Profesinę mokyklą baigęs vaikinas tapo darbdavių graibstomu Lietuvos čempionu

 (1)
Iš Švenčionėlių kilęs Martynas Mažvila tik baigė mokslus ir šiuo metu mėgaujasi pirmaisiais darbo mėnesiais. Paskutiniame kurse darbdaviai jį patys susirado ir pasiūlė kur kas aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Ne, jam nereikėjo baigti prestižinio universiteto ar paklausios specialybės, kaip ką tik pagalvojai.
© Møller Auto Vilnius nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Per dvejus metus Vilniaus automechanikų ir verslo mokykloje vaikinas išmoko amato, apie kurį visada svajojo, tapo geriausiu Lietuvoje jaunuoju automechaniku ir dabar džiaugiasi diagnostiko darbu oficialiame „Volkswagen“ salone Vilniuje. Kas drįstų pasakyti, kad tai – ne puiki karjeros pradžia?

Profesinės mokyklos Lietuvoje labai nuvertinamos. Esą, į jas stoja tik kitur neįstoję, o prisipažinti, kad tokioje mokaisi, taip pat kažkodėl daugeliui vis dar nepatogu. Tačiau vis dažniau girdime, kad net baigę universitetus žmonės nusprendžia mokytis konditerijos, vizažo, automechanikos, žemės ūkio, vadybos specialybių būtent profesinėse mokyklose, nes žinios ten praktinės, o dabar visame pasaulyje – amatų suklestėjimo metas. „Nemėgstu skirstyti žmonių, o juo labiau pagal vietą, kur mokėsi. Dar neaišku, kuris protingesnis – ar pirmūnas profesinėje mokykloje, ar vos universiteto sąrašuose išsilaikantys tinginys“, – sako Martynas, geriausiai baigęs profesinę mokyklą tarp savo laidos bendramokslių.

NE DĖL DOKUMENTO

Domėjaisi automobiliais jau nuo vaikystės ar specialybę pasirinkai tik paskutiniaisiais mokyklos metais?

Nuo mažens domėjausi technika, o automobilius atradau paauglystėje. Nuo penkiolikos metų pradėjau taupyti pirmajam automobiliui. Ilgai ir nuobodžiai (gal dvejus metus) į taupyklę dėjau po kelis litus, kol galiausiai jį nusipirkau. Pinigai iš tiesų buvo skirti pietums, bet aš labiau nei valgyti norėjau į mokyklą atvažiuoti savo automobiliu.

Iš mokyklos visada keliaudavau į garažą. Sėdėdamas paskutinėse pamokose mintyse jau regzdavau planus, ką konstruosiu. Būtent tą išsvajotą automobilį tobulindamas, taisydamas ir keisdamas detales pirmą kartą praktiškai pamačiau, kas dedasi po kapotu. Kadangi savo automobilį visada tvarkydavau pats, mama manė, kad tai tėra pinigų švaistymas, ir nebuvo patenkinta. Tuo metu susiėmusi už galvos ji vadino mane bepročiu (juokiasi). Labiau norėjo matyti savo sūnų universiteto auditorijoje nei garaže, tačiau dabar, kai pomėgis tapo mano darbu, nieko nebegali pasakyti.

Net nebandei stoti į universitetą?

Bandžiau. Buvau įstojęs į aviacijos mechaniką Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nors tėvai palaikė ir žadėjo imti paskolą mano mokslams, nenorėjau jų taip apkrauti. Ketverius metus mokėti po daugiau nei 2000 Eur man atrodė per dideli pinigai, ir neaišku, kada jie būtų atsipirkę. Be to, prie automobilių linkau labiau nei prie lėktuvų. Girdėjau ne vieną gerą atsiliepimą apie dabar jau savo mechanikos mokyklą, tad nuėjau ir užsirašiau.

Aplink Švenčionėlius yra mokyklų, kuriose galėjai mokytis automechanikos. Kodėl pasirinkai sostinę?

Viena mokykla buvo vos dešimt kilometrų nuo namų, tačiau aš stojau ne tam, kad baigęs gaučiau dokumentą. Norėjau žinių. Baigdamas dvyliktą klasę jau šį tą išmaniau apie automobilius, tad domėjausi, kokie žmonės dėsto, ar turi pakankamai žinių, ar domisi šiuolaikinėmis technologijomis, seka automobilių tendencijas. Vilniaus automechanikų ir verslo mokykloje dėstytojai žymiai jaunesni ir šiuolaikiškesni nei kitur, jie stažuojasi, lankosi kursuose, domisi ir gyvena tuo, ko moko. Todėl ir nusprendžiau stoti ten, kur mokslas man pasirodė kokybiškesnis.

Studijos truko dvejus metus, pusė laiko buvo skirta bendriesiems dalykams – estetikai, ekonomikai, verslo pagrindams. Antraisiais metais visą dėmesį skyrėme automobiliams. Gavome elektronikos pagrindus, studijavome elektros schemas, mokėmės braižybos, reguliavimo ir remonto darbų, naudotis diagnostikos prietaisais. Iš tiesų buvo labai daug fizikos. Jeigu ji nelabai sekasi, išlaikyti egzaminus, kad ir profesinėje mokykloje, bus nelengva.

SERVISO ELITAS

Šiuo metu dirbi oficialiame „Volkswagen Moller Auto Vilnius“ servise. Kokios tavo pareigos?

Profesinėje mokykloje įgijau elektromechaniko specialybę. Šiuo metu mano darbas susijęs su automobilių diagnostika ir elektronika. Padangų ar tepalų nekeičiu, kaip daug kam atrodo išgirdus, kad dirbu automobilių servise (juokiasi). Mano pareigos yra serviso elektrikas diagnostikas. Dėstytojai sakydavo, kad elektrikai priklauso serviso elitui. Šioje srityje išties reikia turėti daug teorinių žinių.

Dabar daugiausia dirbu su kompiuteriais – ieškau gedimų ir juos šalinu. Į naujus automobilius montuojama vis daugiau elektronikos, su kiekvienu nauju modeliu daugėja automatizuotų funkcijų, o jas anksčiau ar vėliau reikės tvarkyti, tad, nors automechaniko profesija sudėtinga, darbo niekada nepritrūks.

Jauni žmonės labai skuba gyventi, atrodo, kad vos baigus mokslus jų kažkas lauks su keturženklėmis sumomis, bet realybė visai kitokia. Kuo ilgiau galvosi apie pinigus, tuo ilgiau teks dėl jų dirbti.

Kiek automobilių per dieną tenka sutvarkyti?

Vienam automechanikui suplanuota nuo keturių iki šešių automobilių, nors įprastai sutvarkau dar daugiau, dažniausiai – iki dešimties. Kai pasakau, kad dirbu servise, žmonės įsivaizduoja tepaluotus vyrus šaltame, betoniniame garaže, tačiau mano darbo aplinka labai komfortiška ir labiau primena operacinę nei apleistą rūsį. Automobiliai dažniausiai būna nauji, labai juos saugome.

Pasiūlymą dirbti gavai dar nespėjęs baigti studijų. Retą talentą šiais laikais graibsto patys darbdaviai...

„Volkswagen“ salone iš pradžių atlikau praktiką. Tiesa, praktikantų ten – dešimtys kiekvienais metais. Pusę metų stebėjau, mokiausi, klausinėjau, o vėliau darbuotojai pamatė, kad ir pats jau šį bei tą sugebu. Praktikai baigiantis vadovai paklausė, ar norėčiau pasilikti, o po konkurso Paryžiuje patys su manimi susisiekė ir pasiūlė gerą atlygį. Dar turėjau išlaikyti baigiamuosius egzaminus, tad tik atsiėmęs diplomą pradėjau dirbti.

ANTRAS PASAULYJE

Metų pradžioje laimėjai geriausio Lietuvos jaunojo mechaniko vardą, o Prancūzijoje vykusiame tarptautiniame automechanikų profesinio meistriškumo konkurse „Jaunasis automechanikas 2016“ užėmei II vietą. Įvairiose varžybose pradėjai dalyvauti baigęs mokyklą?

Konkursai prasidėjo antrame kurse. Pirmasis buvo nacionalinis profesinio meistriškumo konkursas – geriausio jaunojo automechaniko rinkimai ir apdovanojimai. Iš pradžių du kartus buvo tikrinamos teorinės žinios, tada reikėjo atlikti praktinių užduočių. Šiemet jų buvo net dešimt, tad atranka užtruko apie tris mėnesius. Lietuvai Paryžiuje atstovavome dviese. Prancūzijoje čempionatas buvo kur kas sunkesnis. Gavau šimtą klausimų anglų kalba, o vienam atsakymui sugalvoti turėjau 34 sekundes. Kartais tiek laiko užtrukdavo vien perskaityti klausimą, tad nemažai spėliojau. Matyt, turiu gerą nuojautą, nes iki maksimumo pritrūkau tik dešimties balų (juokiasi).

Praktinė užduotis pasirodė daug sudėtingesnė. Buvo paruošta dešimt auditorijų su stovinčiais automobiliais, kuriuose per pusvalandį reikėjo suspėti ką nors pataisyti. Tikrai nesitikėjau, kad iš to čempionato parsivešiu sidabro medalį. Kaip visa mokykla džiaugėsi, kai vis dėlto parvežiau!

Ar atliekant praktinę užduotį galėjo paprašyti sutvarkyti bet ką, susijusio su automobiliu?

Taip, nesvarbu, kad esu diagnostikas, užduotį galėjau gauti iš bet kurios srities. Man teko stabdžių sistemų patikra, reikėjo pakeisti paskirstymo diržą ir žvakes, atlikti automobilio diagnostiką. Kaip gydytojai pažįsta visą žmogaus kūną ir žino, iš kokių organų jis sudarytas, taip ir mechanikai privalo išmanyti automobilio sandarą. Visos sistemos yra susijusios, tad neužteks išmanyti tik apie vieną automobilio dalį. Jai sugedus, problema gali būti visai kitur.

PAGAL PLANĄ

Profesinės mokyklos Lietuvoje labai nuvertinamos, tačiau tu esi gyvas pavyzdys, kad prestižinė gali būti bet kokia specialybė, jeigu gerai atlieki savo darbą. Ar profesinėse mokyklose daug tokių motyvuotų žmonių?

Gerai būtų (juokiasi). Iš klasės vos šeši žmonės nuoširdžiai domėjomės studijuojamu dalyku ir iš tikrųjų supratome, kas dėstoma. Kiti ateidavo tiesiog pabūti, nors nieko bendro su automobiliais neturėjo ir net nebandė ko nors išmokti. Nesuprantu tokių žmonių. Profesines mokyklas dažniausiai pasirenka tie, kurie niekur neįstoja arba yra varomi tėvų. Aš po dvylikos klasių šią specialybę ir mokyklą rinkausi tikslingai. Norėjau ten mokytis, įgyti daugiau žinių apie automobilius, vėliau dirbti tai, kas teikia malonumą. Prestižas niekada man neatrodė tikslas: užaugau mažame miestelyje, retai šį žodį vartojame...

Ar įstojęs nenusivylei mokytojais?

Mokytojai turi savo planą – nuosekliai dėsto ir prašo atsiskaityti. Ar viską supratai, ar ne, jau tavo problema. Jeigu tikrai domiesi ir kyla klausimų, mokytojai visada paaiškina, bet gaišti laiką kalbant ausimis klapsintiems ir tik laukiantiems, kada prasidės pertrauka, jie nemato tikslo. Dažniausiai man vienam kildavo klausimų – rūpėjo temas išsiaiškinti detaliai. Yra buvę, kad atsakymų nežinodavo net dėstytojai. Tuomet liepdavo eiti skaityti toliau (juokiasi).

Visi, kuriems šis dalykas atrodė bent kiek nors įdomus, grįžo dirbti į miestelius, įkūrė savo automobilių servisus. Iš pradžių svarbiausia – norėti dirbti, o tik vėliau – užsidirbti. Jauni žmonės labai skuba gyventi, atrodo, kad vos baigus mokslus jų kažkas lauks su keturženklėmis sumomis, bet realybė visai kitokia. Kuo ilgiau galvosi apie pinigus, tuo ilgiau teks dėl jų dirbti.

„Nemėgstu skirstyti žmonių, o juo labiau pagal vietą, kur mokėsi. Dar neaišku, kuris protingesnis – ar pirmūnas profesinėje mokykloje, ar vos universiteto sąrašuose išsilaikantys tinginys“, – sako Martynas

SAVO ROGĖSE

Tikiu, kad daug tavo bendramokslių patraukė į užsienį. Kodėl nusprendei likti?

Niekada nesvarsčiau išvažiuoti, nes nenoriu lindėti garaže vien dėl pinigų. Dirbu tol, kol jaučiu malonumą, o šiuo metu gaudamas tūkstantį eurų jaučiuosi daugiau nei laimingas. Nesu gobšus, moku taupyti, tad to man užtenka ir patogiai gyventi, ir turėti savo sportinį automobilį, net varžybose su juo dalyvauti. Automobilių sportu labai žaviuosi, bet anksčiau neturėjau nei laiko, nei pinigų, o šiemet žiūrėjau visas sezono varžybas.

Atrodai daug laimingesnis už daugumą sutiktų politikos, teisės, ekonomikos studentų. Kaip manai, nuo ko priklauso laimė?

Manau, laimingas žmogus būna tada, kai daro tai, kas patinka, kai būna nuoširdus sau. Todėl ir dirbti ar mokytis, jeigu nori būti laimingas, turėtum tau įdomią specialybę. Kartais ką nors darome įtikinėdami save, nors jau imdamiesi to darbo širdyje jaučiame, kad visgi nesame savose rogėse. O būna ir taip, kad tik pagalvojus apie tam tikrą veiklą krūtinėje sukirba jaudulys. Ir nors toks pasirinkimas gali atrodyti nesaugus, nelogiškas ir nepelningas, kiekvieną rytą eiti į darbą su tuo jauduliu yra didžiausia laimė.

TAI ĮDOMU!

Vokietijoje daugiau nei 70 proc. gyventojų turi būtent profesinį išsilavinimą, o Lietuvoje profesinę mokyklą renkasi vos trečdalis jaunimo.

Galbūt profesinė mokykla – raktas ir į tavo sėkmę?

Profesinėse mokyklose mokslas nemokamas, o pirmą kartą besimokantiems suteikiamos skatinamosios stipendijos. Be to, praktinis mokymas sudaro daugiau nei 70 proc. viso mokymosi laiko. Per pamokas mokytojas trumpai pateikia teorinę medžiagą, o vėliau konsultuoja atliekant praktines užduotis. Prieš baigdamas specialybės mokslus būsimasis meistras vykdo praktiką įmonėje. Beje, mokydamasis turi galimybę dalyvauti atrankose dėl galimybės vykti į profesinę stažuotę užsienyje (pvz., ERASMUS+ programa. Norėdami tęsti mokslus absolventai turi galimybę lengvatinėmis sąlygomis įstoti į giminiškas studijų programas kolegijose ir universitetuose: suteikiami papildomi balai stojant, įskaitomi tam tikri dalykai ir sumažinamas mokestis už studijas!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją