Monikos Pundziūtės išpažintis: nuo skaudžios pirmosios meilės iki... muštynių mokykloje (FOTO)

Pirmo ryškumo dainininkė Monika Pundziūtė (18) Lietuvos muzikos padangėje spinduliuoja pasitikėjimu, drąsa ir ryžtu. Atrodo, kad jai nėra neįveikiamų kalnų, o jos aukštai pakeltos galvos negalėtų nuleisti net pikčiausi liežuviai. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija jau tuoj bus išpuošta išleistuvėms, o Monika atsiims daugybę išbandymų atnešusį vokalo brandos atestatą. Ji sako niekada nemokėjusi mokytis, o pamokos jai atrodė laiko švaistymas, palyginti su tuo, ko išmoko nuskambėjus skambučiui į pertrauką. Trys metai bendraamžių engimo, vienatvės, ašarų ir kaltinimo: „Kas su manimi negerai?“ – vėliau atnešė meilę muzikai ir galimybę susikurti naują – drąsią, kovingą ir savimi pasitikinčią Moniką iš „X faktoriaus“.

Dažnai rašome apie gyvenimo universitetus, bet būtent mokyklose subręsta asmenybės. Labai dažnai jos susiformuoja ne pamokose, o ten, kur prasideda tikras gyvenimas – intrigos, garbės troškimas, meilė be atsako, neapykanta, neteisybė… Tada, kai visos strėlės smaigaliu atsisuka į tave, o atleidimo lapelio, kai, atrodo, daugiau nebegali, nėra kam parašyti. Būtent apie mokyklą šįkart ir pasakos paskutiniams egzaminams besiruošianti viršelio mergina.

Kalbant Monikai vieni dalykai jau buvo užsimiršę, o kiti giliai įsirėžę į atmintį. Vienus prisiminus norėjosi šypsotis, o kalbant apie kitus buvo sunku neverkti. Ir kažkaip keista – dažniausiai taip svajojam apie paskutines minutes mokykloje, o joms artėjant kažkodėl mindžikuojam prie klasės durų...

MUZIKOS PAMOKA

Atsimenu, buvo penkta klasė, kai namuose tėvai įvedė internetą. Tada atradau platųjį „YouTube“ muzikos pasaulį. Anksčiau klausydavau diskų, o vėliau atradau internetą. Pradėjau dainuoti karaokę ištisas dienas. Įsijungdavau grįžusi iš mokyklos ir dainuodavau, kol mama pradėdavo varyti į lovą. Penktoje klasėje buvo užsienio kalbų diena, kurioje reikėjo padainuoti kokią anglišką dainą. Kodėl gi ne? Pasikalbėjau su auklėtoja, kad norėčiau rizikuoti. Tą dieną pirmą kartą užlipau ant scenos su mikrofonu rankoje. Mokykla išgirdo, o aš pati supratau, kad galiu ir beprotiškai noriu dainuoti.

VIENATVĖS PAMOKA

Per pertraukas visada bendraudavau su mokytojais, nes neturėjau nė vieno draugo. Nuo penktos iki septintos klasės mokykloje man buvo „uždėtas boikotas“. Visada į mokyklą eidavau su viena drauge, kuri gyveno šalia. Kaip visada 7:40 val. ryte laukiau jos prie namų. Rašau, skambinu – tyla. Po dešimties minučių matau, kaip ji su draugais jau sėdi klasėje. Tą akimirką pajutau, kaip nuo manęs nusisuko. Tai buvo visko pradžia. Niekas nežinojo priežasčių. Jie nusprendė išsirinkti auką, o aš tiesiog pasipainiojau kelyje. Viena mergina nusprendė įrodyti savo galią, pamojuodama pirštu link manęs ir visus perspėdama, kad aš neegzistuoju.

Nežmoniškai skaudu, tik prasidėjus paauglystei, šalia neturėti nė vienos draugės. Visos aplink plepėdavo apie mergaitiškus dalykus, man tik viena ausim klausant iš šono. Kai mokykloje pasklido gandas, kad yra tokia visų engiama vienišė Monika, įsitraukė ir mokytojai, jie mane dažnai užkalbindavo. Diskutuodavome apie gyvenimą, draugystę, supratimą, pasiaukojimą… Nuolat stengėsi su manimi kalbėtis, neleido visiškai užsiverti. Trejus metus grįžusi iš mokyklos verkdavau. Dabar atrodo, kad gal ir nebuvo dėl ko… O tada buvo nepakeliamai sunku.

SUPRATIMO PAMOKA

Klasės auklėtoja, pastebėjusi, kad su manimi piktybiškai nebendrauja, visiems mokiniams liepė perskaityti Vladimiro Železnikovo knygą „Baidyklė“. Tai pasakojimas apie šeštokę Leną. Mergaitę, pravardžiuojamą daržo baidykle, bet apvertusia aukštyn kojomis visą klasės vaikų gyvenimą. Tokia bejėgė ir trapi, bet šviesi ir tyraširdė, išdrįsusi viena stoti prieš išdavystę. Fizinio smurto aš nepatyriau, tik moralinį. Lenai teko ištverti visas jo formas. Perskaitę pamokoje ją aptarinėjome. Man buvo taip nemalonu, kad visa klasė priversta skaityti knygą dėl manęs. Aš esu ta Lena. Visi tai suprato… Vėliau auklėtoja dar nusprendė pagal knygą pastatyti spektaklį, stengėsi, kad daugiau laiko praleistume kartu. Ne aš vaidinau baidyklę, bet bendrauti su manimi niekas taip ir nepradėjo…

PAGUODOS PAMOKA

Buvo viena bendraklasė, ta gerutė. Jai nepatiko ši situacija, bet nieko nebuvo įmanoma padaryti. Ji buvo per silpna, kad prisijungtų prie manęs. Kai niekas nematydavo, per pertrauką ji tyliai prieidavo prie manęs paklausti: „Tai kaip tau sekasi?“ Kaip man gali sektis, jei dienų dienas viena laiką leidžiu ant palangės? Tas melancholiškumas manyje atsiskleidė šeštoje klasėje, kai daug mąstydavau, viena po nosimi dainuodavau… Kas žino, galbūt net nebūčiau atradusi meilės dainavimui, jei visą laiką linksmai būčiau leidusi būryje draugų. Dabar manau, kad viskas vyksta dėl priežasties. Aštuntos klasės pradžioje su viena iš pagrindinių mane eliminavusių merginų ekskursijoje praleidome visą dieną. Atsimenu jos žodžius: „Man labai gaila, kad šiuos dvejus metus su tavimi nesikalbėjome, nes tu, pasirodo, visai kitokia.“ Tada prie jos prisijungė kita, vėliau dar viena, o aštuntoje klasėje net tapome geriausiomis draugėmis! Bent jau aš taip maniau. Niekada iki tol jų neturėjau, tad labai vertinau, laikiau įsikibusi ir nuolat bijojau, kad jos vėl nenusisuktų.

GALIMYBIŲ PAMOKA

Aštuntoje klasėje savaitgalį atvažiavome su mama į svečius pas šeimos draugę. Prieš daug metų Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ji buvo baigusi vokalą. Išgirdusi įrašus, kuriuos mama paslapčia įrašė namuose, ji mane suėmė už pečių ir rimtu veidu pasakė: „Monika, turi stoti į konservatoriją.“ Ką? Eiti į mokyklą Vilniuje? Naujas miestas, nauji žmonės, nauja mokykla… Man ir senojoje buvo ne pyragai, o išvažiuoti tada, kai pagaliau atsirado draugų, man neatrodė pati geriausia mintis. Tada viską į vietas sudėliojo tetos klausimas: „Jeigu trejus metus jie su tavimi nebendravo, tavęs nevertino ir negerbė, kaip manai, kiek ilgai dar tai tęsis? Pagalvok, ar tau jie tikrai svarbesni už galimybes, laukiančias Vilniuje.“ Supratau, kad tie žmonės nebuvo verti mano naujo gyvenimo ir didžiausios aistros. Juk kitame mieste aš galėjau būti naująja savimi.

PIRMO ĮSPŪDŽIO PAMOKA

Kai apsigyvenau mokyklos bendrabutyje, galvojau, kokia norėčiau būti. Juokinga, drąsi, draugiška… Daviau sau pažadą: „Monika, tik nebūk tuo, kuo tave pavertė tie žmonės. Užsiskleidusia, kuklia, nedrąsia mergaite.“ Kuklumas žavus iki tam tikros ribos. Nežavu, kai tai yra nesugebėjimas pasisveikinti su žmogumi, nes tau gėda. Tą sunkų šydą turėjau progą nusiimti atvykusi į Vilnių. Pasakiau mamai, kad man reikia naujo įvaizdžio, naujų drabužių. Apsipirkau ir susidėliojau derinius savaitei į priekį! Rugsėjo 1-ąją išvydau savo naująją klasę. Viena mergaitė skustu šonu, kita pankova, bet ilgais plaukais. Apsigyvenau su mergaite iš Širvintų, kuri mėgo roką ir taip pat buvo tokia neformalė. Tada atėjo tokia aukšta gotė, pusiau juodais plaukais, su ryškiu juodu makiažu. Atsisėdo kaip diva, tarsi jai čia nėra lygių. Galvojau, kad su visais būsiu draugiška, bet su ja tikrai nebendrausiu! Ir ji buvo mano geriausia draugė visus ketverius metus. Visos bendraklasės man suteikė naują požiūrį, atnešė naujų spalvų… Stovėdama tarp jų dar pirmą dieną, žvalgydamasi po mokyklos salės skliautus, supratau, kad tai bus geriausias sprendimas mano gyvenime.

PIRMOSIOS MEILĖS PAMOKA

Dešimtoje klasėje stipriai įsimylėjau. Gal net nelabai sveikai. Aš labai emocionalus žmogus, tad kai jau įsimyliu... Man tai tampa visu pasauliu. Jis buvo aukštas, blondinas, būgnininkas, metais už mane vyresnis. Pirma mano daina parašyta jam. Labai ilgą laiką nedrįsau prie jo prieiti, tiesiog žiūrėdavau į jį iš šono… Pirmą kartą pamačiau jį grojant grupėje. Vieną vakarą jis pasikvietė mane į draugus feisbuke ir iškart parašė. Prasidėjo pokalbiai, susirašinėjimai iki paryčių. Mokykloje pradėjome sveikintis, o vėliau ir susitikinėti po pamokų. Išeidavome pasivaikščioti. Aš dar visai nepažinojau Vilniaus, o jis man aprodė gražiausias miesto vietas. Nė karto nepasibučiavome, bet kiekvieną kartą susitikusi mintyse pagalvodavau, kaip aš jį myliu. Viskas truko gal mėnesį, per kurį supratau, kiek gali jausmai. Po kurio laiko jis priėjo prie manęs mokykloje, paėmė už rankos ir žiūrėdamas į akis pasakė: „Matau, kad į mane žiūri labai rimtai. Atleisk, bet nieko panašaus aš nenoriu.“ Širdis sudužo į šimtą šipulių. Per ašaras nemačiau kelio namo. Draugė nieko nesakiusi atvažiavo pas mane su pledu, ledais ir saldumynais. Iki vidurnakčio kalbėjome apie mūsų patirtis, apie dalykus, dėl kurių verta gyventi. Taip išsikalbėjome, kad aš iš naujo atradau prasmę ir ryžtą kovoti dėl muzikos. Labai daug skausmo reikėjo pakelti, bet jis man atnešė geriausią draugę.

DĖKINGUMO PAMOKA

Vieną vakarą, jau pasibaigus pamokoms, ėjau pro mokyklos skelbimų lentą. Už akių užkliuvo vienas raštelis, kuris rėkte rėkė, kad buvo pamesti raktai. Nekreipusi daug dėmesio išėjau namo. Kitą rytą eidamos koridoriumi su biologijos mokytoja ant laiptų pamatėme raktų ryšulėlį. Iš pradžių nenorėjau jų liesti, bet padrąsinta mokytojos nunešiau budinčiai. Jaučiausi garbinga pilietė, padariusi gerą darbą. Gaila, kad taip nemanė mergaitė, kuri per mane juos atgavo. Ji netrukus paskleidė po mokyklą gandą, kad aš buvau juos pavogusi! Kitą popietę stovėjome su draugais koridoriuje ir kalbėjomės. Tiksliau, skundžiausi, kokie vis dėlto nedėkingi žmonės gali būti. Kaip tyčia, ta mergaitė įėjo į rūbinę, kur prieš tai nieko nebuvo. Draugai nusprendė pasinaudoti tokia proga ir sumanė ją pamokyti. Vos jai įėjus užtrenkė duris ir užgesino šviesą. Pradėjau prašyti, kad paleistų, nereikia… Nenorėjau parodyti, kad man svarbūs jos įžeidinėjimai, kad noriu atsilyginti. Iškart po įvykio visi keliavome rašyti pasiaiškinimų, o aš likau kalta ir prieš mokytojus, ir prieš tą mergaitę. Norėjau tik padėti.

DVEJETŲ PAMOKA

Mokykloje esu gavusi ne vieną dvejetą, bet pirmasis buvo pats skaudžiausias. Buvo gal šešta klasė, kai mums uždavė parašyti rašinį apie savo augintinį. Jau porą metų turėjau savo šuniuką, labai jį mylėjau, o į rašinį įdėjau daug pastangų. Su mama sėdėjome prie jo visą vakarą. Žingsniavau į mokyklą visa patenkinta, pasiruošusi prieš klasę perskaityti savo šedevrą. Mokytojai pakvietus perskaityti savo pasididžiavimo prie lentos, pradėjau kuisti kuprinę. Taip gėda, nes niekas su manimi nebendrauja, raudonuoju, o bendraklasiai jau prunkštauja už nugaros. Nerandu to sąsiuvinio ir taip skauda, nes tiek širdies į rašinį įdėjau. Atsimenu, bandžiau mokytojai paaiškinti, kad rašinys liko namie, bet ji tiesiog išvadino mane tingine ir įvertino dvejetu.

PYKČIO PAMOKA

Buvau dešimtokė, kai vyresnėliai – vienuoliktokai ir dvyliktokai – šventė šimtadienį. Būdama su vyresniais draugais nusprendžiau, kad ir aš ten nelegaliai galėčiau įsmukti. Juk jiems negaila, bus vienu žmogumi mažiau ar daugiau. Atėjus prie įėjimo mus pasitiko vakarėlio organizatorė, kuri iškart pasakė, kad jaunesni nei vienuoliktokai čia neįeis: „Palauk kitų metų. Kuo save laikai? Net neturėk minčių patekti į vidų.“ Man buvo nesuvokiama, kaip žmogus gali gailėti vietos atėjusiam pažįstamam žmogui? Iš pradžių ją įkalbinėjome gražiuoju. Visi pasidavė, tik ne aš. Jai labai negražiai mane išvadinus ir pasakius, kad tokių kaip aš ten nebus, neištvėriau – kibau į atlapus. Aš labai rami, bet tik mane įžeidžia taip, kaip nesijaučiu nusipelniusi, iškart įsiuntu. Pasitampėme už plaukų ir išsiskirstėme. Buvome tikros katės, nė viena neverkėme. Išsiaiškinome santykius ir išsiskirstėme kas sau (juokiasi). Nebebuvo jokios nuotaikos švęsti, tad nuėjome į džiazo koncertą ir praleidome dar linksmesnį vakarą, aptarinėdami, kuri daugiau plaukų prarado.

POKŠTŲ PAMOKA

Dešimtoje klasėje gyvenau pas savo geriausią draugę. Buvo vakaras, kai abi sirgome ir visiškai nesugalvojome, kur dėtis, tad nusprendėme pažaisti kvailą žaidimą. Išsiuntinėjome šabloninę žinutę dešimčiai žmonių: „Kaip norėčiau dabar tave apkabinti, o ne spoksoti į tave online!“ Visi devyni iš jų atsakė juokaudami, tik vienas parašė: „O Dieve… Kaip seniai norėjau pasakyti tau tą patį!“ Atsiprašinėjau to žmogaus dar ilgą laiką, o savyje kaltę jaučiu iki šiol. Nuo to laiko griežtai manau, kad su žmonių jausmais žaisti negalima.

RYŽTO PAMOKA

Nuo pat penktos iki vienuoliktos klasės dalyvavau daugybėje dainavimo konkursų. Jų buvo įvairių: mažesnių ir didesnių, vietinių ir tarptautinių. Nors visi buvo skirtingi, juos vienijo tai, kad nė viename jų nieko nelaimėjau. Nebuvau įvertinta kokia garbinga vieta, nes mane visada kas nors kitas pralenkdavo. Atrodo, kad šitiek metų bandžius laimę, norėtųsi tiesiog viską mesti, turėtų išsekti tikėjimo savimi jėgos… Tik dėl draugų ir šeimos nenustojau tikėti savimi, jie užtikrino, kad niekada nė nesuabejočiau, jog ta graži diena išauš. Ji atėjo jau dvyliktos klasės pradžioje ir vis dar netemsta. Mane išgirdo ir įvertino milijonai žmonių. Laikau tai didžiule dovana už visus metus, kai buvo sunku, bet sugebėjau nepasiduoti. Niekada nepasiduokite, mielieji.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis