JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ
Ekstremalas Deividas Budko: be baimės s (kristi) (FOTO)

Ekstremalas Deividas Budko: be baimės s (kristi) (FOTO)

Ekstremalas Deividas Budko (22) pats darosi tatuiruotes, neskaičiuoja, kiek yra patyręs lūžių ar pametęs dantų, nebijo skraidyti su dviračiu, pasibelsti į bet kurio mero kabinetą ar nerti į absurdiškiausius nuotykius. Ir tai – ne dėl populiarumo ir pasaulinio garso rėmėjų, kurių veidu tapo prieš šešerius metus. Kitaip jis tiesiog negalėtų gyventi.

Su savo BMX dviračiu iš Palangos kilęs Deividas nesiskiria jau dešimt metų. Kaip pats sako, bet kuria veikla užsiimdamas turi ilgai lieti prakaitą, kad taptum profesionalu. „Turi kilti po truputį, išmokti griūti, kūnas turi sustiprėti tam, kad atlaikytų visą krūvį. Pirmus 4–5 metus nedaug ką padarysi. Septintais metais jau galima pradėti važinėti greičiau. Profesionaliu ekstremalu gali tapti po dešimt, o meistru – po dvidešimt metų“, – apie varginančią ekstremalaus sporto kasdienybę pradeda kalbėti tatuiruotėmis kūną išsimarginęs Deividas, ant stalo pasidėjęs visiems gerai atpažįstamą „Monster“ kepuraitę, kurio atletu tapo prieš kelerius metus.

„BMX dviračių sportu susidomėjau prieš dešimt metų, gyvendamas Palangoje. Esu labai dėkingas draugams, kurie mane įkvėpė pradėti. Pamenu, nuo mažens turėjau drąsos dviračiams, Bet ką, ką turiu tarp kojų, moku gerai valdyti, ar tai dviratis, ar futbolo kamuolys. Labai greit savo paprastą dviratį sulaužiau iki nepataisomo. Pats nuo mažų dienų taisiau dviračius, nagingas esu, tikriausiai tai paveldėjau iš senelio. Nebijodavau įrankių, ekstrymo. Septynerius metus lankiau futbolą, žaidimas sustiprino kojas. Tai labai naudinga, nes važinėdami BMX atletai dažnai išsisuka čiurnas, kelio sąnarius, patiria daug kojų traumų. Daugiausia kenčia kojos, nugara ir kaklas. Kai sako, kad kenčia dantys, galva, truputį meluoja, juk neneri į žemę tiesiai galva žemyn, griūdamas dengiesi rankomis. Kad išmoktum važinėti, pirma reikia išmokti griūti.“

Deividas Budko
Deividas Budko
Fotogenijai nuotr.

Kokia buvo baisiausia trauma per tą dešimtmetį?

Sunku pasakyti, tų traumų visada yra. Man jau normalu turėti atvirą žaizdą, mėlynių. Nors iš tikrųjų mano kūnas nebemėlynuoja. Aš taip stipriai trenkiuosi į žemę, atrodo, viskas, kaulą skauda, nepaeinu, o mėlynės nėra. Mano kraujo ląstelės jau sako: Deivi, viskas, nebevarysiu ten. Kitaip nepaaiškinu. Yra buvę lūžių, pėdos kaulas buvo skilęs, net dabar, atrodo, yra skilusi pėda, nes neseniai šviečiausi rentgenu ir buvo kauliukas atskilęs, bet skausmo nejaučiu. Šiaip močiutė gerai užaugino, davė daug pieno, tad kaulai stiprūs. Per tuos dešimt metų nebuvo ilgesnės nei dviejų savaičių pertraukos, užsigydau traumas ir vėl minu.

Ir dantų esi pametęs ne vieną?

Esu ir dantų pametęs, nesuskaičiuojamą daugybę kartų juos nuskėlęs. Per šį mėnesį du kartus su vairu gavau per abi veido puses, dabar vienoje pusėje patrupėję, kitoje nuskilę. Išsimušti dantis man nėra baisu, nematau bėdos. Ne taip skauda, kaip atrodo.

Turbūt ir dviračiai dažnai lūžta su tavimi?

Dviračių šiaip nekeičiu, nes pagal žmogaus specifiką keiti tai rėmus pagal dydį, tai kitas detales. Turiu amerikiečius rėmėjus, kurie nuolat siunčia naują produkciją, kad ją išbandyčiau. BMX mažas turbūt dėl to, kad gatvėje ar parke jį gali visaip judinti, o su dideliu dviračiu galėsi nuo aukščiau šokti, bet gatvėje nebūsi toks judrus, ant borto taip greit neužšoksi. O šiaip jis padarytas iš labai tvirto, kieto, grūdinto metalo, kurio lengvai nesulaužysi.

Užsiminei apie amerikiečius, kiek šiuo metu jau turi rėmėjų?

Nežinau, daug. Ir rėmimas būna skirtingas. Yra labai geri draugai, adrenalinas.tv, dizaino mokytojai. O pagal sutartis oficialūs rėmėjai yra „Monster Energy“, „Cult“ ir „Vans“. Esu oficialus jų atletas. Daug kas daro klaidą, kad patys bando rasti rėmėjų. Nebandyk gyvenime niekam nieko įrodyti, geriau tiesiog daryk tai, ką tikrai mėgsti, ir jeigu matai, kad tau sekasi, tęsk toliau. Jeigu pastebės, jie patys kreipsis, jie mato. Niekam nieko nesiunčiau, visada prieidavo per varžybas žmogus ir sakydavo „labas“. Iš tikrųjų mažiausiai mane remia lietuviai, daugiau turiu rėmėjų iš užsienio. Pirmieji mane atradę buvo latviai, prieš šešerius metus dalyvavau „Simple session“, ne pačiame didžiausiame, bet popsiškiausiame Vakarų Europos BMX renginyje, po jo priėjo žmogus ir paprašė važinėti su jų vardu.

Ką tokiomis sutartimis įsipareigoji, ką už tai gauni?

BMX sporto būdas įdomus, priklauso nuo to, kiek tu pats promini rėmėjus. Jei sugebi jiems padėti, ir jie tave parems. Būna, kad sumoka pinigų ar atsilygina detalėmis, kelionėmis. „Monster“ yra finansavęs tokias dideles mano keliones, kokias aš vargu ar kada gyvenime galėčiau sau leisti. Pavyzdžiui, praėjusiais metais du mėnesius keliavome po Aziją. Kadangi jie susirenka raiderius iš viso pasaulio, organizuodami kur nors renginį nori, kad ten būtų ir jų žmonių. Būna renginių, kartais filmavimų. Aš tampu jų reprezentuojančiu veidu. „Vans“ turi atstovus Estijoje, tad bendrauju su šio regiono atstovais. Jie mane remia rūbais ir avalyne. Jau kokie septyneri metai nesu pirkęs nei batų, nei drabužių, dėviu tai, ką siunčia rėmėjai.

Kiek pinigų sutaupai! Ypač kai tiek griūni ir visko suplėšai…

Labai. Kai važinėji, gadini batus, todėl gerai turėti galimybę bet kada užsisakyti kitus. Gaunu ir pajamų, bet man norisi daugiau, dėl to tobulėju grafinio dizaino srityje. Gyvenime turiu du svajonių darbus: atleto ir grafikos dizainerio. Šias dvi linijas ir bandau sujungti. O rėmėjų kompanijose dirba profesionalūs ir kūrybingi žmonės, turintys ekstremalios patirties, jie visi iš to paties pasaulio, dėl to vienas kitą gerai suprantame, esame bendrų minčių žmonės. Aš tokius vadinu pinkfloydiniais žmonėmis.

Ar Lietuvoje dar yra ekstremalų, kuriuos remia pasaulinės kompanijos?

Nelabai. Jokioje kitoje ekstremalioje srityje – nei tarp lenktynininkų, nei tarp futbolininkų, nei tarp slidininkų – nesu girdėjęs, kad remtų užsienio kompanijos. Nežinau, kaip man taip išėjo… Viskas užsitarnaujama tik nuolat dirbant.

O ar yra kokie nors raiderių reitingai, pagal kuriuos gali spręsti, kokio lygio esi?

Ne. Yra pripažintų veidų, kompanijų atstovų. Bet lenktynės ir gatvės stilius skiriasi, nes sportininkams lenktyniaujant svarbu laikas, o mes tiesiog taip gyvename. Panašiai kaip šokti hiphopą.

Esi iš Palangos, ne pirmus metus organizuoji ten vykstančią „Karrambą“. Kaip atsirado šis unikalus ekstremalaus sporto mėgėjų renginys?

Tik buvau pradėjęs važinėti, kai Palangoje atsirado chebrytė, labiau linkusi organizuoti. Tam tikru lygiu viskas vyko sėkmingai, organizatoriai iki tol nebuvo matę jokių kitų, tarptautinių varžybų, tiesiog spontaniškai ėmėsi veikti. Bet pradinė panelių komanda nebeturėjo laiko, gyveno ne Lietuvoje, tad nusprendėme padaryti metų pauzę. Per tuos pusantrų metų sukūrėme stiprią dešimties žmonių komandą. Kadangi aš turiu didelę patirtį iš visų kelionių, žinau, kaip turi vykti varžybos, kokios idėjos, koks principas, ką pakeisti ar patobulinti. Taip įsisukau, kad bandome visi komandiškai įgyvendinti vizijas, kurių Lietuvoje iki šiol dar nebuvo įgyvendinta. Bandome gauti didžiulį finansavimą, tai bus labiausiai remiamas pramoginis renginys Palangoje.

Spėju, kad tai nėra įprasta stovykla?

Aišku, nieko panašaus į standartinę stovyklą. Stovykla bus iškart po festivalio, bus dvi pamainos, po savaitę. Praėjusiais metais mūsų stovykla buvo šalia krepšinio vaikų stovyklos ir labai išryškėjo skirtumas. Jie turi tokias senas, konservatyvias treniravimo pažiūras. Mes nuolat siūlome savo vaikams iššūkius. Kokiai merginai įkąsti į koją ir už tai laimėti detalių. Drąsiname juos tam, kad jie labiau pasitikėtų savimi. Kai įgauni drąsos, geriau važinėji dviračiu, nebeabejoji savimi. Ir gyvenime dviratis padeda įgauti drąsos. 

Esame penki treneriai, programos vadovai, atsiranda dar kokių merginų jiems paauklėti. Viską darome tvarkingai ir profesionaliai, turbūt net egzaminams nesirengdavau taip, kaip rengiu tuos vaikus. Su jais taip visą dieną dirbi, kad paskui grįžti namo ir išsijungi.
Turėjau noro rengti stovyklą, praėjusiais metais pasiūliau idėją ir ją sėkmingai įgyvendinome. Sugebu susitvarkyti su vaikais, jie manęs klauso. Žinau, kokią įtaką daro raideris, kurį pažįsti ir labai mėgsti. Aš juos pakalbinu, paskatinu, įkvepiu. Paskui tėvai sako: ką tu jiems padarei, kad tokie paklusnūs po stovyklos? Aš toks kaip tėvukas, moku būti jų lygio. Stovykla skirta vaikams iki 16 metų, bet tokio amžiaus vyrai būna jau paaugę, su vyresniais susitvarkyti sunkiau. O mes prižiūrime, kad jokių žalingų įpročių nebūtų. Šiaip visą laiką būname kartu, nuo 9 val. ryto iki vakaro, kartu valgom, ilsimės, žiūrim filmus.

Papasakok, kaip įmanoma turėti nuolatinį darbą, kasdien treniruotis, organizuoti „Karrambą“, vaikų stovyklą ir dar suspėti tiek keliauti?

Labai paprasta: nemiegi, sveikai maitiniesi ir daug važinėji. Mano pagrindinis darbas man labai patinka, užsiimu kūryba ir manęs tai nevargina fiziškai. Jei malkas kapočiau ir važinėčiau, gal jau būtų sunkiau. Esu baigęs aukštąją, bet, manau, kelionės man davė daug daugiau negu mokslas. Dėl to niekada nesigailėjau, kad ką nors praleidau, bėgau iš pamokų pavažinėti, pakurti ar papiešti. Yra dvi mano gyvenimo pusės: protinė ir fizinė saviraiška. Tuomet susidaro harmonija, balansas ir sėkmingai viską suspėji. Aš kasdien važinėju: pirma ryte, o paskui ir vakare.

Deividas Budko
Deividas Budko
Fotogenijai nuotr.

Treniruojiesi ir prieš darbą?

Minu iki darbo, kai oras leidžia. Kol numini, jau šioks toks apšilimas. Po darbo iškart į skate parką. Pasiimu kuprinę su darbiniais ir važinėjimo rūbais, taip ir persirenginėju. Man tai atrodo normalu, nežinau, kaip galima nespėti. Ką tu po 17 val. veiki? Ką žmonės daro visą vakarą?

Po darbo žmonės dažniausiai ilsisi.

Aš visą laiką turiu judėti. Atrodo, spėčiau dar kokius keturis dalykus daryti. Vieną dieną nepavažinėju, ir man jau to trūksta. Net kai pasiimu paprastą dviratį, motorolerį ar mašiną, norisi padaryti ką nors daugiau nei važiuoti tiesiai. Turiu tokią profesinę ekstremalo ydą. Su draugais, aišku, išeiname į miestą, nuo tokio tempo greit išprotėčiau. Vakarėliuose ir kyla geriausios idėjos. Tiek stovykla, tiek „Karramba“, tiek videoprojektai ar pažintys – viskas tik vakarinėje programoje. Aš kartais net nepasitikiu tokiais strict (griežtais) žmonėmis. Turi mokėti iš savęs pasijuokti ir atsipalaiduoti.

Neabejoju, kad ekstremalaus sporto atstovams sąlygos treniruotis užsienyje kur kas geresnės. Niekada nekilo minčių išvažiuoti?

Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad reikia keep it local (likti savo šalyje). Nematau, kad mane ten kas nors labiau trauktų nei vieta, iš kurios esu kilęs. Tas turistinis požiūris: o, kaip čia faina, man patinka užsienis. Bet ten tu visada būsi svečias. Šitą kelionių patirtį aš jau įgavau ir supratau, kad viską turi realizuoti ten, iš kur esi kilęs, tada bus kur kas maloniau.

„Pirmąją tatuiruotę pasidariau 17-iolikos. Tatuiruotės man – ne tik meno forma ar saviraiškos būdas. Man jos tokios giminingos, kad negalėčiau būti be tų piešinių. Su tatuiruotėmis jaučiuosi labiau savas, kūnas man kaip drobė, ant kurio žymiu savo gyvenimą. Tatuiruotes darausi jau 5–6 metai ir niekada dėl nė vienos nesuabejojau. Daug tatuiruočių su giliomis prasmėmis darosi jautrūs žmonės, bet nemanau, kad tikslinga vyrui ieškoti sky is the limit frazių. Darausi tai, ką aš mėgstu, kuo dabar gyvenu. Tatuiruotės ne taip pripažintos šaltuose kraštuose, bet arčiau pusiaujo žmonės linkę išsiskirti, o aš visą gyvenimą buvau kaip juoda avis. Tatuiruotės man padeda labiau būti savimi. Dabar net nežinau, kiek piešinių turiu ant kūno, nebeskaičiuoju. Dabar patys su draugais daromės, nes piešti moku, nesunku ką nors pasidaryti.“

Esi daręs tatuiruotę sau?

Taip. Ir sau, ir draugams. Tiesiog žinai kelis niuansus, ir tiek. Aš prie skausmo pripratęs, tad man sunku komentuoti skausmo sąvoką. Kaip gali skaudėti, kai tiek metų lankiau futbolą, kur kiekvieną dieną tranko, paskui važinėdamas skraidai, krenti. Oda turbūt sustorėja ir nieko nebejauti.

Dabar tau 22-eji. Iki kokio amžiaus žmonės dažniausiai raidina?

Priklauso nuo to, koks tavo požiūris, ar esi remiamas. Iš tikrųjų svarbu, kaip rūpinsiesi sveikata. Jei piktnaudžiausi žalingais įpročiais, kūnas greitai atsisakys, daugiau skaudės raumenis. Save reikia prižiūrėti kaip šaltą mėsą, kasdien praustis po šaltu vandeniu. Aš sveikai gyvenu ne tam, kad būčiau geras sportininkas, bet kad visuomet palaikyčiau tokį gyvenimo aštrumą.

Tai ar tas tavo bad boy įvaizdis verčia iš koto gerbėjas vakarėliuose?

Būna kurioziškų situacijų. Jeigu mergina yra užsiėmusi, tai jai ir nereikia klouno, kuris vestų dienos programą. Aš negaliu būti tas, kuris kasdien prie durų gėlių nešiotų. Yra svarbesnių dalykų, kur turiu tobulėti, dirbti su platesne auditorija. Bet tai nereiškia, kad nemylėčiau savo išrinktosios.

Esi vienintelis tokio dydžio užsienio rėmėjus turintis ekstremalas, kalbi per radijo stotis, bendrauji su politikais, tave pažįsta daugybė jaunimo, į tave lygiuojasi jaunieji ekstremalai. Dar neaplankė tas šlovės jausmas?

Lietuviai turi tikslą tuo susirgti. Aš to tikslo visai neturiu. Man populiarumas visiškai nesvarbu, jį kaip tik naudoju tam tikriems tikslams. Tikrai neturiu tokių asmeninių problemų, kad gyvenčiau vien šlove. Nebandau siekti žvaigždžių pasaulio, jis man neįdomus. Draugai nuolat stumia į priekį, negalėčiau sakyti, kad pats ėmiau ir pakilau. Be tam tikrų draugų, aplinkybių ir palaikymo nieko nebūtų. Kad ir ką gyvenime darytum, reikia komandos. Negaliu pasakyti, kad į ką nors lygiavausi ar ką nors pralenkiau, bet visada sekėsi tai, ką dariau, ir iki šiol esu dėkingas, kad man sekasi. Kai tik pradėjau važinėti, mano tikslas nebuvo sulaukti rėmėjų ar uždirbti, norėjau išmokti gerai važinėti, tobulėti ir aplenkti save. Padaryti tai, ko, maniau, niekada nepadarysiu.

Mano išsaugoti straipsniai