Skaudus įvykis šeimoje, kuris gali nutikti kiekvienai - kaip išgyventi?

„Gyventi dėl vaikų“ – vienas tų keistų įsitikinimų, kuriais vadovaujasi tėvai, kai balansuoja ant skyrybų ribos. Tačiau – baaam – tu staiga nebe vaikas, „gyventi dėl vaikų“ galiojimas baigiasi. Tėvai pagaliau išsiskiria, o tu lieki chaose ir nebesupranti – kaip dabar reikės gyventi.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mūsų daug – besikapstančių po tėvų šeimos griuvėsius ir besimokančių gyventi iš naujo. Julija (27 m.) ir Sandra (28 m.) tai išgyveno, iš to išėjo ir dalijasi patirtimis apie tėvų skyrybų demonus bei savo atrastus būdus jiems dresuoti.

Ar galima atsakyti į klausimą, kas mažiau blogai – tėvų skyrybos ar gyventi šeimoje, kurioje tvyro nesantaika?

Sandra: Kiekviena istorija kitokia. Tėvų skyrybos gali suteikti palengvėjimą, jeigu jie sugeba išsiskirti civilizuotai ir gyventi toliau. Bet jei vienas kito nemato, negirdi ir negerbia, skyrybos gali būti velniškai skausmingos visiems.

Kai mano tėvai pagaliau išsiskyrė, buvau keturiolikos. Nors skyrėsi jie tiek pat metų ir iki mano gimimo. Išgyveno dvidešimt aštuonerius metus su nuolatinių skyrybų su ramaus gyvenimo intarpais. Bet tų ramiųjų periodų buvo nedaug.

Lyg ir suvokiau, kad skyrybos – geriausia išeitis, ir visiems būtų geriau. Jos buvo gana civilizuotos, ryškiausias skyrybų įspūdis – kaip tėvai dvi dienas sėdi didžiulėje knygų krūvoje ir dalydamiesi namų biblioteką prisimena daug visokių istorijų iš jų ilgo gyvenimo kartu. Gana idiliškas vaizdas... Nė vienas nesidraskė, bet vis tiek metai ar dveji po skyrybų man buvo siaubingi. Tas laikas, matyt, sunkiausias per visą gyvenimą iki šiol. Jaučiausi taip, lyg būčiau netekusi visko, kas anksčiau atrodė normalu. Realiai taip ir nutiko – išsikrausčiau iš namų, kuriuose gyvenau nuo gimimo, mokykloje susipykau beveik su visa klase, jaučiausi vieniša ir nepritampanti.

Kokia tavo istorija, Julija?

Julija: Kai skyrėsi tėvai, man buvo septyniolika. Iki tol jie nuolatos bardavosi ir siaubingai nesusišnekėdavo. Jų bendravimas man vis dar atrodo žiauriai nelogiškas – ne kaip dviejų suaugusių žmonių, o kažkoks keistas, kupinas nuoskaudų ir kaltinimų. Po skyrybų jie visiškai nebendrauja, panašu, kad vis dar pyksta vienas ant kito.

Žodis „skyrybos“ nuolat atsirasdavo tėvams barantis, jį, kaip baisų grasinimą, girdėjau visą vaikystę ir neapsakomai to bijojau. Atrodė, jei skyrybos įvyks, viskas bus blogai, viskas subyrės. Labiausiai norėjau taikos ir ramybės šeimoje. Bet galiausiai ateina momentas, kai racionaliai suvoki, kad visiems bus geriau, jei skyrybos įvyks. Tik tas racionalumas, na... jis nepadeda.

Kas jums tapo tėvų skyrybų demonais?

Julija: Po tėvų skyrybų gana greitai išsikrausčiau gyventi savarankiškai. Bendravau su abiem tėvais atskirai, tad lyg ir nejaučiau didelio skirtumo. Tiesiog nebuvau toje aplinkoje, kurioje jaustųsi akivaizdus „prieš“ ir „po“, kur kiekvieną sekundę matytum tą tuštumą. Bet mano jaunesnis brolis liko gyventi su mama. Po skyrybų jis išmoko nepaprastai gerai manipuliuoti tėvais. Kadangi jie vis dar beveik nebendrauja, brolis, kalbėdamasis su kiekvienu iš tėvų atskirai, moka gauti naudos iš tokios situacijos. Tai prasidėjo ne iš piktos valios, o dėl vaikiško dėmesio trūkumo, bet tas bendravimo būdas liko ir jam suaugus. Manipuliacijos ir nutylėjimai – skyrybų palikimas. Kai šeimoje nuolat matai, kaip du suaugę žmonės neišsprendžia elementarių problemų, neturi iš ko mokytis normalaus bendravimo.

Liūdinti mergina
Liūdinti mergina
© Fotolia

Sandra: Taip, tas normalumo ilgesys tikriausiai susijęs su tėvų skyrybomis. Aš, pavyzdžiui, labai skeptiškai nuo pat paauglystės žiūriu į bohemišką gyvenimą – jo tėvų šeimoje buvo daug. Tvarka ir ramybė man – kažkokia egzotika, nes to beveik nepatyriau. Tai, kas kitiems atrodo kaip miesčioniška nuobodybė, tradicinis, pats normaliausias ir neįdomiausias šeimos gyvenimas, man atrodo kaip iššūkis. Netgi nuotykis.

Ką iš tėvų skyrybų patirties atsineši į savo kuriamus santykius, draugystes, meiles suaugėliškame gyvenime?

Julija: Nepasitikėjimą žmonėmis. Skyrybos reiškia, kad tave palieka. Tave apgauna artimas suaugęs žmogus, kuriuo labai pasitikėjai. Tai reiškia, kad visi gali apgauti. Niekuo negali pasitikėti.

Taip pat neseniai supratau, kad absoliučiai nemoku susitaikyti po kokio nors nesusikalbėjimo. Neturiu galvoje algoritmo, kaip elgtis susipykus, vis dar to mokausi. Visa tai dėl to, kad mano tėvai niekada nesusitaikydavo po barnių, tiesiog kažkaip nusimuilindavo – ateidavo nauja diena, ir jie ją pradėdavo apsimetę, kad viskas gerai. Iki kito kivirčo su lėkščių daužymais.

Ir dar yra vienas dalykas, kurį išugdė gyvenimas barnių kupinoje šeimoje. Vadinu jį „magišku mąstymu“. Įsivaizduoji, kad jeigu dar labiau pasistengsi, būsi dar geresnė, tai gal tėvai tiek daug nesibars. Lyg būtum atsakinga už tėvų santykius. Paskui, kuriant savus santykius, tas modelis kartojasi, kol pradedi sąmoningai sekti save ir mokytis atsipalaiduoti.

Sandra: Aš atsinešiau du dalykus – skyrybų baimę ir tą magišką mąstymą, apie kurį kalba Julija. Irgi pernelyg persistengdavau, lyg pažadėdavau sau: „Aš tai jau taip nesusimausiu, stengsiuosi, ir mano santykiai bus tobuli.“ Tada neleidi jiems vystytis sava vaga, negali pripažinti, kad santykiai, tarkim, natūraliai nevykę ir turėtų mirti sava mirtimi, – stengiesi juos išsaugoti iki absurdo. Neturi to normalaus savisaugos instinkto, mokėjimo paleisti ir gyventi toliau.

Ką galėtumėt patarti tiems, kurie dabar yra tame tėvų skyrybų išgyvenimo kelyje?

Julija: Man buvo svarbus momentas pasakyti „ne“ visokiems tėvų bandymams manipuliuoti. Net tokiems elementariems kaip „perduok savo tėvui (motinai), kad ...“. Jie yra suaugę žmonės ir turi sėkmingai bendrauti be tarpininkų. Taip pat esminis momentas buvo pasakyti „ne, aš atsisakau daugiau klausytis tėvo (motinos) skundų apie kitą pusę.“ Vaikas negali atlikti dar ir psichologo, išklausytojo, guodėjo vaidmens, jokiu būdu. Turiu omenyje ne tuos atvejus, kai vyksta sunkus pokalbis apie emocijas, apie tai, kas įvyko, ką reiškia skyrybos, ir panašiai, bet tuos, kai nuolat tenka klausytis besikartojančių, nesikeičiančių, niekur nevedančių įžeidinėjimų apie kitą iš tėvų ir aiškinimų, koks jis ar ji blogas. Manipuliacijoms priskiriu ir nuolatinį klausinėjimą, kaip pavyzdžiui, „ką veikia mama (tėvas)?“. Jo motyvas – kažkoks poreikis kontroliuoti ar įvertinti, o ne draugiškas rūpestis.

Sandra: Mano patarimas – turėti bent vieną žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai pasikalbėti apie skyrybų situaciją ir visus savo jausmus, kuriuos ji sukelia. Jei tokios galimybės nėra, tai gali būti dienoraštis. Tylėti, užsisklęsti ir apsimesti, kad nieko neįvyko – nekokia išeitis: pasidarys tik dar sunkiau.

Gyvenimas po tėvų skyrybų. Psichologės Julijos Ladigaitės komentaras:

„Skyrybos – tarsi lėtinė liga. Ji pamažu ima veikti nuo to momento, kai tėvų santykiai pašlyja, o pačios skyrybos – tik vienas iš daugybės jos etapų. Norint pasveikti po ilgai trukusios „ligos“, prireiks laiko.

Pradėkime nuo to, kad tėvų skyrybas palik jiems, tai – praeities įvykis. O tu žiūrėk į ateitį, nes ateitis priklauso tau. Pripažink, kad tėvai išsiskyrė ir kartu nebegyvens. Nekaltink skyrybų kaip visų gyvenimo nesėkmių priežasties. Tiesiog prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą ir už savo kuriamus santykius. O tuomet jau stebėk, kas tavo santykiuose vis užkliūva, kas sunku, o gal visai tų santykių nenori. Kalbėkis apie tai su draugėmis, su mama, jei draugauji, būtinai ir su vaikinu, žodžiu, su tais žmonėmis, kuriais gali pasitikėti.

Nelygink savo ir tėvų santykių. Net jei nusprendei, kad tavo santykiai bus visiškai kitokie nei tėvų, darai klaidą, nes vis tiek matuoji ir lygini su nesuveikusiu pavyzdžiu. Kurk naujus santykius. Žinoma, nuolat iškils netikėtų dalykų – tokių, kurių nesuprasi, kurie trukdys tau ar tavo vaikinui. Žiūrėkite į nesklandumus kaip į būdą jūsų santykiams bręsti, labiau pažinti save ir vienam kitą. Nebijokite, kad kyla nesutarimų, tiesiog sekite juos ir imkitės spręsti, kol dar neišaugę į konfliktą. O jei ir konfliktų atsiras, tai nereiškia, kad jie baigsis skyrybomis. Tokiu atveju kiekvienas pagalvokite: kaip aš jaučiuosi, kokia mano atsakomybė kilus šiam konfliktui, ko man reikia ir kaip norėčiau išspręsti situaciją?

Būdama atvira, pasiruošusi priimti santykių sunkumus ir kovoti su baimėmis, puikiai susitvarkysi. Svarbu atvirai bendrauti su vaikinu ir nesuversti visos kaltės tėvų skyryboms. Nerimauti, kad „gal jis manęs visai nemyli?“ yra normalu. Tačiau jei visai negali niekuo pasitikėti, jei jauti, kad stengiesi, ir vis tiek niekaip nepavyksta susidoroti su sunkumais, nebijok kreiptis pagalbos į psichologą arba užsirašyti į psichoterapinę grupę – galėsi geriau pažinti vidinius trukdžius ir išmoksi juos nugalėti.
trukdžius ir išmoksi juos nugalėti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją