Mergina, kuri mokykloje buvo tokia vienintelė: išskirtinė lietuvaitės istorija

 (3)
Žydaitė Amita Bielaitė (24) šiemet baigia studijas Vilniaus universitete. Per studijų metus aktyvi žmogaus teisių gynėja spėjo įkurti Lietuvos žydų studentų sąjungą, tapti viceprezidente ir valdybos nare Europos žydų studentų sąjungoje, sukurti žydų istorijų projektą „Mayses fun der Lite / Stories from Lithuania“, tapti „Gyvosios bibliotekos“ savanore ir už visa tai gauti tolerancijos apdovanojimą. Visuomenės sveikatos studijas pasirinkusi Amita sako, kad, be tuos metus puoselėtos meilės savo vaikinui, ekonomistui Rokui Grajauskui (31), profesinis jos kelias būtų žymiai sudėtingesnis.
© Fotogenijai

PRIE ŠAKNŲ

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete studijuoji Visuomenės sveikatą, dirbi privačioje klinikoje. Tai – pagrindinės tavo pareigos, jas gausiai apipynusios visuomeninės ir socialinės veiklos. Kodėl pasirinkai studijas medicinos fakultete? Ar atėjai ten vedama humanitarinių paskatų?

Mano šeimoje labai daug medikų ir medicinos srityje dirbančių žmonių, todėl mokykloje man buvo lengva apsibrėžti kryptį. Visuomenės sveikatos specialybė suteikia platų veiklos spektrą, po studijų galima save realizuoti įvairiose srityse. Šiuo metu man įdomiausia vadybinė, marketinginė sveikatos apsaugos pusė. Dabartinėje darbovietėje pirmiausia atlikau praktiką, darbą man pasiūlė vos po savaitės.

Labai džiaugiuosi gavusi puikią vadovę, į kurią noriu lygiuotis visomis prasmėmis. Pirmas dvi savaites vaikščiojau lyg ant sparnų. Nors tai tik karjeros pradžia, džiaugiuosi suteikta galimybe augti, mokytis ir tobulėti dirbdama su savo sričių profesionalais. Aš klinikoje kuruoju kelias sritis: dirbu su socialinėmis medijomis, prižiūriu, kaip atliekamos paslaugos, kurias teikiame didelėms kompanijoms, šiek tiek prisidedu prie genetinių tyrimų.

Vis dėlto nepasirinkai gydomosios medicinos. Nemanai, kad esi tam sutverta?

Mane labiau domina medicinos vadyba, komunikacija, bet ne gydomoji jos dalis. Tai žymiai labiau atitinka ir mano asmenybę, norą bendrauti su žmonėmis, organizuoti, planuoti. Negalėčiau ilgai dirbti monotoniško darbo, laboratorijoje ilgai tikrai neištempčiau. Galbūt mano būdas, o gal ir turėta visuomeninės veiklos patirtis padiktavo, kad turiu eiti ne gydomosios, bet bendrosios medicinos keliu.

Visada žinojau, kad negaliu nusižengti taisyklėms, nes atsimins ir iškart pradės taikyti visai žydų tautai.

Dar ne taip seniai Lietuva, ypač Vilnius, laikytas Rytų ir Centrinės Europos žydų kultūros ir jidiš kalbos centru. Šeimoje visi kalbate lietuviškai, tačiau taip pat kultūriškai ir tradiciškai esate žydai. Iš kur kilusi tavo giminė?

Viena dalis mano šeimos yra iš Lietuvos, o kita – iš Ukrainos. Močiutė su mama ir maža sesute po karo persikraustė į Lietuvą, kur gyveno jos giminaičiai. Pastarieji buvo įsikūrę Kaune, Vilkaviškyje ir Ukmergėje. Tuo tarpu mano mama ir tėtis susipažino Vilniuje, abu jau Lietuvos žydai. Šeimoje esu vienturtė, neturėjau vyresnio brolio ar pusbrolio, kuriuo galėčiau pagąsdinti mokykloje kam nors pasišaipius iš neįprasto mano vardo. Turėjau kovoti už save pati, nebuvo kur dingti.

Kuo jūsų šeimos kasdienybė skiriasi nuo tradicinės lietuviškosios?

Labai mažai kuo, esame tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Religingi žydai laikosi kašruto, specialių mitybos taisyklių, kurios neleidžia valgyti kiaulienos. Tačiau Lietuvoje šių taisyklių laikytis ypatingai sunku, košerinio maisto kiekvienoje parduotuvėje nenusipirksi. Įprastai valgome tai, ką valgo visi kiti, skiriasi tik šventiniai stalai. Pavyzdžiui, per Pesach šventę, dar kitaip žinomą kaip žydiškas Vėlykas, žydai valgo “Gefilte fish” (heb. įdarytą karpį). Per kievkieną Chanuką valgome bulvinius blynus, vadinamąs latkes, kaip savo tradicinį patiekalą. Ant vakarienės stalo kiekvieną penktadienį, švenčiant Šabą, žydai deda baltos duonos pynių, kurios ypač paplitusios ir lietuviškoje virtuvėje.

Amita Bielaitė
Amita Bielaitė
© Fotogenijai

MAŽOJI MITŲ GRIOVĖJA

Kaip nuo mažų dienų tapai tokia pilietiška?

Jei nori, kad tavo darbas būtų susijęs su visuomenine veikla, turi mylėti žmones ir mėgti tai, ką darai. Svarbu matyti tikslą, žinoti, kur yra problema ir ką nori pakeisti. Mano tėvai nuo vaikystės kryptingai formavo mano požiūrį, vertybes, stengėsi, kad kuo anksčiau pamatyčiau visokį pasaulį. Kai man buvo šešeri, tėvai pirmą kartą nusivedė į vaikų namus. Negana to, kad mažyliai ten auga be tėvų, kai kurie turi ir sveikatos raidos sutrikimų. Vienuoliktą gimtadienį švenčiau „Visos Lietuvos vaikų“ kaime – ten didelėse šeimose auga be tėvų likę vaikai.

Tą suvokimą, norą prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų veiklos man, matyt, įskiepijo tėvai. Jie labai daug į mane investavo. Leido į įvairius būrelius, užsiėmimus, kalbų kursus, papildomas mokyklas. Šešerių buvau balerina! Tačiau balerinos karjera man nesusiklosė (Juokiasi.) Vėliau pradėjau eiti į Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. Tuomet išbandžiau pramoginius šokius, šachmatų būrelį, plaukimo pamokas. Paauglystėje lankiau net lyderių mokyklą, ten mokėmės oratorinių gebėjimų, jogos, ekonomikos ir kitų disciplinų. Papildomai mokiausi prancūzų, anglų kalbų.

Neturėjau giminaičių, gyvenančių už miesto, tad mama susitardavo su pažįstamais žmonėmis, kad priimtų mane vasaros atostogoms. Gaudavau ne tik paskanauti naminių braškių, bet ir aravėti lysvių. Prižiūrėdavau arklius, susipažinau su naminiais gyvūnais, pirmą kartą pamačiau, kaip višta deda kiaušinį, išbandžiau lauko tualetą. Miesto vaikui tai buvo neįtikėtini atradimai, kitas pasaulis. Už tą didžiulį indėlį ir platų gyvenimo paveikslo vaizdą, motyvaciją pamatyti ir patirti dar daugiau tėvams esu labai dėkinga.

Jau vien išgirdus tavo vardą ir pamačius dideles juodas akis visiems kyla įtarimas, kad nesi lietuvė. Lankei lietuvišką mokyklą, tačiau per žydiškas šventes nešdavaisi į ją macų ir vaišindavai bendraklasius. Ar tuomet ir prasidėjo tavo švietėjiška veikla?

Žydiškumas yra dalis mano identiteto. Be to, vienai namuose būdavo nuobodu, neturėjau ko panervinti, tad visada kur nors eidavau. Taip ir prisivaikščiojau. (Juokiasi.) Mokiausi Salomėjos Neries gimnazijoje Vilniuje, kur labai daug kūrybingų mokytojų, – su jais dalyvaudavome konkursuose, filmuodavome ir jų paskatinti dalyvaudavome įvairiuose socialines problemas narstančiuose projektuose. Jau tuomet pradėjau gyventi taip pat ir užklasine veikla, suprasti, kaip smagu dalyvauti, laimėti, atkreipti visuomenės dėmesį į opias problemas bei stebėti pokyčius. Per mokyklos išleistuves apsiverkiau pamačiusi etikos mokytoją, nes būtent jos pamokos man labai daug davė kaip žmogui. Apmaudu, kad kitose mokyklose šis dalykas taip nuvertinamas...

Vasaromis važiuodavau į mergaitėms skirtas religines žydų vaikų stovyklas, ten daug sužinojau apie judaizmą, jo tradicijas, taisykles. Kai pradėjau girdėti tokias replikas kaip „tavo vardas kažkoks keistas“, „kodėl tu tokia tamsi“, „tavo akys tokios didelės“, ėmiau aktyviau dalyvauti žydiškoje veikloje, kur galėjau pasinerti ir į savo identiteto paieškas. Janušo Korčako centre, įvairiuose žydų susibūrimų vietose. Supratau, kad esu kitokia, bet tai nėra gėda, tai – pranašumas. Žmonės mane įsimena, greičiau pastebi. Tiesa, visada žinojau, kad negaliu nusižengti taisyklėms, nes visi atsimins ir iškart pradės taikyti žydų tautai. Visada galvojau, ką darau.

Buvau vienintelė žydaitė klasėje, tad visada atnešdavau bendraklasiams paragauti macų, papasakodavau, kad juose nėra jokio krikščionių vaikų kraujo, kaip teigiama religiniuose mituose, atsakydavau į jų klausimus. Buvau aktyvi, todėl mane greit pradėjo rinkti seniūne, vėliau delegavo į mokyklos tarybą. Taip po truputį peržengiau ir mokyklos ribas.

Supratau, kad esu kitokia, bet tai – ne gėda, tai – pranašumas.

KAIP KURIAMA ORGANIZACIJA

Po Lietuvos žydų bendruomenės skėčiu įkūrei Lietuvos žydų studentų sąjungą. Ji siekia burti žydiškų šaknų turinti jaunimą, besidomintį žydų kultūra ir tradicijomis. Kaip sugalvojai vieną dieną nuo nulio sukurti organizaciją? Nuo ko pradėjai?

Iki tol žydų jaunimui, pabaigusiam mokyklą, trūko reguliarios veiklos, puoselėjančios jų tapatybę. Mokykloje mokėmės vos trys žydų vaikai, tad buvo neverta iš to kurti judėjimą, o didesniu mastu jį organizuoti buvau dar per maža. Tačiau pradėjus studijuoti universitete viskas pasikeitė. Turėjau daugiau organizacinės patirties, drąsos, kontaktų sąrašą – tie žmonės man galėjo padėti. Visai atsitiktinai susipažinau su vienu vyru, kuris buvo laikinai apsistojęs Lietuvoje su savo šeima ir dirbo vienos žydų organizacijos vadovu. Būtent jis mane labai skatino skleisti žinią apie žydiškąsias tradicijas Lietuvoje, suburti jos atstovus. Taip viskas ir užsisuko... Jeigu darai tai, kas patinka, dėl ko stengiesi ir atiduodi visą save, – tau pavyks. Pati tuo įsitikinau.

Amita Bielaitė
Amita Bielaitė
© Fotogenijai

Organizacija kūrėsi po Lietuvos žydų bendruomenės skėčiu, tad turėjau stiprų palaikymą. Nereikia bijoti paprašyti vyresnių žmonių pagalbos: jie turi daugiau praktikos ir viską gali padaryti vos per kelias minutes. O potencialius narius užkalbindavau universitete, valgykloje, tiesiog gatvėje. Jeigu bendraudama su žmogumi išgirsdavau, kad jo vardas Dovydas, Sara ar kitas, bent kiek panašus į žydišką, pradėdavau klausinėti. Tempiant už liežuvio išaiškėdavo, kad, pavyzdžiui, senelis – žydų kilmės. Ir štai, mano organizacijoje – jau pirmas narys! Šiuo metu žydų studentų sąjunga vienija 674 žmones. Tarp jų – ir į Lietuvą studijuoti ar gyventi atvykę jaunuoliai.

Ką per trejus organizacijos metus su bendraminčiais pavyko nuveikti?

Džiaugiuosi, kad organizacija tokia aktyvi ir kiekvieną mėnesį vyksta bent po kelis įvairaus pobūdžio renginius – religinius, kultūrinius, socialinius, pramoginius. Norime, kad kiekvienas rastų sau artimą renginį. Vienam įdomu ateiti į filmų vakarą, kitam – į politinę diskusiją, tradicinio maisto gaminimo vakarą ar panašiai. Dabar jau yra produktyvių narių, kurie, pasiskirstę jas pagal patinkančias veiklas, gali organizuotis darbą savarankiškai, o man lieka daugiau laiko naujoms pareigoms Europos žydų studentų organizacijoje.

ŠIMTAI MYLIŲ TOBULĖJIMO

Nuo 2015 m. vasaros žydų kultūrai atstovauji ir tarptautiniu mastu – buvai pirma lietuvė, išrinkta Europos žydų studentų sąjungos viceprezidente ir valdybos nare. Kokių galių ir atsakomybių tau suteikė šios pareigos?

Jos labai praplėtė mano akiratį, iki tol buvau dalyvavusi vos keliuose renginiuose. Kai nusprendžiau kandidatuoti, tikrai nesitikėjau gauti 99 proc. balsų. Maniau, kad dauguma manęs net nežino, balsuojant Lietuva turi 1 tašką, o, tarkime, Prancūzija – 25. Palyginti su analogiškomis organizacijomis Prancūzijoje ar Anglijoje, kurios buria tūkstančius jaunuolių, esame labai maži ir turime juos vytis šimtamyliais batais. Jų galią įrodo visai nesenas įvykis, kai Prancūzijos žydų studentų sąjunga padavė į teismą „Twitter“ už antisemitinius pareiškimus ir laimėjo bylą.

Šios pareigos suteikia galimybę susitikti su diplomatais ir politikais iš Europos Sąjungos institucijų, diskutuoti žmogaus teisės ir antisemitizmo temomis aukščiausiu lygiu. Jaučiu didelę atsakomybę pateisinti visų narių lūkesčius, kuriuos jie turėjo už mane balsuodami. Kaip viceprezidentė keturis kartus per metus turiu skristi į valdybos susitikimus, kai vyksta pasaulinio masto renginiai Jungtinėse Tautose, Europos Parlamente, JWM muziejuje Izraelyje ir kitose organizacijose. Juos mes organizuojame ir turime patys juose pasirodyti.

Tai yra mūsų hobis, todėl negalime skirti tam viso laiko, daug dirbame internetu. Balsuojame, organizuojame, tariamės. Esame pasiskirstę šalimis, aš atsakinga už Lietuvą ir keturias aplink mus esančias valstybes, tad dažnai planuoju renginius jose.

Apie žydų kilmės žmones viešojoje erdvėje girdime labai mažai. Kiek jų gyvena Lietuvoje?

Lietuvoje gyvena apie penki tūkstančiai žmonių, vadinančių save žydais. Jeigu bent vienas iš tavo senelių yra žydas, gali būti žydų bendruomenės narys. Tokios pat sąlygos taikomos ir norint keliauti gyventi į Izraelį.

Jeigu darai tai, kas tau patinka, dėl ko stengiesi ir atiduodi visą save, – tau pavyks.

ĮPAREIGOTA KOVOTI

Už savo aktyvią visuomeninę veiklą ir iniciatyvumą telkiant žydų jaunimą buvai įvertinta tolerancijos apdovanojimu. Visas Vilnius, o gal net Lietuva, tave sieja su žydiškosios kultūros puoselėjimu. Pati pajutai norą skleisti žinią apie savo kultūrą, o gal tą pareigą įdiegė tėvai?

Dabar „Beigelių krautuvėlė“ tapo parduotuve, kurioje gali nusipirkti beigelių ir kitų žydiškų skanėstų, tačiau prieš pusantrų metų tai buvo socialinis projektas, kuris man ir skyrė apdovanojimą. Jo veiklos sritis buvo tolerancijos projektai ir renginiai, keliamos opios problemos ir džiaugsmai, platinama informacija apie žydų gyvenimą Lietuvoje.

Nors prieš tai esu laimėjusi ne vieną konkursą ar kūrybinį projektą, tolerancijos apdovanojimas buvo pirmasis toks mano veiklos įvertinimas. Antrą šitokį vertingą apdovanojimą gavau vos prieš savaitę, kai mano organizacija Europos žydų studentų sąjungos asamblėjoje buvo nominuota dviem nominacijoms ir gavo apdovanojimą už sėkmingiausią plėtrą. Nušluostėme nosį Austrijai, Ispanijai, Šveicarijai, Danijai ir kitoms didesnėms šalims!

Malonu gauti padėkos žodį, įvertinimą, paskatinimą, net jei tai darydamas visai apie jį negalvojai. Šie apdovanojimui man – lyg įpareigojimas ir žinutė, kad galiu padaryti dar daugiau. Nors gauname labai kuklų finansavimą, pamačiau, kad labai daug dalykų galima padaryti nemokamai, jeigu pats tiki tuo, ką darai ir tave supa dėl bendro tikslo norintys dirbti žmonės.

Amita Bielaitė
Amita Bielaitė
© Fotogenijai

Ar per visą aktyvią švietėjišką veiklą tau ar tavo aplinkos žmonėms yra tekę susidurti su antisemitizmu?

Visą laiką gyvenau Vilniuje, galime sakyti, tam tikrame socialiniame burbule. Esu išgirdusi vieną kitą blogesnį žodį, tačiau tai nepavirto patyčiomis. Patyčių užuominų vaikystėje ar paauglystėje retam pavyksta išvengti, Lietuvoje iš esmės jų labai daug. Patyčios kur kas opesnės provincijoje, nedideliuose miesteliuose, kur dar mažesnė žmonių įvairovė, nėra kur toli pabėgti. Sunku pasakyti, kokios yra to seksizmo, ksenofobijos, homofobijos, antisemitizmo šaknys, galbūt vaikai nepakankamai su tuo supažindinami mokyklose, šioms temoms neskiriama pakankamai dėmesio. Iš esmės vaikai negimsta ko nors nekęsdami, tai aplinka juos formuoja. Jeigu pamato, kad reikia nemėgti kitokio, jie taip ir daro. Tokia sniego gniūžtė privedė prie to, kad lietuviai – pirmi pasaulyje pagal savižudybių skaičių.

Didelį to skaičiaus procentą sudaro ir paaugliai, kurie ne iš laimės nusprendžia nutraukti savo gyvenimą. Nors, iš tiesų, kas vienmae gyvenimo etape atrodo, kaip didžiausia tragedija, po kelerių metų gali pasirodyti vieni niekai. Vis dar jaučiame stigmą nueiti pas psichologą, pasakyti draugui, kad yra blogai, išsipasakoti, o gal ir patys ne visada mokame užjausti, padėti. Nors antisemitizmo nepatyriau, Lietuvoje iš esmės jį suprantame kitaip nei užsienio valstybėse, kuriose ta tolerancijos ir supratimo kultūra gilesnė. Pas mus normalu viešam žmogui atsistoti viduryje netiesioginės laidos, rodomos nacionaliniu kanalu, filmavimo ir juokaujant rodyti A. Hitlerio ženklus, o žmonės XXI a. dar drįsta per Užgavėnes persirengti žydais, romais, išsidarkyti veidus ir eiti vyti žiemos iš kiemo.

Kaip žydų bendruomenė reagavo į tiek diskusijų sukėlusį akibrokštą nacionalinėje televizijoje?

Žmonės buvo nustebę, pasibaisėję. Tai buvo antras atvejis tos laidos istorijoje, kai kažkas eteryje parodijuoja A. Hitlerį, ir man tai neatrodo pateisinama. Kaip montuojant galima nepamatyti akivaizdžių gestų? Kodėl nereagavo aplink sėdintys protingi garsūs žmonės? Žydų bendruomenei kilo labai daug klausimų, išties ji reiškė didelį apmaudą ir nusivylimą tuo, ką matė. Televizijos sprendimas nutraukti laidą buvo labai adekvatus žingsnis.

Džiaugiuosi, kad ta A. Hitlerio parodija sukėlė didžiulę komentarų audrą socialinėje erdvėje, žmonės tai pasmerkė. Labai svarbu kontroliuoti savo veiksmus, prieš garsiai sakant pagalvoti, ar žodžiai neįskaudins nė vieno žmogaus. Šią vasarą teko lankytis konferencijoje, kur viduryje pranešimo vyras, sėdintis salėje, pašoko nuo kėdės ir sušuko: „Kai gyveno A. Hitleris, buvo tvarka.“ Kelios minutės prieš tai tam vyrui aš užleidau kėdę atsisėsti... Salė nušvilpė ir nepalaikė jo viešai, tai yra geriausia reakcija, ką galime padaryti, – sugėdinti ir priversti susimąstyti.

Vis dar jaučiame stigmą nueiti pas psichologą, pasakyti draugui, kad man blogai, išsipasakoti.

IR SAVANORĖ, IR VADOVĖ

Esi „Gyvosios bibliotekos“ savanorė, Nacionaliniame socialinės integracijos institute su žiniasklaidos atstovais ir jaunais žmonėmis kalbiesi apie tai, kaip žydai diskriminuojami dėl savo kilmės, kokie epitetai jau daugelį metų dažniausiai lydį žodį „žydas“. Iki šiol išlikusios tokios patarlės kaip „Žydo akis turėdamas visur įlįsi“ ar „Valgo su kepure kaip žydas“. Ar žmonės vis dar mano, kad visiems žydams šios savybės artimos?

Apsilanko visokių žmonių ir ne visi jie pasako, ką galvoja. Pagrindinis „Gyvosios bibliotekos“ tikslas – supažindinti žmones, leisti jiems prisiliesti prie įvairių socialinių grupių ir patiems paneigti savo susikurtus stereotipus, tačiau nebūtinai juos atskleisti „gyvajai knygai“. Manau, stereotipus geriausiai atskleidžia komentarai: juk komentuojant nereikia parodyti savo veido. Mėgstu juos paskaityti, gaunu nemažą kultūrinį šoką. (Juokiasi.) Dar turbūt yra žmonių, galvojančių, kad žydai – geri verslininkai, valdo visus bankus ir gyvena labai turtingai, nors iš tiesų 1/3 Lietuvos žydų bendruomenės sudaro žmonės, kuriems reikia elementarios pagalbos. Manau, kad iš esmės Lietuvoje situacija gerėja, visuomenė tampa atviresnė, daugiau sužino apie kitas kultūras, ne taip nuo jų bėga.

Esi naujojo projekto „Mayses fun der Lite / Stories from Lithuania“ kuratorė. Projekte pasakoji Lietuvos žydų istorijas, o jas per objektyvą fiksuoja fotografas Eugenijus Barzdžius. Iš kur kilo noras įamžinti anksčiau gyvenusių nepažįstamų žydų gyvenimus?

„Mayses fun der Lite / Stories from Lithuania“ yra socialinis projektas, visiems prieinamas „Facebook“ erdvėje. Viešame profilyje pasakoju Lietuvos žydų istorijas lietuvių ir anglų kalbomis, kad jos neliktų užmirštos, būtų užrašytos. Išraiškingus pasakotojų portretus fiksuoja fotografas Eugenijus Barzdžius. Viskas prasidėjo prieš metus, gruodį. Kai paskelbėme pirmąją istoriją, kilo didelis susidomėjimas, sulaukėme paskatinimo tai tęsti. Labai smagu, kai net niekur nereklamuotos iniciatyvos yra pastebimos, o žydų istorijos populiarios ir tarp nuolat skubančio jaunimo.

SENO KIRPIMO MEILĖ

Turi tiek daug veiklų... Kaip randi laiko puoselėti santykius? Kaip susipažinote su Roku?
Dalyvavau ambasadorės priėmime Izraelio nepriklausomybės dienos proga (tėvai visada mane į jį vesdavosi), o tais metais pirmą kartą jame pasirodžiau viena. Renginys vyko „Draugystės“ viešbutyje, kur susipažino ir mano mama su a. a. tėčiu. Su Roku mus supažindino bendra draugė, o mes paspaudę rankas apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis. (Juokiasi.) Po renginio nusprendėme pavakarieniauti. Rokas iš renginio išėjo pirmas, bet jo liftas netyčia pakilo į viršų.

Amita Bielaitė su vaikinu
Amita Bielaitė su vaikinu
© Fotogenijai

Mums išeinant jis kaip tik leidosi į apačią, tad pasiūlėme ir jam prisijungti. Po vakarienės Rokas pasiūlė palydėti mane namo ir nuo to laiko pradėjome bendrauti. Jis man pasirodė simpatiškas vaikinas, bet apie santykius tuo metu tikrai nesvajojau. Esu seno sukirpimo, tad laukiau, kada Rokas man pasiūlys draugauti. Vieną kartą kalbantis paklausiau, kodėl visi mane pristato kaip jo draugę, nors oficialios santykių pradžios kaip ir nebuvo. O jis tik nusijuokė: „Kad viskas buvo aišku jau nuo pirmos akimirkos.“

Rokai, kaip tu prisimeni jūsų pažinties pradžią?

Pirmą kartą susitikome priėmime Izraelio nepriklausomybės dienos proga. Amitą prieš kurį laiką jau buvau pastebėjęs feisbuke, todėl eidamas į priėmimą slapčia tikėjausi, kad ji ten gali būti. Pamenu, ji šiek tiek vėlavo, tad buvau nusivylęs, kad jau nepasirodys. Kai išvydau, labai apsidžiaugiau, ir nuo to laiko nepaleidau iš akių. Po priėmimo dar nuėjome su bendrais draugais į restoraną, o paskui pasisiūliau Amitą palydėti iki namų. Ji neatsisakė. Po kelių dienų jau ėjome į pirmąjį pasimatymą.

GENŲ KERAI

Rokai, ar anksčiau buvai susidūręs su žydiškąja kultūra? Turbūt dabar apie ją žinai kone tiek pat, kiek pati Amita?

Taip, šiek tiek buvau. Aš ir pats turiu žydiškų šaknų, jas paveldėjau iš savo mamos. Nors turiu pripažinti, kad man augant šeimoje nebuvo daug žydiškumo. Tačiau visą laiką jaučiau didelį norą daugiau sužinoti apie žydiškas tradicijas, žydų istoriją, judaizmą. Nebuvau užsibrėžęs tikslo, kad gyvenimo moteris būtinai būtų žydė, bet, matyt, pasąmonė padarė savo.

Tarp jūsų – nemažas amžiaus skirtumas. Amita dar studentė, o tu, Rokai, jau karjeros viršūnėje. Esi gerai žinomo banko vyriausiasis ekonomistas Baltijos šalims. Ar amžiaus skirtumas niekada neatsiliepė santykiams?

Kalbant apie mažus dalykus, Amitą turbūt jau būtų galima priskirti Z kartai: socialiniai tinklai jai atrodo neatskiriama gyvenimo dalis, o aš šiuo požiūriu šiek tiek senamadiškesnis. Bet tie septyneri metai nėra jau tiek daug, svarbiausia, kad sutaptų pamatinės vertybės, požiūris į gyvenimą, ir tada viskas bus gerai.

Amita, kaip sužinojai Roko amžių? Ar konservatyvių pažiūrų tėvai dėl to neprieštaravo jūsų draugystei?

Kai Rokas pradėjo pasakoti apie visas savo veiklas, ant pirštų pradėjau skaičiuoti, kiek maždaug jam galėtų būti metų. ir man pritrūko rankų. (Juokiasi.) Tuo metu buvau antrame kurse, o jis man pasakojo, kad spėjo baigti dvejas magistrantūros studijas, svarsto apie doktorantūrą, pasakojo ir apie darbus Briuselyje, Taivane. Tuo metu jis dirbo Seime, buvo laikinai grįžęs į Lietuvą šiai pirmininkaujant Europos Sąjungai. Paskui jau neleidau jam niekur išvažiuoti.

Pirmas mamos klausimas, pasakius Roko amžių: ar jis nebuvo sukūręs šeimos ir ar neturi vaikų. (Juokiasi.) Kai pasakiau, kad vaikinas mokėsi, keliavo ir dirbo, tėvai nurimo. Pirmą kartą mamai susipažinus su Roku jis paliko labai gerą įspūdį. Dabar jie nuolat bendrauja, mano mama Roką labai palaiko, akylai seka jo veiklą.

DŽIAUKIS, KOL JAUTIESI LAIMINGAS

Dažnai sakoma, kad reikia pasirinkti karjerą arba meilę. Manote, įmanoma turėti abu? Kaip šiuos du svarbius dalykus gyvenime suderinti?

Rokas: Mums labai padeda tai, kad abu esame užsiėmę, todėl neturime laiko jaustis vieniši vienas kito laukdami namuose. Abu namo grįžtame labai vėlai ir stengiamės išnaudoti tas kelias valandas skirdami vienas kitam. Visą laisvalaikį praleidžiame kartu, su draugais einame susitikti kartu. Taigi bent jau kol kas pavyksta suderinti tiek meilės reikalus, tiek karjerą.

Amita: Tikrai būtų prasčiau, jeigu vienas visą dieną lauktų, kol kitas vėlai vakare parsiras namo. Dabar vertiname kiekvieną kartu praleistą minutę vakare ar savaitgaliais. Iš Roko išmokau racionalumo, mūsų santykiai labai brandūs. Apsieiname be bereikšmių pykčių, tylėjimo ar principų. Visuomet atsiprašome. Jeigu kas nors negerai, iškart vienas kitam atvirai tai sakome ir visada išsiaiškiname, sulaukiame palaikymo, randame kompromisą.

Atrodo, kad esate gimę po laiminga žvaigžde. Padarėte sėkmingas karjeras, atradote tikrą meilę, esate gerbiami ir žinomi jauni žmonės. Ką reikėjo išgyventi ir paaukoti, kad tai turėtumėte?

Rokas: Norint ką nors įdomesnio nuveikti profesinėje srityje, reikia labai daug dirbti. Prisipažinsiu: esu darboholikas. Jei iš darbo tenka išeiti anksčiau nei 18 val., jaučiuosi labai kaltas, atrodo, kad švaistau savo laiką, juk galėčiau dar ką nors nudirbti, padaryti. Dažniausiai darbą baigiu gerokai vėliau, mėgstu pasidarbuoti ir savaitgaliais. Kartu niekada nereikia nustoti svajoti – kuo daugiau svajosite, tuo daugiau pasieksite.

Na, ir nebijoti išeiti iš komforto zonos. Jei jaučiate, kad viskas tapo labai įprasta ir viršų pradeda imti rutina, reikėtų sau užduoti klausimą, ar ne laikas imtis naujų iššūkių? Daugiausia išmokstame tada, kai darome ką nors naujo, neįprasto. O iki Amitos buvo daug ko – ir kitų santykių, ir daug kelionių, ir vienišų vakarų. Užtat dabar galime džiaugtis, kad viską darome kartu.

Amita: Man atrodo, kad nėra tokio dalyko kaip laiminga žvaigždė. Esi toks, kokį tave suformuoja aplinka ir kiek į tave įdeda tėvai, šeima, aplinkiniai žmonės, patirtys. Paaukoti tikriausiai tenka laiką su tais, kurių nesutinki kiekvieną dieną – šeima, draugais. Mano močiutė sakydavo, kad gyvenimas eina ratu ir niekados nebūna labai gerai arba labai blogai. Viskas sukasi ir gali greit pasikeisti, tad labai svarbu pasidžiaugti ta akimirka, kai atrodo, kad geriau ir būti negalėtų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Žurnalas „Panelė“