Garsioji Gabrielė Martirosianaitė: „Man niekada niekas nieko nedavė už „ačiū““

 (45)
Televizijos ir radijo laidų vedėja, verslininkė, modelis Gabrielė Martirosianaitė (26) retai ir pati prisimena, kad jos pirmasis žingsnis į viešumą ir populiarumą – „Mis Lietuva 2008“ konkursas. Į jį užpildyti anketą įkalbėjo šeštadienio rytą kavą gurkšnojęs tėtis. Jeigu ne ta laikraščio skiautė, ne „Mis Lietuva“ karūna, galbūt viskas dabar atrodytų kitaip. Nors pati Gabrielė turbūt pagrūmotų pirštu: „Konkursai baigiasi, populiarumas blėsta dienomis, o savo tolimesnę sėkmę tenka kurtis pačiam.“
Gabrielė Martirosianaitė
© Fotogenijai

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Bet Lietuvos gražuolės karūna jai galvos nesusuko. Galbūt padėjo modelio darbo patirtis, galbūt šeimos įskiepytos tvirtos gyvenimo vertybės. Neįtikėtinai daug veiklų turinti Gabrielė per tuos 9 metus spėjo susikrauti įspūdingą patirties bagažą – jį nešti ant savo pečių nebuvo visada saugu ar paprasta, tačiau užtat dabar jai niekas nebaisu.

Nuo šešiolikos dirbai modeliu, keliavai po pasaulį. Tau teko greit suaugti, tapti savarankiška, išmokti savimi pasirūpinti. Ar svajojai užkariauti modelių pasaulį?

Tiesą sakant, visuomet buvau susitelkusi į mokslus ir popamokinę veiklą, kol vieną dieną mano draugai paskatino užpildyti modelio atrankos anketą. Lyg šiandien pamenu, kaip mamos paprašiau mane nufotografuoti tiesiog namuose, prie sienos (šypsosi). Nespėjau net sukurti svajonių apie modelio karjerą, nes jau po kelių mėnesių sulaukiau pasiūlymo skristi į Tokiją. Tai įvyko taip greitai, kad nei aš, nei mano šeima negalėjome to tikėtis. Tik po ilgų derybų ir svarstymų sutikau su pasiūlymu ir žengiau pirmus savarankiškus žingsnius tolimoje šalyje. Tapau subrendusia, už savo veiksmus ir sprendimus atsakinga mergina.

Džiaugiuosi, kad man buvo suteikta tokia galimybė – ji paklojo tvirtus tolimesnių atradimų pamatus. Tuo metu mokiausi vienuoliktoje klasėje, galima sakyti, ją baigiau eksternu, nes po Tokijo į Lietuvą užsukau vos porai mėnesių. Labai greitai išvykau tęsti darbų į Bankoką. Buvau tikrai pareiginga mokinė, atlikdavau visas užduotis, grįžusi už praleistą kursą atsiskaičiau labai gerais pažymiais. Tėvai manyje įskiepijo stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą, savo pavyzdžiu rodė, koks svarbus yra išsilavinimas, karjera ir profesinis tobulėjimas. Galbūt dėl to modelio kelią tęsiau tik metus ir po vidurinės mokyklos baigimo įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos.

Gabrielė Martirosianaitė
Gabrielė Martirosianaitė
© Fotogenijai

Didžiausias pavojus susivilioti įvairiomis pagundomis mados pasaulyje kyla jauniausiems, dar pilnametystės nesulaukusiems, modeliams. Su kokiais pavojais keliaujant teko susidurti tau? Ar kada svarstei viską mesti ir grįžti namo?

Nė kiek nemeluosiu sakydama, kad manęs pagundos tiesiog nepasiekė. Esu įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, niekas nevyksta per prievartą. Tokia patirtis, sutinku, virsta išbandymu, bet kartu ištiesina stuburą ir padeda tapti nepriklausomam nuo kitų įtakos. O tai tikrai pravers tolimesniame kelyje. Pavojai ir pagundos tyko ne tik modelių pasaulyje, jų pilna visur, tad kiekvienai jaunai merginai ar vaikinui siūlau vadovautis savo galva ir užtikrintai siekti savo tikslų, nesidairant į kitus. Atsimenu, kai buvau paauglė, man tėtis nuolatos kartodavo klausimą: „Jei bendraklasiai šoks nuo tilto, šoksi ir tu?“ Mane taip erzino šis klausimas... Tik dabar suprantu, kas po juo slypėjo.

Tėvai manyje įskiepijo stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą, savo pavyzdžiu rodė, koks svarbus yra išsilavinimas, karjera ir profesinis tobulėjimas.

MISTIKA IR BURTAI

2008-aisiais Lietuvoje sužibėjai kaip „Mis Lietuva“. Tuomet mūsų šaliai atstovavai konkurse „Mis Pasaulis“ Pietų Afrikos Respublikoje. Ar iki tol taip įsivaizdavai grožio pasaulį? Ar realybė skyrėsi nuo tavo įsivaizdavimų?

Nenumaniau, koks grožio karalienių gyvenimas, kokie turėtų būti konkursų užkulisiai. Žinoma, kaip ir visi, buvau girdėjusi, kad konkurentės gali nulaužti batelių kulniukus ar sukarpyti suknelę, bet realybėje neteko to pamatyti. O gaila! (Juokiasi.) Viskas kur kas paprasčiau ir žemiškiau. Aišku, grožio ir tobulumo kultas ten įsišaknijęs. Kai kurios merginos tikrai eidavo pusryčiauti su akiniais nuo saulės, nes nespėdavo pasidažyti.

Kaip sugalvojai dalyvauti konkurse?

Buvo ankstus šeštadienio rytas, kai tėtis pusryčiaudamas pamatė laikraštyje skelbimą apie netrukus įvyksiančią konkurso „Mis Lietuva“ atranką. Iki šiol nesuprantu, kaip jam pavyko mane įkalbinti išsiųsti tą anketą, o ir dabar, pasižiūrėjusi nuotraukas iš konkurso, nesuprantu, kaip komisija mane išrinko gražiausia mergina! (Juokiasi.)

Po šio konkurso praėjo jau tikrai nemažai metų, tai buvo momentinis laimėjimas, gal net atsitiktinumų seka. Galbūt pasirodys keista, bet retai atsimenu šio konkurso pasiekimą. Jis nepakeitė kardinaliai mano gyvenimo. Taip, galbūt pravėrė svarbias duris, bet viskas vis tiek buvo mano rankose! Tad merginoms, svajojančioms apie grožio konkursus ar pergalę juose, noriu atskleisti paprastą tiesą – net laimėjus tokį konkursą niekas nieko už jus nepadarys! Reikia siekti ne tik pergalės, bet ir tobulėti pačiai, norėti, domėtis ir suprasti, kad išvaizda neužtikrina sėkmės, laimės bei vidinės harmonijos.

Ne paslaptis: stereotipas, kad misėms svarbiausia – grožis, giliai įsišaknijęs. Net ir žiniasklaidoje dažnai esi apibūdinama kaip „gležna“, „moteriška“. Ar tavęs pačios tai neerzina? Ar iš tiesų tokia esi? O gal reiktų šį stereotipą išrauti su šaknimis?

Tikrai esu taip apibūdinama? Nemačiau! (Juokiasi.) Taip, aš moteriška, kartais norisi ir gležnai pabūti, bet kartu esu stipri, savo tikslų siekianti jauna moteris. Stereotipai neerzina, nes man smagu juos paneigti ir tuo nustebinti kitus žmones. Man atrodo, kad grožio konkursai jau tikrai tapo mažesne problema nei socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje piešiamas moters portretas. Norisi jaunai, dar besiformuojančiai merginai pasakyti, kad moteris yra kur kas daugiau nei putlios lūpos ar iškili krūtinė. Kiekviena moteris yra stebuklas, mistika ir burtai! Tad nereikia savęs parduoti, žeminti, kažkam nusileisti. Verta pasitikėti savimi, siekti savo tikslų pačiai, dirbti ir užsidirbti, kerėti ir padaryti šį pasaulį gražesnį.

Gabrielė Martirosianaitė
Gabrielė Martirosianaitė
© Fotogenijai

GERI GENAI

Tavo mama žemaitė, o tėtis gimė Armėnijoje, Jerevano mieste. Iš jo paveldėjai tikriausiai ne tik egzotiškus bruožus, bet ir tvirtą charakterį. Kokia esi gyvenime?

Charakterio ypatybes paveldėjau iš tėčio Aramijaus, o geriausias savybes iš mamos įgijau augdama. Mama buvo mano didžiausias pavyzdys, kokia turi būti tikra moteris. Ji – savo srities profesionalė, šiandien kylanti karjeros ir mokslo laiptais, nuostabi mano ir sesers mama, žmona, savimi besirūpinanti žavinga moteris. Iki šiol ji man yra tarsi mistika, nerandu atsakymo, kaip sugeba taip viską padaryti! Mama nebyliai išmokė mane moteriškumo ir noro siekti karjeros aukštumų, nestovėti vietoje, atskleisti save įvairiose srityse. O iš tėčio perėmiau neblogą armėniškų savybių kokteilį! (Juokiasi.) Mes esame tokie panašūs, kad kartais tai net gąsdina. Iš tėčio paveldėjau užsispyrimą, karštą kraują, jausmingumą ir emocingumą, verslumą, gebėjimą bendrauti, svetingumą.

Mano mama gimė gražiame akmenimis nusėtame Mosėdžio miestelyje, o tėtis – Jerevane, Armėnijoje. Ten ir dabar gyvena mano senelis Akilesas, dėdės – Armen, Artak, Artūr. Tai – svarbi mano dalis, ją lėmė ne tik armėniška pavardė.

Visada labai įdomu, kaip žymioms merginoms sekasi vaikinų fronte. Ar gauni daug ir įkyraus dėmesio, o galbūt mitas, kad gerbėjai tik ir siunčia gėlių puokštes į namus?

Sulaukiu šiek tiek dėmesio virtualioje erdvėje, bet jis netampa įkyrus, nes pati galiu tai kontroliuoti. O realybėje juk retas prieina! (Šypsosi.) O gėlės... Nesu ta mergina, kuriai kasdien siunčia šimtus puokščių. Tiesa, juk dabar galima išsinuomoti puokštę kelioms minutėms ir su ja nusifotografuoti, tai nė nežinau, kur tiesa, o kur ne. (Juokiasi.) Dar nuo grožio konkurso laikų akylai saugau ir stengiuosi apginti nuo viešumos savo asmeninio gyvenimo detales. Juk artimi žmonės nekalti dėl mano viešumo...

Gabrielė Martirosianaitė
Gabrielė Martirosianaitė
© Fotogenijai

IŠBANDYMAI SAU

Radijo stotyje „M-1“ laidų vedėja dirbi jau ne vienus metus. Kuo žavi tave šis darbas?

Taip, šioje radijo stotyje dirbu jau trejus metus ir kiekvieną darbo dieną sveikinuosi su klausytojais. Mane žavi nemonotoniškas darbas, tiesioginio eterio jaudulys, bendravimas su žmonėmis. Kai viskas vyksta čia ir dabar, užplūsta toks adrenalino ir azarto jausmas, kad pasibaigus laidai dar turiu atsipūsti.

2015 m. rudenį įkūrei „Oh! Skin“ odinių aksesuarų prekių ženklą, jo produkcijoje karaliauja diržai. Kaip sugalvojai imtis verslo ir su kokiais iššūkiais teko susidurti jį kuriant?

Odinių aksesuarų prekių ženklas „Oh! Skin“ gimė iš tokio tipo aksesuarų stygiaus. Norėjosi sukurti tokį aksesuarą, kuris būtų funkcionalus, paslėptų merginos trūkumus ir kartu išryškintų privalumus. Ir kad jau kiek pabodusius drabužius paverstų kitokiais! (Šypsosi.) Pavyko suburti tikrą profesionalų komandą, su ja nebuvo baisu imtis naujo iššūkio. Džiugu, kad šis prekių ženklas skaičiuoja jau trečius gyvavimo metus, o diržai randą savo vietą moterų garderobe ir spintoje.

Kodėl turėdama tiek veiklos dar nusprendei atidaryti ir nagų dailės saloną? Ar pačiai kada tekdavo daryti manikiūrus, o gal tavo salone darbuojasi tik samdomos merginos?

Nagų dailės salono idėja kilo mano draugei, o dabar jau ir partnerei, Ievai Marijai Andrulytei. Ji ilgai nešiojosi šią mintį savo galvoje. Matyt, ne veltui man pasiūlė tapti jos partnere ir viską pagaliau paversti realybe. Mes puikiai papildome viena kita – Ieva yra kūrybininkė, idėjų žmogus, o aš – racionalioji dueto pusė, galvojanti, kaip tas idėjas įgyvendinti. Taip mintis ir virto kūnu – nagų dailės salonas „Nail Game“ jau atvėrė duris, jame dirba savo srities profesionalės. Tai – lyg dar vienas išbandymas, kurį sukūriau sau. Norisi turėti sėkmingą verslą, teikti kokybiškas paslaugas ir šiuolaikiškai žvelgti į nagų dailę. Nagai gali tapti geriausiu aksesuaru!

SĖKMĖS FORMULĖ

Be modelio darbo, grožio konkursų, savo verslo ir radijo laidos vedėjos pareigų, vis dažniau vedi ir televizinius projektus tiesioginiame eteryje. Reta įsivaizduojame, kaip sunku stovėti stebimai tūkstančių žmonių, mokėti savo žodžius, bet kartu sugebėti ir improvizuoti, prisitaikyti prie netikėtų situacijų. Kaip atrodo tokio darbo „virtuvė“? Dažnai merginos svajoja tapti televizijos žvaigždėmis, bet neįsivaizduoja, koks tai sunkus darbas.

Nėra lengvų darbų, bent jau aš tokio nežinau. (Šypsosi.) Kiekvienas turime skirtingų gebėjimų ir talentų, juos ugdydami, stiprindami pasiekiame mažesnių ar didesnių pergalių. Man gera kalbėti žmonėms. Dažniausiai tiksliai žinau, kodėl stoviu scenoje, ką ir kaip noriu pasakyti, o ir reaguoti į netikėtas situacijas jau išmokau. Geriausia mano mokykla yra kasdienis tiesioginis radijo eteris – ten nuolat įvyksta netikėtų ir neplanuotų situacijų, tad sukaupta patirtis praverčia ir vedant renginius ar televizijos laidas. Reikėjo nueiti ilgą ir nelengvą kelią, kad būčiau ten, kur dabar esu. Jeigu kas nors norėtų eiti panašiu, galiu išduoti, kad visa tai pasiekiau tik įdėjusi daug pastangų, norų ir atsakomybės. Be šių dalykų nieko nebus.

Esi pavyzdys, kaip gyvenime gali dirbti tą, ką nori, o kartais ir pats sau darbo vietą susikurti, ir nesvarbu, koks tavo išsilavinimas, aplinkybės. Kokios savybės reikalingos, jei nori užaugti toks laisvas žmogus?

Mes tikrai galime pasiekti tai, ko norime, tik reikia apie tai ne tyliai svajoti, bet pradėti konkrečius veiksmus ir žingsnius. Reikia judėti pirmyn! Mano labai stiprus savirealizacijos siekis, jis skatina nesustoti. Ir dabar mąstau, ką dar naujo galėčiau išbandyti, sukurti. Man niekada niekas nieko nedavė už „ačiū“. Dabar pati galiu pasakyti ačiū tiems žmonėms, kurie manimi patikėjo, tiems, kurie mane mokė ir tiems, kurie tikėjo, kad man pavyks.
Vidinę laisvę įgyji tada, kai supranti, kad nėra jokių realių rėmų, galinčių įsprausti žmogų ir versti daryti jam nepatinkančius dalykus. Kartais reikia tiesiog nematyti ir negirdėti to, ką sako kiti.

Jeigu kas nors norėtų eiti panašiu, galiu išduoti, kad visa tai pasiekiau tik įdėjusi daug pastangų, norų ir atsakomybės

Kuo tavo salonas skiriasi nuo iki šiol Vilniuje veikiančiųjų?

„Nail Game“ siūlome šiuolaikišką ir išskirtinę nagų dailę. Manau, kad mūsų studijoje kiekviena moteris – nuo subtiliausios iki mėgstančios stebinti ir eksperimentuoti – ras tai, kas jai patinka. Nors prisitaikome prie klientės norų ir idėjų, labiau orientuojamės į mūsų salone siūlomą dailę – viskas suderinta spalviškai ir atrodo stilingai. Galime pasiūlyti ne vieną nagų dailės variantą, kaina smarkiai nesiskiria nuo sostinės regiono salonų. Nustebtumėte, kiek galima už tą pačią kainą padaryti, tik reikia norėti klientui suteikti geresnių ir įvairesnių paslaugų.

Ar pati daug laiko skiri savo rankoms prižiūrėti?

Visada buvau ištikima manikiūro salonų klientė. Esu tikra, kad moters rankos ir nagai turi būti nepriekaištingi! Paradoksalu, bet daugybę metų nagus lakavausi tik juoda spalva. Tik prieš metus pradėjau savo eksperimentus. Kai Ieva pasiūlė prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo ir mums pavyko, tikrai pamėgau išskirtinę nagų dailę. Kartu su mūsų meistrėmis bandome, kuriame, žaidžiame ir juokiamės. Nagai tapo mano aksesuaru – jis papildo aprangą ir kuria tam tikrą nuotaiką.

Ar dažnai tiesioginiame eteryje įvyksta nenumatytų situacijų?

Tiesioginio eterio privalumas ir trūkumas toks, kad niekuomet nežinai, kas nutiks. Staiga sustoja sistema, nebegroja muzika ar pradeda skambinti mėnulio žmonės. Taip vadinu tuos, kurie skambina tik per pilnatį ir piktinasi viskuo, kuo tik įmanoma. Būna, paskambina tik tam, kad pasakytų kokį keiksmažodį. Toks darbas tikrai greitina reakciją.

Kartais ir man išsprūsta koks žargoninis žodis, bet kasdienybėje jų labai nedaug vartoju, tai ir prie mikrofono netenka dažnai dėl to raudonuoti. Nors yra buvę situacijų, kai nežinojau, kur akis dėti... (Juokiasi.)

Gabrielė Martirosianaitė
Gabrielė Martirosianaitė
© Fotogenijai

Kiek valandų kasdien skiri darbui, kad viską suspėtum?

Gyvenu sunkiai iš anksto nuspėjamą ir suplanuojamą gyvenimą. Vienintelis stabilus dalykas – radijo eteris kasdien nuo 15 iki 19 valandos. Tačiau kiekviena mano diena skirtinga, ir artimiausios paros gali apsiversti aukštyn kojom per kelias minutes! Iki eterio tvarkau reikalus, susijusius su aksesuarais ir nagų salonu, einu į susitikimus dėl renginių. Žinote, nors atrodo nesuprantama, kaip viską įmanoma padaryti, man kartais vis tiek atrodo, kad aš nieko neveikiu (juokiasi).

Ar lieka laiko sportuoti, užsiimti pomėgiais, nueiti į renginius?

Žinoma! Visur galima suspėti, reikia tik norėti. Aišku, kartais laisvalaikiu tiesiog miegu. Sportuoju, stengiuosi kelis kartus per savaitę išgerti kavos su artimiausiais draugais ir net nosį iškišti į viešumą, vieną ar kitą renginį. Be to, mėgstu skaityti. Vakarais paprastai ne lindžiu telefone, o pasineriu į magiškus knygos puslapius. Šiuo metu esu pasinėrusi į Gregory David Roberts „Šantaramo“ tęsinį „Kalno šešėlis“. Visoms labai rekomenduoju abi šias dalis! Kelias savaites esu keliavusi po Indiją, tad man šios knygos sukelia vaizdų, įspūdžių ir kvapų prisiminimus.

Visur galima suspėti, reikia tik norėti. Aišku, kartais laisvalaikiu tiesiog miegu. Sportuoju, stengiuosi kelis kartus per savaitę išgerti kavos su artimiausiais draugais ir net nosį iškišti į viešumą, vieną ar kitą renginį

Ar suskaičiuoji, kiek šalių esi aplankiusi? Kurios iš jų paliko neišdildomą įspūdį?

Nesu skaičiavusi, bet lengviau būtų išvardyti šalis, kurias dar norėčiau aplankyti. Giliai į atmintį įsirėžė visos mano kelionės – Japonija, Tailandas, Pietų Afrikos Respublika, Indija. Gera ir Europoje, jos šalis galima pažinti ir per ilgesnio savaitgalio kelionę. Aišku, širdžiai artimos kelionės – į Armėniją, pas senelį, dėdes ir visus ten gyvenančius giminaičius. Jie man sukelia pačius šilčiausius jausmus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją