?

Žmonės mano fotografijose man yra labai ypatingi: savomis istorijomis, savo išskirtiniais bruožais, ir visaip kaip saviti. Tačiau jie vienoki mano fotografijose, kitokie – kito akimis. Vadinasi, jei pastebite jų išskirtinumą, reiškia savo darbą atlikau ir parodžiau tai, ką norėjau. Nei aš, nei manęs neieško. Mus suveda gyvenimas, atsitiktinėse situacijose, pačiu netikėčiausiu laiku.

Tavo nuotraukos – nepaprastai jausmingos. Galbūt nesuklysiu sakydama, jog tuo pačiu ir labai asmeniškos. Kaip manai, ar svarbu iš pradžių pažinti modelį, prieš jam atsistojant priešais objektyvą? O galbūt užmegzti ryšį tarp fotografo ir modelio – nebūtina?

Būsiu itin nepopuliari atsakydama į šį klausimą... Kiek manyje yra svajingumo, ir gyvenimo matymo kitu kampu, tiek pat kartais manyje atsiveria realistiškumas, kuris neretai man pasako, jog žmogaus tokio, koks jis yra iš tiesų, kartais neužtenka pažinti ir viso gyvenimo. Ir tai, kiek tu pažįsti modelį, susitikdamas keletą kartų išgerti arbatos ir pliurpdamas apie gyvenimą, tu pažinsi tik mažą procentėlį tikrojo jo. Tačiau kiek atiduosi savo atvirumo ir pasitikėjimo modeliui, tiek pat gausi ir iš jo. Todėl neretai svarbu yra pats fotografavimo momentas, pats ryšys ir dviejų skirtingų energijų pasidalijimas tiek fotografui, tiek modeliui. Manau, kad tai magija... Ryšys yra svarbu, tačiau kur kas svarbiau - pasitikėjimas vienas kitu.

Ties kokiu projektu dirbi šiuo metu? Kokie tavo ateities planai?

Šiuo metu nemažai savo laiko esu atidavusi savo asmeninės darbų parodos vystymui bei fotografijų kūrimui onkologine tema, tam tikrų žmonių prašymu. Šis darbas yra itin atsakingas, todėl stengiuosi neskubėti. Ateities planų yra labai daug, tačiau toji vizija primena painų voratinklį, kurį peprasti žmogui iš šalies būtų nelengva.

Ar yra idėjų, kurias norėtum įgyvendinti, tačiau neturi tam galimybių? Galbūt Lietuva per maža, galbūt neišeina rasti norinčių ar tinkamų žmonių?..

Žinoma yra. Pagalvojau, kaip ilgai laukiau šio klausimo iš žmonių ar žurnalistų, bent kiek besidominčiu manimi.. Turiu idėją išleisti fotografijų knygą, su šiek tiek žymių autorių ar netgi savo pačios tekstų. Kadangi knygynai lūžta nuo fotografijų knygų apie kopas, miškus, ąžuolus rugiuose, močiučių portretus, sunkų gyvenimą ir rožinius drugelius... Svajoju, kad galbūt mano idėja kas nors kada nors patikės, ir panorės įnešti naujų spalvų į knygynų lentynas. Tačiau tokiems norams pildyti prireikia nemažai paramos, finansinio palaikymo, bei ryšių su reikiamais žmonėmis. Tačiau mano užsispyrimas niekur nedings, tikiu, kad galiu paversti savo planus realybe.


Viktorijos Rekašiūtės - Ragganos nuotrauka

Šiais laikais dažnas turintis geresnį fotoaparatą skuba save vadinti fotografu, kurtis savo kūrybos puslapį Facebook'e.. Ar manai, kad bet koks entuziazmas turėtų būti skatinamas, o galbūt į tokius dalykus žiūri skeptiškai?

Svarbiausia elgtis taip, kad neužtrauktum gėdos savo srities kolegai. Kaip, tarkim, žodis „elitas“, tapo seniai nuvalkiotu ir net pigiu žodžiu, nors prieš tai tai buvo garbingas žodis ir „postas“. Kaip objektas Akropolis ir jo istorija buvo didingi, dabar Lietuvoje tuo įvardijant prekybcentrį, šis žodis tapo daugiau nei juokingu. Taip ir su žodžiu fotografas... Jei taip pradės save vadinti kiekvienas su fotokamera, laikui bėgant bus gėda save taip vadinti...

Su kokiu fotografu norėtum bendradarbiauti? Kieno fotografijomis žaviesi? Kodėl?

Aš visuomet sakiau, kad niekuomet nenorėčiau maišytis charakteringo ir stipraus fotografo darbe, kadangi jis atiduoda savo pasaulį, savo jausmus ir išgyvenimus kiekvienam kadrui, todėl didžiausias mano indėlis būtų pabūti jo asistentu. Todėl dažnai sakau, kad kur kas labiau norėčiau išgerti kavos ir pakalbėti apie skirtingus mūsų, fotografų, išgyvenimus, apsikeisti mintimis ir pojūčiais. Ir tai yra viskas, ko man pakaktų.Tai būtų pati didžiausia mokykla ir pamoka. O kas šis žmogus? Christian Martin Weiss būtų pirmasis fotografas, kurį pakviesčiau kavos puodeliui ir pasivaikščiojimui prie jūros. Aistra, jausmingumas, kuriančiojo atsidavimas savo idėjai ir tikėjimas tuo ką darai, prikausto kiekvieną žiūrovą. Taip mane prikausto ir šis autorius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis