Bosų šeimoje užaugusi Marija Randers: „Studijuodama dirbsiu ir pradėsiu nuo žemiausio laiptelio“

 (143)
Nors pati Marija Randers (16) iki šiol gyvenime niekam nedavė interviu, „Google“ įvedus jos pavardę randama apie 17 tūkst. rezultatų. Žiniasklaida aptarinėja merginos pirmąją meilę, santykius su šeima, paauglystę, net pasikeitusį stilių, o ji iki šiol visiems smalsuoliams atsakydavo tą patį: „Neturiu ką papasakoti, esu paprasta paauglė.“ Ir nors žinomumo kainą puikiai suprantanti Marijos mama Daina Bosas bandė ją paruošti užgriūvančiam populiarumui, prie žiaurių komentarų ir pavydo, matyt, neįmanoma priprasti: „Supratau, kad neišeis likti šešėlyje, tad geriau viską pasakyti pačiai, nei leisti sklisti gandams: jie kartais skaudina, o kartais kelia isterišką juoką. Liūdniausia, kad juokinga tik tiems, kurie mane pažįsta. Likusi aršioji Lietuva tik ir laukia, kada numesiu kokį pretekstą apkalboms“, – pasakoja Marija.
© Instagram nuotr. @maria_randers

ŠOKIŲ NOSTALGIJA

Ar jau susimąstai, ką norėtum veikti po mokyklos?

Labiausiai linkstu prie verslo vadybos, kaip ir visa šeima. Man sekasi tikslieji mokslai, užsienio kalbos. Aišku, mama norėtų, kad studijuočiau mediciną, bet čia turbūt visų mamų tokia svajonė (juokiasi). Brolis linkęs į meną, o aš visą gyvenimą buvau sportuojanti tiksliukė, neturinti meninės gyslelės.

Nelabai matau galimybių Lietuvoje, tad turbūt išvyksiu studijuoti į užsienį. Lengviausia būtų išvykti į Daniją – iš ten kilęs mano tėtis. Pati turiu tos šalies pilietybę, kalbu daniškai, o tėtis net nemoka lietuviškai. Visa šeima iš tėčio pusės įsikūrusi Danijoje, tad nesijaus
iau tokia vieniša, kaip išvažiavusi į JAV ar Anglijos universitetą. Danija man – lyg antrieji namai.

Nuo mažens spėjai išbandyti įvairiausių stilių šokius. Sportavai kone kasdien, tačiau dabar su šokiu nebesieji savo gyvenimo. Kas atsitiko?

Šokių salėje augau nuo darželio. Pirmiausia lankiau baletą, vėliau – šiuolaikinius šokius, gatvės stiliaus... Vienur svarbiausia buvo technika, kitur – tiesiog pasistaipymas, bet išbandyti įvairias kryptis labai įdomu. Pakeičiau daug kolektyvų, kol galiausiai Klaipėdoje atradau „Intrus“. Buvome lyg kumštis, daug dirbome ir kartu siekėme geriausių rezultatų. Europos čempionate prieš ketverius metus su kolektyvu užėmėme devintą vietą, Lietuvoje visada pirmaudavome. Kiekvienas rinktinės narys treniruotėse atiduodavo visas idėjas ir jėgas, tad rezultatais stebinome net vadovą. Visą choreografiją, muziką kurdavome patys. Repetuodami vis sugalvodavome naujų idėjų, tad kūrybinis procesas nenutrūkdavo.

Bosų šeimoje užaugusi Marija Randers: „Studijuodama dirbsiu ir pradėsiu nuo žemiausio laiptelio“
© Fotogenijai nuotr.

Buvo sunku, bet įdomu, nes mačiau geresnių už save, norėjau tobulėti. Vėliau žmonės išsivažinėjo studijuoti, dirbti, ir kolektyvas po trejų kartu praleistų metų pradėjo byrėti... Bandžiau šokti ir Vilniuje, tačiau nebe tas prisirišimas, darbas visai kitoks. Galiausiai mečiau, nes nebebuvo tokios atmosferos, užsidegimo, trūko motyvacijos.

Šokis buvo vienintelis tavo hobis, lydintis visą gyvenimą?

Iš tikrųjų buvau tas vaikas, kuris bandė viską, kas tik įmanoma! Net jeigu ir nespėdavau, stengdavausi išmėginti kuo daugiau būrelių. Tekstilė, tenisas, krepšinis, fortepijono pamokos... Mano brolis groja akustine, bosine gitara, tad visi šeimoje esame gana muzikalūs. Tik tėvai labiau linkę į klasikinę muziką, brolis – elektroninę, o aš likau per vidurį. Vaikystėje manęs buvo pilna visur, bet, kai ateidavo metas rinktis, suprastėjus mokslų rezultatams ar sveikatai, likdavo tik šokiai. Dėl jų galėjau daug paaukoti. Dabar tiesiog sportuoju, kad nesustingiau ir palaikyčiau formą, tačiau su didele nostalgija prisimenu šokių repeticijas.

Prasidės studijos, dirbsiu paprastą darbą ir pradėsiu nuožemiausio laiptelio. Noriu būti tikra, kad visko sąžiningai pasieksiu savo jėgomis.

IR MAMA, IR DRAUGĖ

Su mama atrodote labai artimos, daug apie ją pasakoji. Esate geriausios draugės?

Anksčiau taip atvirai nesikalbėdavome, kaip dabar. Galbūt, kai gyveni kartu ir matai žmogų kiekvieną dieną, pasikalbėti prisėdi rečiau, nevertini drauge praleidžiamo laiko. O gyvendamos skirtinguose Lietuvos galuose jau iš anksto planuojame, ką nuveiksime susitikusios. Nors ir gyvenu su tėčiu, ryšio su mama niekas negalėtų pakeisti.

Tiesa, vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje kildavo pykčių, bet pastaruoju metu labai suartėjome. Gaila, kad su mama mus skiria per 300 kilometrų. Anksčiau susimatydavome dažniau, o dabar vos kartą ar du per mėnesį. Jeigu ji atvyksta į sostinę dėl renginio, visada einame kartu. Ne todėl, kad man patiktų dėmesys ar raudoni kilimai, tiesiog kiekvieną akimirką noriu praleisti drauge. Nesiveržiu į renginius, nes dar šiek tiek prisibijau. Manau, kad kuo dažniau ten eisi, tuo daugiau žmonės tavęs nemėgs, pavydės ir reaguos neigiamai. Taip elgiuosi savo noru.

Iš tiesų mama man yra pavyzdys. Ji dažnai dalija patarimus išvaizdos, santykių, stiliaus klausimais. Pasitikiu ja šimtu procentų. Juk gyvenime mama pasiekė visko, ko norėjo, o savo vaikams nuoširdžiai linki dar daugiau...

Kokiu klausimu jūsų nuomonės mažiausiai sutampa?

Mama šiuo metu daug sportuoja, tad dažniausiai gaunu pastabų dėl figūros: kaip turėčiau maitintis ar kokius pratimus daryti. Suprantu, kad bijo, jog visai nesportuodama aptingsiu, o ji labai nori mane matyti gražią ir sveiką (juokiasi). Manau, kiekviena mama to nori. Iš pradžių, kai mama tik įkalbėjo užsirašyti į treniruotes, galvojau, kad sporto klube bus labai lengva ir nuobodu. Pasirodo, yra galybė treniruočių, per kurias galima linksmai praleisti laiką, susirasti naujų draugų ir išlaikyti dailią figūrą.

Suirzdavau, kai mama pradėdavo sakyti, ko ir kada man geriau nevalgyti, kad turėčiau sveikiau maitintis ir skaičiuoti kalorijas, bet dabar suprantu, jog mama pataria tai, kas, jos manymu, būtų geriausia. Tiesa, atsisakyti saldumynų man vis dar atrodo lyg neįmanoma misija (juokiasi.

Gyvenimas pas tėtį atrodo kitaip?

Pradėjus gyventi pas tėtį vietoje lašišų su salotomis kartu pradėjome kirsti makaronus, lazanijas, picas... Tėčiui juk ne dietos galvoje! Sunku prisiversti valgyti sveikai, kai pasaulyje ir šaldytuve yra tiek skanaus maisto, todėl svarbu turėti tikslą ir būti fiziškai aktyviam kasdien – tuomet nereikės laikytis dietų ar dėti didelių pastangų. Tiesą sakant, man neatrodo, kad turėčiau problemų dėl antsvorio, bet komentatoriai galvoja kitaip.

NEIMTI Į ŠIRDĮ

Komentatoriams užkliūva ir tavo svoris?

Kas tik jiems neužkliūva: ir stora, ir lūpos šešiolikos jau pripūstos... Dėl savo storų lūpų dar vaikystėje sulaukdavau patyčių. Tik užaugusi supratau, kad tai daugiau pliusas nei minusas. Manau, purvais drabstomasi dažniausiai iš pavydo, noro pakenkti. Anksčiau skaudžiai į tai reaguodavau, nerimaudavau, bet mama visada tai matydavo ir pasisodinusi pasakodavo, kad neturiu šito imti į širdį. Dabar stengiuosi pasijuokti iš tokių neįtikėtinų istorijų, nors viduje vis tiek sukirba klausimas, kuo tam žmogui neįtikau.

Dėl to mama taip stengėsi tave apsaugoti nuo žiniasklaidos?

Tiesa, ji vengė, kad pakliūčiau į spaudą. Su mama sutarėme, kad man to visai nereikia. Tačiau, kaip parodė dėl mano ir Dovydo draugystės kilęs sąmyšis, tas dėmesys neišvengiamas. Žurnalistai ras būdą, kaip prie manęs prisikasti, – net jeigu ir nekalbėsiu, apie mane rašys, todėl nusprendžiau nebesislėpti. Pavargau nuo gandų ir apkalbų.

Dėl to džiaugiuosi, kad gyvenu su tėčiu: jis niekada nekelia problemų ir praskaidrina nuotaiką. Galbūt todėl, kad yra užaugęs kitos kultūros šalyje. Danijoje žmonės laimingesni, jie moka pasidžiaugti tuo, ką turi. Kartais net erzina, kaip jis viskuo patenkintas (juokiasi). Manau, aš taip pat iš jo paveldėjau šią savybę. Troleibusuose po nosimi burbantys žmonės man kelią šypseną. Kai atvyksta seneliai iš Danijos, tai turim juos ne raginti ką nors nuveikti, o pristabdyti ir priminti, kad galbūt kai kam jau yra per seni. Sunkiausia juos įkalbėti gerti vaistus ir apsilankyti pas gydytoją. Sako, kad ir be to gali apsieiti (juokiasi). Dažnai susimąstau: kaip gerai, kad esu sveika, turiu laimingą šeimą, mylimą žmogų. Svarbu pasidžiaugti tuo, ką turi, o ne nuolat tiesti rankas į priekį ir iš gyvenimo reikalauti dar. Jeigu nemokėsi sustoti, niekada nepasisotinsi.


KELIONIŲ MAGIJA

Tavo tėvai išsiskyrė, kai dar buvai visai maža. Po kurio laiko jūsų šeimos gyvenime atsirado Antanas. Ar buvo sunku jį priimti?

Ne, viskas įvyko natūraliai. Man buvo vos penkeri, kai apsigyvenome kartu. Dar po poros metų persikraustėme į jo namus Palangoje. Antanas man visada buvo labai geras ir priėmė kaip savo vaiką. Aišku, paauglystėje pasipykdavome, visko buvo, bet niekada nedrįsau prikišti, kad jis nėra tikras mano tėtis. Nuo pat pradžių labai draugiškai sutarėme, ir dabar Antanas man yra kaip šeimos narys. Kol augau, jis visada buvo šalia... Esu jam labai dėkinga, kad iki šiol mane visur vežasi, rodo kitokį pasaulį, išmokė slidinėti, kas, beje, dabar tapo dideliu mano hobiu. Juk jam to nebuvo būtina daryti. Vertinu tai ir džiaugiuosi, kad tapome tokie artimi.

Ar su šeima daug keliaujate?

Labai priklauso nuo sezono. Vasarą, po visų darbų ir sunkių mokslo metų, važiuojame poilsiauti į šiltus kraštus – Turkiją, Egiptą, Graikiją ir kitus populiarus kurortus. O ankstyvą pavasarį visa šeima susirenkame ir autobusiuku važiuojame slidinėti. Mums visiems labai patinka kalnai, tad tai tapo šeimos tradicija. Į pažintines keliones dažniau važiuoju su klase arba organizuojamomis stovyklomis. Su bendraamžiais esame vykę į Slovakiją, Italiją, aplankėme didžiausius atrakcionus ir vandens parkus. Smagu, kad laiką leidžiame aktyviai, – kopiame į kalnus, gyvename palapinėse, dienomis žygiuojame. Nors į tokias keliones vykstame autobusu, su grupe laikas prabėga labai greitai. Visą kelią juokiamės, pasakojame istorijas, prisimename mokslo metus.

Ar intensyviai mokantis, sportuojant ir keliaujant dar lieka laiko susitikti su draugais?

Visada stengiuosi rasti laiko draugams. Dažnai susitinkame pasivaikščioti, išgerti arbatos ar nueiti kartu į kino teatrą. Mėgstu pašokti, tad su draugėmis savaitgaliais išeiname į miestą. Taip pat labai patinka skaityti, tik mokykloje privalomą literatūrą sunku atsiversti... Kalbant apie serialus, turbūt nėra žmogaus, kuris būtų jų peržiūrėjęs daugiau nei aš (juokiasi). Mačiau daug ir skirtingų – nuo „Gossip girl“ iki „Game of Thrones“. Serialai turi privalumą niekada nesibaigti, tad, jeigu sergu, per dieną galiu ir visą sezoną peržiūrėti!

MEILĖ PER ATSTUMĄ

Šią vasarą visą žiniasklaidą apskriejo žinia, kad pirmą kartą įsimylėjai. Ar bent numanei, kad draugystė sulauks tokio dėmesio. Tuo labiau kad tiek tu, tiek Dovydas Pinskus – žinomų šeimų atžalos?

Su Dovydu net nenumanėme, kad žiniasklaida taip susidomės. Tai buvo eilinės draugystės pradžia, nusprendėme šia žinia pasidalyti su draugais socialiniuose tinkluose, o kilo toks skandalas... Abu iš to pasimokėme, antrą kartą šių dalykų nebeviešintume. Nė vienas nesitikėjome, kad kažkam būsime tokie įdomūs. Iš pradžių žurnalistai rašė man ir Dovydui, bet, kai atsisakėme bendrauti, pradėjo skambinti mūsų tėvams (Dovydo mama – Širvintų merė Živilė Pinskuvienė, aut. past.) Kadangi tėvai irgi nekalbėjo, jie parašė, ką norėjo (juokiasi). Sudėjo nuotraukų koliažus ir paviešino, lyg būtume patvirtinę.

JOKS ELITAS

Ar tas vadinamasis elitinis jaunimas, skleidžiantis gandus, egzistuoja?

Mano šeima tikrai nepriskiria savęs elitui. Yra žmonių, bandančių kažką įrodyti ar būti kitų akyse tokie, kokie nėra, tačiau aš pati nelinkusi didžiuotis ar pasakoti apie savo šeimą. Niekas manęs neatpažįsta iš pavardės. Žmonės tik po kurio laiko išsiaiškina, kas esu, tad dažniausiai sulaukiu frazės: „Niekada nebūčiau pagalvojusi.“ Ir tai man yra didelis komplimentas. Kartais atrodo, kad pati visuomenė išaukština tas viešas šeimas, esą joms viskas padėta ant lėkštutės. Bet tai labai priklauso nuo šeimos. Man, broliui ar sesutei niekada nebuvo taip, kad gautume viską, ko tik užsigeisdavome. Brolis iš tiesų kitoks nei aš. Jam, menininkui, visai neįdomu vakarėliai ar žiniasklaidos dėmesys. Baigęs Vilniaus dailės akademiją įkūrė savo verslą ir dirba su sužadėtine keliaudamas po pasaulį. Žymi pavardė jam – nė motais.

Kaip jums tą gyvenimo supratimą formavo tėvai?

Tėvai sakė, kad pagrindinė mūsų pareiga – mokytis, o rezultatas – geri pažymiai. Gal jie ir yra žinomi Lietuvoje, bet užsienyje tėvų pavardė niekam nežinoma. Mes patys turime įstoti į universitetus, siekti stipendijos ir karjeros. Turiu svajonę studijų metais nebeprašyti pagalbos iš tėvų, nors žinau, kad jie tikrai pagelbėtų. Tiesiog tos didesnės galimybės keliauti, ramiai gyventi ir mokytis mūsų neišlepino. Mama nuo mažens mokė suprasti pinigų vertę skirdama tam tikrą dienpinigių sumą ir atsakingai žiūrėdama į tai, ką mums perka. Labai tuo džiaugiuosi, kitaip galbūt dabar nežinočiau, kaip savarankiškai išgyventi turint tam tikrą sumą, kaip susitaupyti, o ne viską gauti pamojavus lazdele.

Kas tik jiems neužkliūva: ir stora, ir lūpos šešiolikos jau pripūstos... Susitaikiau su mintimi, kad iš tų žmonių niekada neišgirsi gero žodžio, o į piktus pasisakymus neverta kreipti dėmesio.

Prasidės studijos, dirbsiu paprastą darbą ir pradėsiu nuo žemiausio laiptelio. Noriu būti tikra, kad visko sąžiningai pasieksiu savo jėgomis. Mano mama jaunystėje pradėjo nuo valytojos ir padavėjos darbų, visą laiką skirdavo labai daug jėgų, kad savo vaikams galėtų užtikrinti sotų gyvenimą, tad toks modelis man atrodo visiškai normalus. Atsimenu vaikystę, kai mama grįždavo man jau miegant, o išeidavo dar nepabudus. Manau, kad sėkmė aplanko tuos, kurie beprotiškai stengiasi.

Liūdniausia, kad juokinga tik tiems, kurie mane pažįsta. Likusi aršioji Lietuva tik ir laukia, kada numesiu kokį pretekstą apkalboms.

Nori pasakyti, kad viskas įmanoma savo jėgomis?

Žinoma. Jeigu siektum, tai ir pasiektum. Viskas priklauso nuo užsispyrimo, reikia tiesiog savimi tikėti. Manau, kad tie žmonės, kurie viską paveldi ar gauna iš šalies, jaučiasi tušti, nes nieko nepadarė dėl to, kad dabar čia būtų. Išvis nereikėtų tiek dėmesio skirti pinigams ar turtams. Santaupos gali pripildyti tik kišenes, bet ne širdį, todėl visada sieksiu pilnatvės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją