Ką rinktis: meilę ar karjerą?

Įsivaizduok, baigusi dvylika klasių, gali daryti beveik viską, ką tik nori: rinktis mokslus, apie kuriuos svajojai visą paauglystę, susirasti naujų draugų, aplankyti dar neregėtas šalis ir patirti jaudinantį bei kitokį gyvenimą. Tokį, kuriame mama neliepia grįžti namo dešimtą valandą vakaro, o tėtis kreivai nežiūri į tavo kavalierių. Tačiau ateities laukimo džiaugsmą gali aptemdyti mylimasis, kuris neketina stoti į universitetą arba nori mokytis kitame mieste, o gal net kitoje šalyje. Ką tada daryti?

Ar skirtis, ar draugauti, ar paminti savo norus ir sekti paskui jį, o galbūt išbandyti santykius per atstumą? Tokia draugystė neretai gąsdina, tad daugelis merginų pasileidžia į kitą Lietuvos ar pasaulio kraštą. Paskui JĮ. O po kurio laiko įsimylėjeliai išsiskiria ir... meilės bei romantikos kaip nebūta. Sakai, jums taip nenutiks? Galbūt, bet gyvenimas – ne tyvuliuojantis ežeras, o nuolat tekanti upė, todėl iškeisti svajonių mokslus, miestą ar darbą į vaikiną gali būti neapgalvotas sprendimas. Bet kaip žinoti, kuris pasirinkimas teisingas ir ar paskui nesigailėsi?

Iš esmės teisingo pasirinkimo nėra. Ir vienu, ir kitu atveju gali džiaugtis arba ne, tai priklauso nuo to, kas gyvenime tau svarbiausia ir kaip sprendi iškilusias problemas. Tačiau kad įsimylėjimas dažnai apakina ir priverčia mus elgtis kvailai – faktas. Įsimylėję į pasaulį pradedame žiūrėti pro rožinius akinius ir dažniausiai galvojame ne smegenimis, o širdimi. Tikime, kad su antrąja puse gyvensime visą likusį gyvenimą, aukojamės ir dažnai paskui meilę sekame net į pasaulio kraštą. Jei stengiasi ir aukojasi abu – puiku, tačiau dažniau savo norus į šalį padeda merginos, o atsidūrusios nežinia kur lieka vienos ir sudaužyta širdimi. Nenori, kad tau taip nutiktų? Galvok galva, nepamiršk ambicijų ir nepamink savo svajonių dėl vaikino. Kyla noras ginčytis ir įrodyti, jog tavo ir vaikino meilė begalinė? Visko gali būti, tačiau paklausk savęs, ar vaikinas dėl tavęs stotų į kitą universitetą, važiuotų į kitą šalį, bendrautų su nemėgstamais žmonėmis arba laisvalaikiu žiūrėtų baletą, o ne futbolą? Jei taip, tuomet manęs neklausyk. Jei ne, pasvarstyk, kas svarbiau – tavo išsilavinimas, tolesnė karjera ir gyvenimo gerovė ar vaikinas, kuris pasitaikius geresnei progai, ko gero, pasipustys padus?

Pora
Pora
Fotolia nuotr.

KODĖL AUKOJASI MERGINOS
Tikrai neabsoliutinu. Būna ir atvirkščiai. Kartais prie suskilusios geldos lieka vaikinas, o kartais nebūna jokių skyrybų. Ir vis dėlto jau seniai pastebėta, kad merginos dėl meilės, santuokos ir šeimos yra linkusios aukotis. Jos šeimyniškesnės, švelnesnės ir joms ne taip skauda (arba taip tiesiog bandoma įtikinti aplinkinius), kai daug žadančią karjerą reikia nustumti į šalį. Juk moters vieta namie, o feisbuko juokeliai tikina, kad virtuvėje. Bet ar tikrai? Nejaugi meilė svarbiau už išsilavinimą arba atvirkščiai? Nejaugi negalima gauti visko? Psichologė Daiva Grikšienė tikina, jog svajones pildyti būtina, tačiau šiais technologijų ir transporto laikais įmanoma suderinti viską, ką nori. „Santykiai ir studijos, neatsižvelgiant į atstumą, suderinami, ypač šiuolaikiniame technologijų pasaulyje. Galima turėti du už vieno kainą – dėl meilės (šypteli).“

Psichologė pasakojo, kad merginos linkusios teikti pirmenybę meilei ir santykiams, kurie yra svarbus asmeninio gyvenimo pagrindas, o ne karjerai. Jos nemano, kad pamina savo svajones, atvirkščiai, tiki, kad viskam savas laikas ir kad, jei vaikinas palaikys, savo gyvenime vis vien pasieks viską. Specialistė teigia, jog tokiam mąstymui būdinga saviapgaulė, bet drugeliai pilve daug lemia. „Svajones aukojame dėl dviejų priežasčių: arba manome, kad jas pasieksime vėliau, arba kad išsilavinimas ir karjera nėra pagrindinė svajonė. Manoma, kad ne visada gali sulaukti pasiūlymo tekėti, o studijos ar darbas į mišką nepabėgs. Būna, kad suveikia baimė likti vienai, kai iš tiesų nėra jokio pagrindo to bijoti. Taip pat bijoma naujovių, sunku prisitaikyti prie naujų žmonių ir išgyvenama, kad šalia nėra mylimojo, kuris galėtų palaikyti. Kad ir kokios baimės kamuotų, svarbiausia sutarti su savimi: kur aš nuo savęs noriu pabėgti, o kur laukiu padrąsinimo, kada reikia savimi pasididžiuoti, o kada užsispirti ir būti ryžtingai.“

Psichologė Daiva Grikšienė
Psichologė Daiva Grikšienė
Asmeninio archyvo nuotr.

SANTYKIAI PER ATSTUMĄ
Psichologė pasakojo, kad nors ir kamuoja baimės ar nepasitikėjimas savimi, svajonių paminti nereikėtų. Įveikiant baimes asmenybė tik tobulėja, tad kartais jos į naudą. „Faktas – asmeninės svajonės turi būti įgyvendintos tam, kad žmogus sau įrodytų, ko yra vertas. Bet jei pora kaip tvora – abu bus linkę pagalvoti apie bendrą ateitį kartu, galvos apie prioritetus ir vienas kito norus. Jei pora kaip laikina stipri aistra, vaikinas nesiūlys bendro gyvenimo, nes turės aiškų supratimą, kad ateitis nežinoma.“ Jei tavo vaikinas negalvoja apie bendrą ateitį ir neketina stengtis dėl tavęs, tau aukotis taip pat neverta. Jei esate tvirta pora, galite ieškoti kompromisų. Tačiau nepamiršk, kad kompromisas nereiškia, jog tu pamiršti viską, apie ką svajojai. Tai bendras susitarimas, kai abi pusės kažko atsisako ir kažką laimi. Viskas įmanoma, vadinasi, jei tu nori mokytis Londone, o tavo vaikinas Vilniuje, galite išbandyti santykius per atstumą. Tik svarbu įvertinti padėtį ir galimybes. Santykiai per atstumą gali tapti dideliu išbandymu romantiškus santykius puoselėjančiai porai. Jei fizinis kontaktas – apkabinimai, bučiniai, vaikščiojimas kartu susikabinus už rankų – tau yra prioritetas ir laimė, laukia sunkumai, tačiau ilgi pokalbiai telefonu ir brangi kiekvieno pasimatymo minutė atpirks ilgus nesimatymo vakarus. Nes kai myli – įmanoma viskas. Tuo labiau kai žinai, kad toks buvimas atskirai – laikinas (kol abu baigsite studijas ir t. t.).

Tikiu, kad meilė yra gražiausias ir geriausias jausmas, kokį tik žmogus gali patirti, todėl ji yra svarbi ir trokštama. Be to, senatvėje tikrai neprisiminsi, kiek tūkstančių uždirbai, užtat prisiminsi žmones, kuriuos sutikai ir mylėjai, tuos, su kuriais buvo gera ir įdomu. Tačiau kartais mylimasis nėra tas, kuris gyvena tame pačiame kieme ar mokosi toje pačioje mokykloje, – kartais reikia keliauti, pažinti ir surasti. Tad ką rinktis – meilę ar diplomą? Pirmiausia siūlau labai rimtai apgalvoti, ko nori gyvenime, kokios tavo vertybės, o svarbiausia – nepamiršk savęs, nes visą gyvenimą teks nugyventi ne su kuo kitu, o tik su savimi. Kita vertus, nereikia plėšytis, ilgainiui viskas stos į savo vietas ir paaiškės – meilė, karjera, o gal viskas vienu metu. Svarbiausia – klausyk savo širdies balso ir sprendimą priimk tik pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“.

Būna ir taip: skaitytojos Aistės istorija
„Susipažinome Palangoje, naktiniame klube. Abu simpatizavome vienas kitam, tad kitą dieną susirašėme per telefoną ir pradėjome bendrauti. Jis gyveno Anglijoje, bet buvo atvykęs atostogų į Klaipėdą. Šis faktas nesutrukdė pradėti susitikinėti. Bendravome visą vasarą, tačiau paskui jis turėjo grįžti į Angliją. Vėliau jis man papasakojo, jog bandys gauti darbą Klaipėdoje, todėl paliks Angliją ir grįš pas mane. Tuo metu kaip tik vyko priėmimas į universitetus. Aš visada norėjau studijuoti sostinėje, tačiau dėl vaikino paskutinę minutę pakeičiau savo pasirinkimą ir nusprendžiau likti Klaipėdoje. Abu įsivaizdavome, kad gyvensime kartu, nuomosimės butą, jis dirbs, aš mokysiuosi ir viskas bus gerai. Deja, viskas pasisuko kita linkme.

Po mėnesio sužinojau, kad jis to darbo negavo, puolė ieškotis kito ir jį susirado Vilniuje. Aš likau Klaipėdoje, o jis išvyko į sostinę. Kai persikraustė į Vilnių, mes susitikinėdavome savaitgaliais. Pirmais metais verkiau ir norėjau perstoti į Vilnių, tačiau tai galėjau padaryti tik metų gale. Praėjus metams, aš pripratau prie Klaipėdos, buvau susiradusi naujų draugų. Kelionės pirmyn atgal į Vilnių kiekvieną kartą vis labiau erzindavo. Mūsų santykiai taip pat nebuvo tobuli, ir tikrai ne dėl atstumo. Vieną dieną nutariau viską baigti, nes nebegalėjau gyventi kelyje. Jis liko dirbti Vilniuje, tačiau po pusės metų persikraustė į Švediją. Jam niekada nepatiko gyventi Lietuvoje, o jis buvo grįžęs dėl manęs. Per tą laiką tikrai daug kartų gailėjausi, kad įstojau į Klaipėdą, tačiau vėliau pamąsčiau, kad gal tai buvo likimas, nes maža būdama visada svajojau studijuoti tik Klaipėdoje. Dabar esu laiminga čia, o Vilnius nebetraukia, bet patarčiau merginoms nesekti paskui vaikiną, o galvoti savo galva ir atsižvelgti į savo norus. Kaip greitai meilė ateina, taip greitai gali ir išeiti.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis