Lietuvis į gyvenimo kelionę išsiruošė be cento kišenėje (FOTO)

 (4)
Vilnietis Vilius Grižas (21) iki aštuoniolikos nebuvo iškėlęs kojos iš Lietuvos, o baigęs mokyklą, kišenėje turėdamas kelis centus, išėjo į gatvę ir pradėjo stabdyti pakeleivingus automobilius. Planavo autostopu nuvažiuoti iki Portugalijos – ten vaikinas turėjo savanoriauti, bet nukeliavus paaiškėjo, kad projektą atšaukė. Vilius nesutriko ir namo negrįžo. Tuos metus skyrė savęs ieškojimams ir nuotykių kupinoms kelionėms po atokiausius Europos kampelius.
© Asmeninis archyvas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jis gyveno urve, netyčia kirto karinę treniruočių stovyklą, o galiausiai susistabdė keltą į Afriką. Grįžęs namo nenustygsta vietoje: „Šiuo metu planuoju savo gyvenimo kelionę aplink pasaulį. Noriu įrodyti, kad, norint keliauti, pinigai nereikalingi!“

Pagauti nutrūktgalvį keliautoją nelengva. Prieš susitikimą su Viliumi sulaukiau jo skambučio, kad į Vilnių važiuojantis autobusas neatvyko: „Kalbu su tavimi ir stoviu iškėlęs nykštį šalikelėje. Nežinau, kada atvažiuosiu. Galiu būti už pusvalandžio, jeigu sustos pirmas automobilis, arba už trijų valandų, jeigu nestos nė vienas.“ Tik baigus pokalbį ekrane pasirodė žinutė: „Sustojo pirma. Atvažiuoju! Dėl to ir įdomu taip keliauti, nes niekada nežinai, kada ir kur atsirasi.“

Vilius Grižas
Vilius Grižas
© Asmeninis archyvas

NEGALVOSI – NEBIJOSI

Mokydamasis mokykloje vos kartą lankeisi Latvijoje, tad užsienio, galima sakyti, nematei. Kas nutiko, kad išlaikęs egzaminus susidėjai kuprinę ir iškeliavai?

Kai buvau dvyliktoje klasėje, netikėtai teko dalyvauti projekte „Studentas – moksleiviui, moksleivis – studentui“. Klausiausi keliautojo Šarūno Savicko paskaitos – jis pasaulį autostopu apkeliavo per 88 dienas. Pasibaigus pranešimui mintyse pradėjau su savimi kalbėtis: „Gerai, jeigu gali jis, kodėl aš negaliu taip keliauti? Esu irgi žmogus, irgi galiu. Pabandysiu.“

Po dviejų mėnesių gavau Europos savanorių tarnybos pasiūlymą metams vykti į Portugaliją mokyti vaikų. Tai turėjo prasidėti rugpjūtį, o aš nusprendžiau išvykti mėnesiu anksčiau ir iki ten nusigauti autostopu, kad pamatyčiau kitų šalių ir nereikėtų leisti pinigų lėktuvo bilietams.

Nieko nelaukęs įspėjau tėvus, kad po egzaminų iškeliausiu nežinoma kryptimi. Gali įsivaizduoti, kaip jie reagavo, kai vietoje planų stoti į universitetą pradėjau jiems dėstyti apie blaškymąsi po Europą? Iš pradžių tėvai buvo nusiteikę labai priešiškai, bet per pusę metų priprato prie tos idėjos, o liepos 1 dieną tėtis pats nuvežė iki vietos, kur stabdžiau automobilius.

Iki tol neturėjai jokios keliavimo autostopu patirties... Širdyje nebijojai?

Prieš išvykstant žmonės mane bandė gąsdinti ir atkalbinėti. Liepdavo įsivaizduoti, kad liksiu naktį vienas viduryje miško, neturėsiu nei kur miegoti, nei už ką nusipirkti valgyti. Taip, kai pradedi apie tai galvoti, pasidaro baisu, tai tiesiog negalvoji! (Juokiasi.) Net jeigu įkliūsi į tokią situaciją, ji vis tiek kaip nors išsispręs. Visada išsisprendžia.

Prisimenu, koks keistas jausmas buvo kirsti Lenkijos sieną. Visi kalba lenkiškai, nors aplinka praktiškai tokia pati kaip Lietuvoj. Kažkaip nusiraminau ir užsibrėžiau tikslą tą vakarą nuvykti iki Varšuvos – ten turėjau susiradęs nakvynę per „CouchSurfing“. Tuo metu man atrodė taip neįtikėtina, kad kažkas gali pasitikėti nepažįstamu žmogumi ir įsileisti jį į savo namus už dyką. Neturėjau jokių atsiliepimų, tad susirasti nakvynę buvo labai sunku. Šansą man suteikė dvi merginos – jos kitą rytą išėjo į darbus ir paliko namų raktus bei pilną maisto šaldytuvą. Niekaip nesupratau, kaip jos nebijojo, kad viską galiu išsinešti su savimi (juokiasi). Vėliau dažnai girdėjau frazę „Mano namai – tavo namai“ ir pradėjau labai pasitikėti žmonėmis. Nustojau jų bijoti, įtariai žiūrėti ir nebūtai kaltinti. Jeigu tu pasitiki, pasitikės ir tavimi.

Vilius Grižas
Vilius Grižas
© Asmeninis archyvas

TIK NEVADINKIT TURISTU

Tokių minčių vedamas išvykai tuščiomis kišenėmis?

Galvojau išvažiuoti visiškai be pinigų, bet draugai įteikė labai sentimentalią dovaną ir centais sumetė gal aštuonis eurus. Be to, išvykstant mama per jėgą įgrūdo šimtą eurų, tai nenorėdamas pyktis paėmiau ir įkišau į tolimiausią kuprinės kampą. Neliečiau jų iki pat Portugalijos. Norėjau sau ir kitiems įrodyti, kad kelionėms ir nuotykiams pinigai nereikalingi.

Judėdamas Berlyno link sutikau kelis keliautojus autostopu iš Lenkijos. Jie pėsčiomis vyko į Maroką. Net minties neturėjau, kad po metų ir mane ten nuves likimas. Prieš išvažiuodamas galvojau, kad esu išskirtinis, mat keliauju vienas, be pinigų, stabdydamas pakeleivingas mašinas, o, pasirodo, tokių Europoje – daugybė, reikėjo tik išlįsti iš savo kiauto!

Autostopu keliavai laikydamasis detalaus plano ar prisitaikei prie vairuotojų ir vykai ten, kur tuo metu atrodė įdomiausia?

Išvykdamas turėjau detalų planą: dvi dienas būsiu Varšuvoje, paskui – Berlyne, Amsterdame ir kituose didžiuosiuose miestuose, kol pasieksiu Portugaliją. Tačiau aplankęs įžymias Varšuvos ir Berlyno vietas pajutau, kad nesu laimingas. Keliauju, bet kažkas ne taip; nuolat esu pavargęs, bėgu, bet vis tiek nespėju. Iš pradžių daug pasiūlymų atmesdavau, nes būčiau nespėjęs pagal tvarkaraštį aplankyti visų turistinių vietų. Gal po penkių dienų tą tvarkaraštį išmečiau pro langą ir nusprendžiau elgtis taip, kaip Dievas nori. Tuomet nustojau turistauti – pajutau tikrąjį keliavimo džiaugsmą ir laisvę. Iš miestų patraukiau į gamtą.

Atvykus į Madridą paskambino savanorystės organizatoriai ir pranešė, kad projekto nebus, nes jie negavo finansavimo. Mano metų planas žlugo. Atsisėdau ant suoliuko ir pradėjau galvoti, ką daryti. Važiuoti namo nenorėjau: nesijaučiau pasiruošęs studijoms, tad nusprendžiau keliauti. Mėnesiui likau Madride, susipažinau su arabu vaikinu, kalbančiu penkiomis kalbomis, – jis mane labai įkvėpė. Mesdavom vienas kitam iššūkių: po miestą vaikščiodavome be kelnių, bendraudavome su nepažįstamais žmonėmis, rinkdavome pinigus žongliruodami.

Nuvažiavome į „La Tomatina“ festivalį Valensijoje, kur tūkstančiai žmonių mėtosi pomidorais. Net ten sugebėjome bilietus gauti nemokamai – susipažinome su juos parduodančiomis merginomis ir praėjome su baltais lapais. Kitą kartą Valensijoje atsidūriau visai netikėtai, pasiūlius automobilį turėjusiems ukrainiečiams. Paplūdimyje, einant smėliu, į koją įsmigo vinis. Keliavau be jokio draudimo, tad ne juokais išsigandau. Gerai, kad vieno draugo tėtis – gydytojas, tai žaizdą išvalė, dezinfekavo jūros vandeniu ir užklijavo. Savaitę šokinėjau ant vienos kojos, kol galėjau priminti antrąją pėdą.

NEMOKAMOS GYVENIMO PAMOKOS

Kur patraukei vėliau?

Norėjau aplankyti piečiausią Europos tašką, tad išvykau į Tarifos miestelį Andalūzijoje. Paplūdimyje yra takas į aptvertą salą su švyturiu, nuo jos matyti Afrikos krantai. Labai norėjau pernakvoti tame paplūdimyje, tad į pagalbą pasikviečiau porą žmonių – jie man užmetė daiktus, pats persikabarojau per sieną ir praslinkau pro kameras iki paplūdimio. Kaip supratau, tai buvo sena karinė bazė: radau nemažai patrankų, bunkerių, mačiau karinių sunkvežimių. Ten dažnai pravažiuodavo automobilių, tad slėpdamasis už akmenų susiradau urvą ir pasistačiau palapinę. Jeigu vaikščiodamas pajūriu pamatydavau laivą, atsiguldavau už kokios didesnės uolos ir išlįsdavau jam praplaukus. Taip nepastebėtas ten prabuvau parą.

Kokiose dar neįprastose vietose teko miegoti keliaujant?

Teko nakvoti paupiuose, miestuose, miškuose, o daugiausia – pas geraširdžius žmones, juos rasdavau per „CoushSurfing“ programą. Per tą pusmetį nė karto nemokėjau už nakvynę. Paskutinį mėnesį keliaudamas Ispanijoje susipažinau su vyresniu muzikantu Andy – jis jaunystėje įgarsino grupę „Pink Floyd“. Be to, garsiausias pasaulyje flamenko gitaristas, virtuozas Paco de Lucía, su Andy buvo labai geri draugai, tad senukas namie turėjo šio gitarą, o aš vakarais ją nuolat brązginau. Kalbėdavome ir apie fiziką, astronomiją, žiūrėdavome dokumentinių filmų. Per tas kelias savaites išmokau daugiau nei bet kokiame universitete.

Vilius Grižas
Vilius Grižas
© Asmeninis archyvas

Kiek laiko taip blaškeisi po Europą?

Penkis su puse mėnesio. Iš jų dvi savaites praleidau medituodamas Torino kalnuose. Labai susižavėjau meditacija ir pradėjau ją praktikuoti savarankiškai.

Kitas dvi savaites Ispanijoje raškiau mandarinus, tad šiek tiek užsidirbau ir nusipirkau šiltesnę striukę. Namo keliavau jau žiemą, Kalėdoms, – buvo šalta, o pirštinių neturėjau. Tai susikarpiau kojines ir užsimoviau ant rankų (juokiasi). Niekam nesakiau, kad grįžtu: norėjau padaryti staigmeną.

SAVANORIS FERMOJE

Ar nebuvo keista sugrįžti į rutiną? Draugai studijuoja, dirba... Nesijautei be vietos?

Pradėjau lankytis teatre, su Forumo teatru pats suvaidinau vieną spektaklį Švėkšnoje. Tiesiog leidau laiką su draugais ir giminaičiais, kol gavau savanorystės pasiūlymą Ispanijoje. Reikėjo išvykti per dvi savaites, tad paskubomis susitvarkiau dokumentus ir vasarį išskridau. Lietuvoje pabuvau vos pusantro mėnesio, per šventes. Jaunimo centre mokiau vaikus anglų kalbos, vesdavau užsiėmimus. Tai buvo lyg kalbų mainai: jie mokėsi angliškai, o mes – ispaniškai. Po septynių mėnesių savanorystės laisvai kalbėjau abiem kalbom. Taip pat mokėmės ženklų kalbos, gaminome, meistravome.

Kadangi pats groju gitara, Ispanijoje pirmą kartą surengiau kažką panašaus į Gatvės muzikos dieną. Tiesa, man labai sunku ilgiau išbūti vienoje vietoje, tai pasiėmęs visas atostogas vasarą dar spėjau autostopu grįžti į Lietuvą, susitikti su draugais ir nuvykti į „Bliuzo naktų“ festivalį. Naktį iš jo pakeleivingomis mašinomis važiavau į Vilniaus oro uostą – buvau taip pavargęs, kad užmigau eidamas! Draugui sušukus atsibudau eidamas viduryje kelio. Visa laimė, kad buvau ne vienas.

Po savanorystės tavo klajonės nesibaigė?

Įdomiausios tik prasidėjo! Atskridus draugei iš Lietuvos, nusipirkome dviračius, nes senus buvo pavogę, ir leidomės Šv. Jokūbo keliu (ispanų k. – Camino de Santiago), jį kasmet įveikia tūkstančiai piligrimų. Sakoma, kad ši 800 kilometrų kelionė į tavo gyvenimą grąžina jėgas ir meilę, mat kelias veda į Šv. Jokūpo kapą Santjago de Kompostelos mieste. Per šią kelionę taip sulaužiau dviratį, kad net stumti neišėjo, teko nešti. Buvome sutarę savanoriauti vienos šeimininkės fermoje – ten išmokome ne tik namus statyti, bet ir gyvulius šerti, augalus sodinti, derlių nuimti. Pakuodavome vaisius, o juos šeimininkė pristatydavo užsakovams. Labai įdomi paslauga – ją užsisakę žmonės į namus rytais gaudavo šviežiai nuskintų, nuplautų vaisių ir daržovių pintinę tiesiai iš šeimininkės rankų.

Ilgai neužsibuvome – mano bendražygė patraukė į pietus, o aš dar pakeliavau po šiaurę ir susitikome Lisabonoje, kur dovanų gavau dviratį! Vieną dieną privažiavome kelią skiriančią upę, o kuo ją perplaukti, neturėjom. Gal pusę dienos gaudėme žvejų valteles. Iš pradžių niekas nenorėjo mūsų nemokamai plukdyti, bet vienam jūreiviui įrodę, kad esame tuščiomis kišenėmis, sulaukėme pasigailėjimo. Vienintelis mokėjau ispaniškai, tad pasiėmiau dešimt eurų, dvi tunų skardines ir išėjau į derybas su kapitonu. Piktas, bet sutiko. Taip nukeliavome iki Pietų Ispanijos, Gibraltaro sąsiaurio. Pirmas Kalėdas sutikau pajūryje, šviečiant saulei ir žiūrint į vandenyną.

Vilius Grižas
Vilius Grižas
© Asmeninis archyvas

KAIP SUSISTABDYTI KELTĄ?

Tuomet laukė kelto į Afriką medžioklė?

O taip, tai buvo viena sunkiausių mano kelionės misijų! Mums reikėjo susirasti du vilkikus, iš kurių vienas būtų tuščias, kad įkeltų dviračius. Sunkvežimių vairuotojai gali nemokamai su savimi vežtis tik vieną keleivį, tad ieškojome tokių, kurie važiuotų vieni. Prieidavome ir klausdavome: „Ar galiu su tavimi važiuoti į Afriką?“ Gana greitai radome vilkiką, kurio vairuotojas paėmė draugę su dviračiais, o aš bėgiojau mojuodamas pasu aplink kitus, bandydamas kuo greičiau rasti sau vietą, kol keltas neišplaukė. Dokumentuose nebuvo pažymėta, kad į keltą įvažiavo dviračiai, tad visiems pasieniečiams didžiausią nuostabą kėlė tai, jog atplaukę mes išriedėjome. Niekas nesuprato, iš kur laive galėjo atsirasti daugiau transporto priemonių, nei numatyta, bet jau buvo per vėlu.

Atsidūrėme Tanger-Med mieste, didžiausiame pramonės ir emigrantų į Europą centre. Vakarais buvo tikrai nejauku, net būtent tada prasidėdavo nelegalų bandymai patekti į laivus arba išplaukti su savadarbiais. Kiti laukdavo savo išplaukimo dienos, tad tiesiog bastydavosi gatvėmis apsirengę juodai ir bandydavo nekristi į akis. Buvome prigąsdinti, kad Maroke nesaugu, vietiniai – tai ne europiečiai, tačiau šį stereotipą paneigėme jau pirmą naktį, kai tiesiog įėjimo į privačių namų kvartalą ir nakvynei mus priėmė pirmas žmogus, į kurio duris pasibeldėme. Arabiškai mokėjome pasakyti tik „Salam alaikum“ (islamiškas taikos pasisveikinimas – aut. past.), bet buvome priimti be galo svetingai.

Ar turėjote planą, kur keliausite Maroke?

Turėjome tikslą nusigauti iki Agadiro – miesto pietvakarių Maroke, Atlanto vandenyno pakrantėje. Jis buvo už tūkstančio kilometrų nuo mūsų, bet jį norėjome pasiekti per keturias dienas ir ten susitikti su draugais. Dviračiu tokio atstumo nenuminsi, tad ėmėme stabdyti automobilius. Per keturias dienas pasiekėme savo tikslą: dažnai važiuodavome atvirose pikapų bagažinėse, sunkvežimiuose, atsisėdę ant prekių, o dviračius užmetę ant stogo. Kartais, atrodo, pats nesuprasdavau, čia realybė ar koks gerai surežisuotas nuotykių filmas.

Maroke iš viso praleidome du mėnesius. Agadire susipažinome su vienu vyruku Abdulu – jis priėmė pasaugoti mūsų dviračius, tad mėnesį keliavome pėsčiomis. Pasiekėme Atlaso kalnus, Viduržemio jūrą šiaurėje, Tarudanto miestą pietuose. Vietiniai ten mums rekomendavo vietą nakvynei – natūraliai susiformavusį urvą šalia vandenyno. Pasistatėme palapines ir miegojome ten keturias dienas. Įsikūrėme net virtuvę, paskirstėme miegamąsias zonas, svetainę (juokiasi). Įeiti į mūsų urvą buvo galima tik per atoslūgį, kas septynias valandas, tad, kai vanduo patvindavo, likdavome viduje, mat akmenimis lipti po vandeniu per daug pavojinga.

Labai įdomu pagyventi laukinėje gamtoje. Kažkur į krantą išmetė ruonį, tad aplink lakstė daug laukinių šunų – gal tris naktis jį dorojo. Tame pačiame urve gyveno hipiai, nusispalvinę įstatytas duris ir kas vakarą rengę muzikinius pasirodymus. Atsiskyrę nuo pasaulio jie taip gyvena jau daugelį metų.

Vilius Grižas
Vilius Grižas
© Asmeninis archyvas

KELIONIŲ TURTAI

Kaip tavo kelionė pasisuko po dviejų mėnesių Afrikoje?

Grįžęs į Europą įsidarbinau Pietų Ispanijoje. Paradoksalu, kad mane apvogė tik grįžus iš Afrikos, kur nepatyrėme nė menkiausio pavojaus. Nusprendžiau vienoje vietoje pabūti ilgiau, tad pradėjau mokytis programuoti. Atvykus aplankyti dviem draugėms, jos pasiūlė grįžti į Lietuvą drauge. Buvau pasiilgęs namų, tad rugsėjo pradžioje parvykau. Dabar turiu laikiną darbą Kalėdų miestelyje. Parduodu arbatas ir taupau pinigus didžiausiai savo gyvenimo kelionei.

Rezgi planus apkeliauti pasaulį?

Taip, dviračiu minsiu aplink Žemės rutulį. Jau žinau, kad po pusės metų, rugsėjo pradžioje, išvažiuosiu iš Lietuvos. Trauksiu Turkijos link, tuomet – į Rytus iki Australijos. Iš ten persikelsiu į Pietų Ameriką ir pervažiuosiu abu žemynus. Grįšiu atgal į Afriką arba Europą, o tuomet pradėsiu studijuoti. Beveik kasdien išsikeliu naujų iššūkių, tad pripratau prie jų. Noriu didesnių išgyvenimų, tolimesnių kelionių, nepatogesnių situacijų. Nuo mokyklos laikų pasikeičiau neatpažįstamai – iš Rudaminos kaimo gimnazijos moksleivio tapau asmenybe. Sugebėjau prisijaukinti pasaulį.

ĮDOMU

Keliaudamas Vilius turėjo galimybę savanoriauti – tuo pasirūpino Europos savanorių tarnyba (angl. European Volunteering Service). Tai savanoriškos veiklos programa, pagal kurią jauni žmonės gali išvykti savanoriauti į kurią nors iš Europos valstybių arba už ES ribų. Savanoris gali rinktis iš kelių veiklos sričių, tokių kaip socialinė, menas ir kultūra, sportas, žiniasklaida, aplinkosauga ir kt. Savanoriška tarnyba gali trukti nuo 2 iki 12 mėnesių, savanorystę pagal šią programą gali išbandyti visi, kurie yra nuo 17 iki 30 metų. Be to, dalyvavimas Europos savanorių tarnybos (EST) projekte savanoriui nieko nekainuoja! Visas su savanorio projektu susijusias išlaidas (apgyvendinimo, maitinimo, kelionės, parengimo, kalbos mokymo ir net kišenpinigius) apmoka Europos Sąjungos programa „Erasmus+“.

Jeigu susidomėjai, visas savanoriauti priimančias organizacijas vienoje vietoje rasi ČIA.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją