Atvira anoreksija sirgusios lietuvaitės išpažintis: „Galvojau, jog išprotėsiu“

Jaunosios visuomenės sveikatos specialistės, tinklaraštininkės Kotrynos (23) kova su mamos mirtimi, depresija, valgymo sutrikimais, panikos priepuoliais tęsėsi ne vienus metus. Klausydamasi praradau laiko nuovoką, oda šiaušėsi nuo jos žodžių: „Tenorėjau mirti, bet nedrįsau pasidaryti galo. Ėjau mišku ir meldžiau, kad kas nors už mane pabaigtų šitą nepakeliamą kančią.“ Dabar ji – iš naujo įsimylėjusi gyvenimą, rašanti knygas ir pasiruošusi tau atverti duris į juodžiausią savo gyvenimo laikotarpį.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

MAMOS NETEKIMO METAI

Kotryna, nuo ko prasidėjo visos tavo problemos?

Nuo psichologinių traumų, tai buvo visų problemų padarinys. Kai man buvo dešimt, mama susirgo krūties vėžiu. Buvome jauna šeima, gyvenome dideliame name, pinigų netrūko. Gal iš šono ir atrodėme tobula šeima, bet iš tikrųjų visi buvome labai šalti... Mama ketverius metus sirgo, ir aš visa tai mačiau iš labai arti. Mačiau, kaip ją gydė, kaip išslinko visi jos plaukai, kaip neteko balso, o galiausiai visas jos kūnas buvo supjaustytas. Kelis mėnesius ji tiesiog sėdėjo susilenkusi, nes stuburas nepajėgė išlaikyti kūno. Namuose visada tvyrojo spengianti tyla. Užsidarydavau savo kambaryje viena, niekada niekam nieko nepasakojau – neturėjau jokios draugės. Niekas iš aplinkinių nežinojo, kad namuose vyksta tokie dalykai.

Kaip atrodė gyvenimas po mamos mirties?

Mama mirė, kai man buvo 15-ka, o mano sesei – 8-eri. Mama visada sakydavo, kad, kai jai bus 36-eri, ji susirgs sunkia liga, nuo kurios arba pasveiks, arba mirs. Nežinau, iš kur buvo išgirdusi šią pranašystę, bet ji išsipildė. Po mamos mirties dvejus metus namuose buvo visiška tyla. Atrodė, lyg jos nė nebūtų buvę. Pasakyti žodį „mama“ buvo tabu. Kartu jautėmės lyg atsikratę naštos, negalėjome sveiku protu suvokti netekties. Gyvenome kiekvienas sau.

Anoreksija
Anoreksija
© Shutterstock

NEBETILPAU Į VEIDRODĮ

Kaip prasidėjo tavo valgymo sutrikimai?

Iš pradžių suvalgydavau po bananą per dieną, paskui – po pusę banano. Visiškai negalėjau kontroliuoti to, kas vyksta manyje. Negalėjau suprasti, kodėl esu nestabili, kodėl negaliu susitvarkyti. Nežinojau, kaip tai pavadinti, kaip su tuo gyventi. Vienintelis dalykas, kurį savo gyvenime tuo metu sugebėjau valdyti, buvo mano mityba. Kai negali suprasti, kada esi liūdnas, kada piktas, o kada linksmas, griebiesi to, kas priklauso nuo tavęs. Jautiesi galingas, kad bent kažką gali pažaboti, net jeigu tai – svarstyklių rodomas skaičius.

Kartais per savaitę suvalgydavau vieną obuolį ar tris trapučius. Man svaigdavo galva, temdavo akyse, neturėdavau jėgų. Atsimenu, eidavau į virtuvę šildytis rankų prie šildytuvo, nes visą laiką šaldavo galūnės. Būdavau mėlynais nagais, mėlynomis lūpomis, pradėjo slinkti plaukai. Kai manyje susikaupė labai daug įvairių emocijų, atrodė, kad ir mano kūno yra labai daug. Pasižiūrėjusi į veidrodį nemačiau savęs, mačiau tik, kiek manyje daug jausmų ir išgyvenimų. Atrodė, lyg netelpu į veidrodį.

Ligoninėje pripažino, kad turi valgymo sutrikimų?

Taip, tuo metu pirmą kartą apsilankiau pas psichologę. Labai pykau ant tėvo, kad drįsta mane vežti pas specialistus. Prieš eidama nusprendžiau, kad visą laiką sėdėsiu susiraukusi ir nepratarsiu nė žodžio. Išėjo taip, jog nuėjusi visą laiką verkiau. Pratrūkau.

Koks buvo tavo santykis su psichologais?

Gyvenime aplankiau daugybę psichologų, visokių jų mačiau. Ne visada turėjau iš ko mokėti po 30 eurų už vizitą, tad kalbėjausi ir su nemokamą pagalbą valstybiniame sveikatos sektoriuje teikiančiais specialistais. Atrodė, kad jaunos psichologės konsultacijos bijo labiau už mane. Pakiša po nosimi testą, o jį išsprendus šimtąjį kartą konstatuoja depresiją. Išeidavau su siuntimu pas psichiatrą, nieko naujo nepešusi. Tuomet pagalvoju, kad tik žmonės, žinantys, kas yra valgymo sutrikimai, patys tai patyrę, gali padėti. Visiems kitiems tai atrodo labai svetima, o tu pasijauti dar labiau atstumtas.

Anoreksija
Anoreksija
© Shutterstock

GALIAUSIAI MEČIAU VALGYTI

Ar artimieji nepastebėjo, kad kažkas ne taip?

Tėvas nematė. Arba matė, bet nenorėjo pripažinti, kad nesusitvarko, nemoka prieiti prie savo vaiko. Ruošdamasi į giminių šventes, apsirengdavau kuo daugiau drabužių, kad artimieji neklausinėtų apie mano svorį. Kai buvau septyniolikos, Norvegijoje gyvenantys šeimos draugai pasiūlė pakeisti aplinką, atvažiuoti padirbėti pas juos. Sutikau, visą vasarą dirbau Norvegijoje. Ten susipažinau su labai šiltais įvairių kultūrų žmonėmis, su jais tapome kaip šeima. Tuo metu pasitaisiau, pasikeitė psichologinis klimatas. Pabėgau nuo visko, ką turėjau savo namuose. Nuo 42 kg priaugau svorio iki 55 kg.

Kiek mažiausiai esi svėrusi?

Mažiausiai svėriau 42 kilogramus. Vėliau jau nesisverdavau, nes nenorėjau žinoti, kiek sveriu. Tuos mažus skaičius mačiau kaip labai didelius. Kambaryje pasikabinau plakatą, ant kurio rašydavau skaičius – 55, 50, 45. Pasiekusi vis mažesnį svorį nuplėšdavau lapą ir stengdavausi numesti jo dar daugiau. Sverdavausi net išgėrusi vandens ar arbatos. Galiausiai iš viso atsisakiau maisto ir gėriau tik arbatą. Pamiršau, ką reiškia karštas maistas.

LIKAU VISIŠKAI VIENA

Kaip atrodė tavo paskutiniai mokyklos metai?

Grįžusi iš Norvegijos gyvenau viena su savo atsakomybėmis. Dvyliktoje klasėje reikėjo nuspręsti, kur stoti, visi draugai tarėsi su savo tėvais, o aš neturėjau ko paklausti, su kuo pasitarti. Mano tėvas nežinojo, kada laikau brandos egzaminus, kada man įskaitos. Jis į mane žiūrėjo ne kaip į dukrą, o kaip į nepažįstamą žmogų, gyvenantį drauge. Kai laikiau egzaminą, neturėjau jokio žmogaus, kuris paklaustų, kaip man sekėsi. Kai išsikrausčiau iš namų, reikėjo pačiai nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.

Galbūt tėvas taip pat negalėjo susitaikyti su mamos mirtimi, todėl susitelkė į save, o tave pamiršo...

Po pirmo kurso universitete viskas pasikeitė. Tėvas su naująja drauge susilaukė vaiko, bet iš karto išsiskyrė. Jo draugė turėjo asmeninių problemų, santykiai iširo. Tuo metu emocijos pakirto patį. Jis ieškojo mylimo žmogaus, palaikymo, bet turėjo išgyventi dar vieną išsiskyrimą. Psichologine prasme visai palūžo... Tuomet pradėjo vartoti vaistus nuo depresijos. Jis nekalbėdavo, sėdėdavo kambaryje užsitraukęs užuolaidas. Mačiau, kaip jam sunku, bet nieko negalėjau padaryti, pati neturėjau įgūdžių padėti.

TRUMPAS ŠVIESOS SPINDULYS

Ar tuo metu turėjai artimų santykių?

Įstojau į Vilniaus universiteto visuomenės sveikatos specialybę. Atvažiavusi į Vilnių pirmą kartą gyvenime įsimylėjau. Pasitaikė į mane labai panašus žmogus – turintis daug sluoksnių, mokantis meluoti ir manipuliuoti. Mūsų draugystė buvo lyg žaidimas, intriga, Po pusės metų kartu apsigyvenome. Dabar prisimenu, kad tuo metu vis dar nemokėjau tinkamai bendrauti su žmonėmis, užaugau nesuprasdama emocijų, nemokėjau pykti. Visas pyktis iškart pereidavo į liūdesį.
Suprantu, kad pati leidau tiems santykiams klostytis labai nesveikai. Buvau nuo jo priklausoma, o jis tuo puikiai naudojosi, rodė savo valdžią – izoliavo nuo draugų, artimųjų ir viso aplinkinio pasaulio. Kiekvieną dieną liepė tvarkyti namus, aiškino, kaip lankstyti skalbinius, kaip juos sudėti. Buvo baisiai pavydus ir greičiausiai turėjo psichologinių sutrikimų. Jo manymu, turėjau mokytis, sportuoti ir būti karjeristė. Perversdavau skirtuką per kelis knygos puslapius, perdėdavau svarmenis į kitą vietą namuose, kad matytųsi, jog nešvaistau laiko veltui, nesiilsiu. Kitaip jis ant manęs šaukdavo dėl tinginiavimo. Dabar suprantu, kad buvo linkęs į psichologinį smurtą, bet viską priėmiau taip, lyg pati būčiau kalta. Galiausiai ir vėl pradėjau gyventi savo seną, liūdesio kupiną gyvenimą, jaučiausi izoliuota nuo viso pasaulio. Antrą kartą man buvo diagnozuota ta pati liga.

Anoreksija
Anoreksija
© Shutterstock

Kaip mamos mirtį, tėvo problemas išgyveno tavo jaunesnioji sesuo?

Mano sesuo vis dar gyveno Marijampolėje, jai tuo metu buvo dvylika. Ji užaugo maištautoja, rengėsi kitaip nei visos merginos, kirposi plaukus trumpai, nešiojo skrybėles ir per didelius drabužius. Kartą grįžusi į Marijampolę ir atidariusi jos spintos duris pastebėjau, kad visi drabužiai kruvini. Paprašiau sesės nusirengti, paguldžiau į vonią ir negalėjau patikėti savo akimis – pamačiau didžiules atsivėrusias žaizdas ant rankų, šlaunų, pilvo. Ji pakėlė prieš save ranką, susipjaustė visą kūną. Buvo labai sulysusi. Jaučiausi kalta, nes turėjau prisiimti už ją atsakomybę, būti tarsi jos mama, bet negalėjau to padaryti. Tuomet pirmą kartą prie jos verkiau. Verkė ir ji pasakodama, kaip jai sunku. Nežinojau, ką daryti, kaip padėti sesei ir tėvui.

SUPRATAU, KAD NENORIU GYVENTI

Kaip pati tvarkeisi su savo emocine būsena?

Buvau per silpna prieš save pakelti ranką, todėl eidavau į mišką tikėdamasi, kad ten kas nors padės man užbaigti šias beviltiškas dienas. Eidavau per lietų, audras... Pusnuogė atsiguldavau prie suoliuko ir verkdavau. Vaikinas manęs neieškojo, mano santykiai šeimai irgi nerūpėjo, draugų neturėjau, universitete niekam negalėjau papasakoti apie savo išgyvenimus. Vieną naktį vonioje persirėžiau ranką, nes nebegalėjau pakelti psichologinės naštos. Dėl to kilo didelis skandalas, o vaikinui buvo neįdomu, kodėl taip padariau. Jam rūpėjo jo šeimos nuomonė pamačius mano apibintuotą dilbį. Supratau, kad nenoriu gyventi. Be to, dažnai konfliktuojant su vaikinu, iš jo pusės atsirado fizinio smurto užuomazgų – pykstantis mane smaugė, su koja spaudė gerklę. Visą tą laiką kaltinau save, nes nemokėjau pykti. Galiausiai netyčia jo telefone pamačiau bendradarbės žinutę. Supratau, kad jis mane išduoda, tačiau vis dar tylėjau. Galiausiai po vieno kivirčo naktį jis išvarė mane iš namų ir liepė niekada nebegrįžti. Išėjau į gatvę nežinodama, kur dėtis.

Ar tuo metu tave vis dar kamavo valgymo sutrikimai?

Kai išsiskyriau su vaikinu, niekas neprižiūrėdavo mano mitybos, galėdavau visą savaitę nieko nevalgyti, o keletą dienų valgyti labai daug. Kai tik kas nors susiklostydavo ne taip ar pablogėdavo santykiai su artimaisiais, kai pajausdavau, kad kas nors mane atstumia, iš karto griebdavausi maisto. Kai baigėsi mokslai, iš karto išvykau į Norvegiją. Dirbau sunkų fizinį darbą, norėjau atitrūkti nuo visų problemų. Darbe turėdavau daug laisvo laiko – tiesiog gulėdavau ir žiūrėdavau į sieną. Pradėjo graužti kaltės jausmas, kaupęsis nuo pat vaikystės. Jaučiausi blogai, kad nesikalbėjau su mama, negerbiau tėvo, neprižiūrėjau sesers. Galvojau, kad išprotėsiu. Sunkiai dirbdama nieko nevalgiau. Buvo dienų, kai prisivalgydavau iki blogumo ir bėgdavau per visą parką, kad sudeginčiau kalorijas. Valgydavau tol, kol, atrodydavo, plyš skrandis. Dažniausiai ištinkanti mirtis nuo persivalgymo – skrandžio plyšimas, dėl šios minties man prasidėjo panikos priepuoliai. Pasimaišė protas, pradėjau bijoti išeiti į lauką, atrodydavo, kad kažkas mane nuolat stebi. Bijodavau žmonių, savo minčių. Nežinojau, ar ryte pabusiu. Nežinojau, kas manęs laukia.

Mergina
Mergina
© Shutterstock

MEILĖ VISAM GYVENIMUI

Atrodo, kad buvai visiškai sužlugdyta. Ar pati kreipeisi į specialistus?

Atsidūriau psichiatro kabinete. Greitu metu atsiguliau į psichikos sveikatos centrą, valgymo sutrikimų skyrių. Ilgą laiką negalėjau pripažinti, kad sergu. Buvo labai sunku, nes ten turėdavau valgyti penkis kartus per dieną. Iš pradžių negalėjau tiek suvalgyti, buvo daug ašarų, kankindavausi. Mažais žingsniais pradėjau mokytis meilės sau, savo kūnui. Labai padėjo terapija ir pasikalbėjimai su žmonėmis, kurie kenčia nuo tų pačių problemų. Jų dėka supratau, kad nesvarbu, koks esi, vis tiek atsiras žmonių, kurie tave priims. Pradėjau skaityti psichologines knygas, dingo panikos priepuoliai, gyvenimas prašviesėjo. Centre kasdien turėjome ir emocinių pamokų, kurių metu reikėjo reikšti savo jausmus, mėtyti kamuolius, daužyti pagalves. Atitrūkau nuo seno pasaulio, konstruktyvaus elgesio, sekinančių ryšių. Išmokau mylėti save. Gydymą visiškai nutraukiau prieš savo 23-iąjį gimtadienį.

Ar per tą laiką pavyko rasti bendraminčių?

Išėjusi iš ligoninės vis dar galvojau, kad ilgą laiką būsiu viena. Visiškai neplanuotai mano gyvenime atsirado žmogus. Pasirodo, kad turime daug bendrų draugų, išsiaiškinome, kad esame jau ne kartą vienas kitą matę. Labai save saugojau, bijojau naujų santykių, neslėpiau nuo jo savo problemų. Prisipažinau, kad gydžiausi, gulėjau ligoninėje ir iki šiol ne visada su savimi susitvarkau. Jis viską suprato, nes pats gyvenime buvo daug patyręs. Neapsimetinėjame ir iki šiol esame tokie, kokie iš tikrųjų turime būti. Jis visada man primena, kad esu gera, šeimyniška, atsidavusi. Nežinau, kaip bus toliau, bet man atrodo, kad ši meilė – visam gyvenimui. Su šiuo žmogumi kuriame šeimos viziją. Viską matome vienodomis spalvomis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją