TRENIRUOTĖ – LYG ŠVENTĖ
Sandra, nuo kelerių metų pradėjai sportuoti?
Aktyvia veikla pradėjau užsiiminėti nuo 5-6 klasės, dabar net sunku prisiminti.
Kokias sporto šakas išbandei, kol atradai regbį ir Muay thai?
Iki tol, kol mano gyvenime atsirado Muay thai ir regbis, esu išbandžiusi įvairių stilių šokius, gimnastiką, taip pat neilgą laiką užsiiminėjau karate.
Regbį ar Muay thai atradai pirmiau? Kaip susidomėjai tokia neįprasta, nemoteriška sporto šaka?
Pirmiau atradau Muay thai. Tiesiog buvo taip, jog naršant internete visai netyčia radau vaizdo įrašą iš Muay thai treniruotės. Man pasidarė įdomu ir pradėjau domėtis šia sporto šaka, žiūrėti, ieškoti kitų įrašų, vėliau pradėjau sekti ir kovas. Nusprendžiau šį sportą išbandyti, susiradau kovos menų sporto klubą ir nuėjau. Jau pirmoje treniruotėje gavau labai daug gerų emocijų, viskas, ką darėme, atrodė taip sava ir artima, bet kartu ir nauja. Laikas labai greit praėjo ir vos išėjusi norėjosi grįžti atgal. Nuo tada kiekviena treniruotė lyg šventė.
Ši sporto šaka labai įtraukianti, pradėjus nebesinori sustoti, kaskart sužinai ir išmoksti kažko naujo. Tai nėra tiesiog muštynės, kaip dauguma žmonių galvoja. Tai kovos menas, turintis labai gilias šaknis. Muay thai yra gyvenimo būdas, kurį praktikuojantys žmonės sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Šis sportas užtikrina sveikatos gerinimą, sudaro sąlygas fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui, taip pat prisideda prie užimtumo organizavimo, ko šiais laikais labai trūksta.
KOVINGUMO MAN NETRŪKSTA
O kaip tavo gyvenime atsirado regbis?
Regbis atsirado tik po kelerių metų. Mokyklos stende tiesiog pamačiau skelbimą, jog renkama merginų regbio komanda, pasidomėjau plačiau ir nusprendžiau nueiti išmėginti. Pirmas susitikimas su treneriu buvo kiek neįprastas. Susirinkome pas Vilniaus regbio akademijos trenerį ir ikūrėją Vidmantą Valį namuose, kuriuose gausu regbio atributikos ir apdovanojimų, net kavos staliukas regbio kamuolio formos. Atėjome gal šešios merginos, gėrėme arbatą, prisistatėme, papasakojome apie save. Vėliau Vidmantas pristatė regbį, papasakojo apie patį žaidimą, apie varžybas.
Po jaukaus pasisėdėjimo ir susipažinimo sutarėme dėl pirmos treniruotės laiko. Praėjus pirmai treniruotei supratau, kad noriu žaisti regbį. Priešingai nei Muay thai, regbis yra komandinis žaidimas ir man tas labai patiko, buvo smagu ir įdomu. Kuo tuoliau, tuo treniruotės būdavo įdomesnės ir sunkesnės, po truputį prisijungdavo naujų merginų ir taip pradėjo burtis pirma merginų regbio komanda Vilniuje. Kadangi regbis taip pat įtraukė, kaip ir Muay thai, teko derinti abu sportus. Būdavo kelios dienos savaitėje, kai iš vienos treniruotės skubėdavau į kitą.
Tiek regbis, tiek Muay thai yra kovingos, daug jėgų ir stipraus kūno reikalaujančios sporto rūšys. Kaip manai, ar pati turi dėkingą kūno sudėjimą, ar iki galo visuomet kovojančią širdį?
Nuo mažens esu labai užsispyrusi,tad kovingumo man tikrai netrūksta, na o dėl kūno sudėjimo… Kovos menuose gerai, kai esi lengvas, tuomet greičiau judi. Kovojant irgi problemų nėra, nes varžovas paskiriamas beveik tokio pat svorio.
Regbyje šiek tiek kitaip, čia nėra svorio kategorijų, tik amžiaus grupės. Regbį žaisti gali bet kokio ūgio, sudėjimo ir amžiaus žmogus, kadangi žaidime yra daug pozicijų, kuriose galima žaisti priklausomai nuo to, koks yra tavo svoris. Nepaisant to, gerai išmokus tam tikrus žaidimo technikos elementus, nesunku pargriauti už save net 40 ir daugiau kilogramų sveriančią merginą, man tas puikiai sekasi. Tam daug įtakos turi būtent Muay thai treniruotės, kurios mane labai užgrūdino fiziškai.
ATSUKINĖDAVAU STIKLAINIUS VIETOJE TĖČIO
Kaip reagavo tavo tėvai, kai pradėjai domėtis tokiomis ne mergaitiškomis sporto šakomis? Juk dažnos traumos tokiame sporto neišvengiamos.
Mano tėvai išsiskyrę, tad gyvenau tik su mama. Ji niekada nesipriešino mano norams ir visuomet palaikydavo, jei man gerai, gerai ir jai. Ji kaip tik džiaugėsi, jog užsiimu tuo, kas man patinka. Tėčio neturėjome, tai kas kitas, jei ne aš, namie stiklainius atsukinėdavo! Susitraumuoti gali ir nieko neveikdamas, tad nusistatymas, kad kovos menai ar regbis yra daugiausiai traumuojančios sporto šakos, mano manymu, klaidingas.
Ar dažnai iš regbio treniruotės parsinešdavai naujų mėlynių? O gal tikra kova užvirdavo tik varžybose?
Pasitaikydavo, bet retai. Varžybose tikrai veiksmas „virte virdavo“. Ne paslaptis, kad merginos besivaržydavos dėl pergalės ir plaukus nusirautų. Kelis metus atstovavau Lietuvos moterų regbio rinktinei. Dalyvaujant Europos čempionatuose būdavo akimirkų, jog besiruošiant apimdavo baimės jausmas, pasižiūrėjus į kitų komandų merginas: didelės, piktos, panašios į vyrus. Tokių smulkučių kaip aš pasitaikydavo labai retai. Baimė ir jaudulys apimdavo iki pirmo teisėjo švilpuko, prasidėjus žaidimui kažkas su manim atsitikdavo. virsdavau žmogumi, kuris trykšta užsidegimu, agresija ir jėga. Aikštėje nebematydavau, ar priešininkė didelė ar maža, jei reikėdavo ir „kirsdavau“. (juokiasi)
Kokių skaudžiausių traumų esi patyrusi? Ar po jų negalvojai visko mesti?
Skaudžiausia trauma, dėl kurios šiuo metu esu apleidusi aktyvų sportą – nugaros skausmai. Minties viską mesti niekada neturėjau. Galbūt dėl to, jog nesu profesionali kovotoja ar profesionali regbio žaidėja, manęs niekas neverčia ir nespaudžia, tad ir minčių tokių nekyla, sportuoju ir sportuosiu savo malonumui.
PUIKIAI SUGEBU APSIGINTI PATI
Muay thai nėra moteriškas sportas, o ką jau kalbėti apie regbį. Daug sportuojant neišvengiamai auga raumenys, keičiasi sudėjimas. Ar draugai dažnai mėgsta pridurti, jog tau reiktų sumoteriškėti, gal jau užteks, jau per vyriška?
Nors sportavau ne vienerius metus, nepasiekiau tos ribos, kad kažkas galėtų sakyti, jog atrodau nemoteriškai. Kaip tik priešingai – sulaukiu komplimentų dėl sportiško sudėjimo ir puoselėjamos figūros, kuriai dar toli gražu iki vyriškos.
Turi vaikiną. Kaip jis reaguoja, jog jo mergina gali puikiai pati apsiginti gatvėje ir į kaulus užpuolikui galėtų duoti ne ką prasčiau nei jis pats? Ar jam patinka, jog sportuoji tokį vyrišką sportą?
Mano vaikinas labai džiaugiasi tuo, kad, kai jo nėra šalia, esant poreikiui aš pati puikiai sugebu apsiginti. Kartais pajuokaujame, kad jei einant dviese mus bandytų užpulti, tai jis laikytų mano rankinę, kol susitvarkyčiau. Jokių priekaištų iš jo negaunu dėl neva nemoteriškų sporto šakų, jis džiaugiasi ir visuomet mane palaiko. Mano vaikinas taip pat regbininkas, tad kartu ir į varžybas važiuojame, vienas kitą palaikome, paglostome sumušimus, jei tokių pasitaiko. Būname ir žiūrovai, jei tik yra galimybė, einame tiek į regbio, tiek į kovos menų varžybas. Susipažinome taip pat regbio aikštėje, kai tik pradėjau jį žaisti. Nors simpatiją vienas kitam pajutome gana greitai, turėjo praeiti nemažai laiko, kol pagaliau baigėme drovėtis.
Ką galėtum patarti kitoms merginoms, ar svarbu kreipti dėmesį į aplinkinių komentarus ir nuomones? Kaip jų nesureikšminti ir nesustoti siekti savo tikslų?
Mano manymu, turėtų rūpėti tik artimiausių ir brangiausių žmonių nuomonė, kuri pagrįsta meile, pasitikėjimu bei rūpesčiu. Galų gale, jei kažką darai, tai darai dėl savęs, dėl savo gerovės. Tokiu atveju, kodėl tau turėtų rūpėti kažkieno nereikšmingi ir jokios logikos neturintys komentarai? Kaip dažniausiai ir būna, bamba ir kabinėjasi tie, kurie patys nieko neveikia arba pavydi tavo sėkmės ir laimės. Jie lyg vampyrai, siurbiantys gerą emociją iš laimingų ir veiklių žmonių. Nereikėtų būti jautriam ir į tokius kreipti dėmesio.
