Žadi keliauti su drauge? Privalai tai žinoti prieš pradedant planuoti išvyką

Pasakymą „nori iš tiesų pažinti savo draugą, išvyk su juo į kelionę“ esi girdėjusi ne kartą. Turbūt jau spėjai įsitikinti, kad liaudies išmintis negimsta iš niekur.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Juk kelionėje su kartu keliaujančia drauge praleisi kiaurą parą, pateksi į nenumatytas situacijas, įsivelsi į nepatirtas istorijas. Tikras santykių išbandymas, argi ne taip? Apie tai, su kuo vykti į kelionę, kaip išsaugoti draugystę jos metu ir, žinoma, grįžus vėl drąsiai leistis į naujus nuotykius, kalbamės su psichoterapeutu Olegu Lapinu bei keliautojomis, kurios drauge išmaišė ne vieną šalį, – Agne ir Violeta.

Olegai, ar keliautojų tarpusavio savybės būtinai turi sutapti?

O. Lapinas: Visų pirma, svarbūs yra bendri interesai. Jų skirtumai gali atsiskleisti jau renkantis kelionių tipą – pažintinė ar poilsinė. Juk ne visų tikslas – tik gulėti paplūdimyje, kiti nori ir ką nors naujo išgirsti, pamatyti, paliesti savo rankomis, patirti. Dažniausiai į kelionę vykstame su labai artimais draugais, šeima, antrosiomis pusėmis. Ir, ko gero, visais atvejais konfliktai neišvengiami – jų tikimybė netgi kaip tik didėja, juk praleidžiame neįprastai daug laiko kartu.

Pamenu, kaip pats pirmą kartą su žmona išvykau į kelionę po trijų mėnesių pažinties. Ten paaiškėjo, kad mūsų konfliktų ašis – šviesoforai ir šaligatviai. Ji visuomet eidavo tik užsidegus žaliai šviesai, o aš norėdavau kirsti gatvę pamatęs kokį įdomų objektą, eiti „kiaurai“, todėl tokį jos sprendimą priimdavau kaip įžeidimą. Tad mūsų konfliktas buvo susijęs su, atrodytų, tokiu menkniekiu kaip judėjimas.

Kita galima konfliktų ašis – laikas. Pavyzdžiui, jeigu tavo draugė nori linksmintis iki 2–3 val. ryto, o tu – 22 val. eiti miegoti ir anksti keltis, tuomet reikia įvertinti kantrybės ribas, ar viena kitai nepriekaištausite. Be to, prisiminkime, kad žmones galima skirstyti į dvi grupes – introvertai, kurie viską jaučia, ir ekstravertai, kurie patys sau nėra reikšmingi, jiems svarbiausia aplinka, bendravimas. Introvertas tokį pat bendravimą gali suvokti kaip triukšmą, jis nori, kad į jo komforto zoną niekas nesikištų. Tad šiuo atveju taip pat gali kilti konfliktinių situacijų.

„PostCardFrom“ keliautojos: „Vienareikšmiškai pritariame nuomonei, kad kelionėse labai svarbu, jog žmonės, su kuriais būni, norėtų tokių pačių ar bent jau panašių dalykų, kaip ir tu. Deja, yra idealai, o yra realybė. Visi mes esame individualūs, tad normalu, kad požiūris vienu ar kitu klausimu gali visiškai nesutapti. „Aš noriu gulėti prie jūros“, „o aš – tyrinėti miestą“, „aš noriu valgyti namuose“, „o aš – išbandyti tradicinius šalies patiekalus vietinėse kavinėse bei restoranuose“. Turbūt turime būti dėkingos likimui, kad mūsų požiūriai sutampa – kelionių tikslas visuomet būna kuo daugiau pamatyti, išbandyti ir kartu pailsėti.“

Kartais būna taip, kad viena šiandien svajoja ilgiau padrybsoti lovoje, o kita – jau lėkti pusryčiauti, maudytis... Na, ir puiku! Tuomet laiką pasiskirstome taip, kaip norime, arba lengvai randame kompromisą – gerai, šiandien darykime taip, kaip nori tu, o ryt – kaip aš. Ir voilà! Be jokių pykčių. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tiesiog ieškome kompromisų, kai matome, kad požiūriai nesutampa. Išsikalbame argumentais, o ne emocijomis.

Ar normalu kelionės metu norėti pailsėti nuo žmogaus?

O. Lapinas. Teisė į privatumą – normalus poreikis, kurį reikia gerbti, ir tai yra brandaus žmogaus požymis. Jei jis brandus, tuomet supras ir gerbs, bet, deja, dažnai taip nebūna – neretai kitas įsižeidžia. Reikia būti pasiruošusiai tokiai reakcijai, bet kartu žinoti ir savo poziciją – leisti draugei pabūti įsižeidusiai ir laikytis savo nuomonės.

„PostCardFrom“ keliautojos: „Tiesą pasakius, ne kartą kelionėse susidūrėme su tokia situacija. Drauge ir drąsiau, ir smagiau, bet juk normalu, kad savaitę ar dvi ištisai būti su tuo pačiu žmogumi pasidaro tam tikras iššūkis. Svarbiausia – suvokti, kad privatumo poreikis – visiškai normalus dalykas. Ką tokiu atveju darome mes? Ogi paskiriame laiko sau. Pavyzdžiui, sutariame – viena nueis pasivaikščioti po miestą, kita – į parduotuvę. Kartais net ir leisdamos laiką kartu būname atskirai – skaitome knygas, žurnalus, pabendraujame su kitais žmonėmis – turistais ar vietiniais gyventojais. Trumpai tariant, paįvairiname kasdienybę, kad neatsirastų trintis. Ir jokiais būdais nepriimame to kaip įžeidimo.“

O kaip su emocijomis – kaip jas tinkamai išreikšti?

O. Lapinas. Patiriant nemalonių išgyvenimų pradeda veikti psichosomatika. Jei neišsakai, ką galvoji, sutrinka miegas, pradeda pykinti, gali pasireikšti kitų sveikatos sutrikimų. Tai – emocijų suvaldymo kaina. Labiausiai padeda atvirumas. O frazė, kuri nežeidžia, bet kartu leidžia išreikšti savo emocijas, yra „Man nepatinka, kaip tu...“ Pavyzdžiui, „susitarėme, kad eisime pasivaikščioti, o tu grįžai ryte.“ Užuot įsižeidus tylėti, pykti ir laukti, kol kitas pamatys, supras, geriau imti ir tiesiai šviesiai pasakyti.

„PostCardFrom“ keliautojos: „Kaip gyvenime, taip ir kelionėse, labai svarbu nepamiršti jausti pagarbos kitam žmogui. Jeigu bendrakeleivės elgesys sukelia neigiamų emocijų, geriau pasakyti. Tvirtai įsitikinome: atvirumas – mirtinas ginklas kovoti su visomis nereikalingomis ir energiją eikvojančiomis neigiamomis mintimis. Nebijok išsikalbėti, jeigu tik matai, kad reikia.“

Apie (ne)bendrus finansus: kaip juos sumaniai valdyti kelionėse?

O. Lapinas. Draugai paprastai neleidžia, kad mokėtų tik vienas iš jų. Tai vienas iš klausimų, kuris sunkiai pamirštamas. Geriausia būtų apskritai neskolinti, nes gali prasidėti pjesė – „atiduosiu paskui“, tada pamiršta ar neturi, tu nebenori klausti... Atsiranda įtampa. Šis scenarijus tik įrodo, kad tokie santykiai paremti manipuliacija. Tokioje situacijoje atsiranda nelygybė, taigi draugystės būti negali.

„PostCardFrom“ keliautojos“: „Pinigų nepasidalijimas ar (ne)tyčinis „užmiršimas“ draugui grąžinti skolą gali tapti dirgikliu, o ypač – svečiose šalyse, kur neretai viskas būna brangiau. Kalbėk, jeigu draugė negrąžina skolos, primink, netylėk. Aišku, jeigu bendrakeleivė tuo piktnaudžiauja, tai jau klausimas, ar su šiuo žmogumi verta kartu keliauti ir apskritai palaikyti draugiškus santykius. Bent jau mes kelionėse kiekviena visada turime savų pinigų, o, jei ir reikia paskolinti, problemų nekyla – esame sąžiningos, visų pirma, savo pačių atžvilgiu. Beje, vykstant svetur, jei tik yra galimybė, geriausia visuomet pasiimti daugiau pinigų, nei manai, kad išleisi. Taip nekils jokių bėdų!“

Daugiau naudingų patarimų keliaujant – www.postcardfrom.lt.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją