Su drauge Marijampolėje įkūrė barą, kurį išgyrė pats Andrius Užkalnis

Kol vieni savo gimtuosius miestelius pašaipiai vadina „kaimu“ ir išvažiavę studijuoti į didmiesčius net neketina sugrįžti atgal, kiti svajoja apie savo verslą būtent gimtajame mieste. Aistė Jurkonytė, daugelį metų praleidusi užsienyje, sugrįžo į gimtąją Marijampolę, kad įgyvendintų seną svajonę. Pakvietusi prisijungti draugę Daurą Narkevičiūtę, verslo partnerės kartu įkūrė pirmąjį restobarą Marijampolėje, pavadinimu „kamBARys“.
A.Jurkonytė ir D. Narkevičiūtė Marijampolėje į kūrė restobarą "Kambarys"
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Merginos įsitikinusios: „Būtinai svajokite ir nebijokite tas svajones įgyvendinti. Jei ir nepasiseks, geriau būti pabandžius, nei nieko nedaryti. Bet kokiu atveju, tai bus patirtis.“

Atidaryti savo barą gimtajame mieste jau daugelį metų buvo Aistės svajonė. Po studijų ji iškeliavo į pasaulį, dirbo įvairiuose restoranuose ir taip kaupė neįkainojamą patirtį, kol... jai pasiūlė paaukštinimą. Supratusi, kad priėmus pasiūlymą teks Anglijoje pasilikti dar bent kelerius metus, ji susikrovė lagaminus ir nusipirko bilietą namo.

Iš Liverpulio – į Marijampolę

- Aiste, ar nebuvo baisu susikrauti lagaminus ir sugrįžti į Marijampolę?

Baisu nebuvo. Į užsienį išvykau turėdama tikslą užsidirbti ir įgyti daugiau patirties, pasisemti idėjų, o ne ten įsikurti ir gyventi. Žinojau, kad grįšiu, ir labai norėjau namo.

- Kada supratai, kad atėjo metas grįžti?

Kai pusantrų metų dirbau japonų restorane Liverpulyje, man pasiūlė užimti aukštas pareigas. Tada supratau: laikas pasirinkti – arba Liverpulyje likti bene visam laikui, arba grįžti į Lietuvą. Pasirinkimas akivaizdus. Dabar esu ten, kur visada ir norėjau gyventi.

- Grįžusi į Lietuvą, nusprendei įgyvendinti savo seną svajonę. Vienai įkurti barą buvo nedrąsu, todėl pasiūlei prisijungti draugei Daurai. Ar neturėjai abejonių, kad nepavyks?

Galvojau, kad geriau pabandyti, nei gailėtis to, ko nepadariau. Kai Daura sutiko prisijungti, buvo dar drąsiau. Labai norėjau partnerės, kuriai verslas rūpėtų tiek, kiek man, su kuria galėčiau džiaugtis mažais pasiekimais ar kartu liūdėti. Juk ir dabar interviu duodame dviese. (Šypsosi.) Kiek drąsiau buvo ir dėl to, kad abi turėjome patirties aptarnavimo srityje: studijų metais, kai gyvenome Vilniuje, abi dirbome padavėjomis.

Tik pradėjusi studijuoti magistrantūrą, įsidarbinau viešajame sektoriuje. Nepraėjo nė mėnuo, o aš jau ėmiau ilgėtis darbo restorane. (Juokiasi.) Tad vakarais, du kartus per savaitę, dirbau dar ir ten. Tuomet supratau, kad aptarnavimo sfera – mano pašaukimas, kurio nenoriu paleisti. Ir abejonių dėl baro įkūrimo buvo nedaug – kai labai nori, viskas įmanoma.

- Daura, ar ir tavo svajonė buvo tokia kaip Aistės – įkurti barą?

Ne, tai buvo Aistės svajonė, aš tokios svajonės niekada neturėjau. Tiesa, beveik kasdien mūsų pokalbių tema būdavo baras, tad viskas vystėsi labai natūraliai. Tą dieną, kai Aistė manęs paklausė, ar prisijungsiu, sutikau iš karto. Ji jau buvo užkrėtusi mane savo idėja.

- O kokia buvo tavo svajonė?

Dirbti mėgstamą darbą. Man visada atrodė, kad žmogus laimingas gali būti tik tada, kai darbas yra jo mėgstama gyvenimo dalis. Visada žinojau tik tiek, kad noriu dirbti ką nors, susijusio su grožiu. Žavėjo interjero dizainas, namų dekoravimas. Prisidėjusi prie Aistės svajonės išsipildymo, aš įgyvendinau ir savąją. Švenčių, kurios vyksta „kamBARyje“ organizavimas ir dekoravimas man be galo patinka. Be to, susidomėjau floristika, tad pagaliau radau mėgstamą veiklą, kuri tapo mano darbu. (Šypsosi.)

(NE)tikėti idėja

- Nusprendusios įkurti barą, nužygiavote į banką prašyti paskolos. Deja, bankas idėja nepatikėjo. Tada jums teko apsispręsti – nedaryti nieko arba daryti su tiek pinigų, kiek galėjote surinkti pačios. Tuo metu prie komandos prisijungė Alma Galinskaitė, ji tapo baro akcininke. Nusprendėte nepasiduoti ir įkurti barą su tiek santaupų, kiek turite. Kas buvo sunkiausia?

Aistė: Labai sunku viską kurti turint mažą biudžetą. Kai negavome paskolos, mūsų realus biudžetas tapo beveik per pusę mažesnis, nei buvome paskaičiavusios prieš tai, kai planavome imti paskolą. Dėl to viską darėme pačios – nuo remonto iki valymo darbų. Padėjo artimieji, draugai ir visi, kurie tikėjo šia idėja. Teko nuolat sukti galvą ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti, bet padaryti gerai, gražiai ir tvarkingai.

Daura: Be finansinių rūpesčių, reikėjo rūpintis ir biurokratiniais bei organizaciniais reikalais, kurių buvo begalės... Dažnai jausdavomės pervargusios. Apimdavo neviltis, kai pačios patalpos pateikdavo kokių nors nemalonių staigmenų.

Pavyzdžiui, remonto metu buvome nusprendusios lubas palikti tokias, kokios yra, tačiau vieną dieną didelė dalis lubų tinko tiesiog nukrito... Tada jas teko skusti, valyti, gruntuoti ir galiausiai dažyti, o, kai lubos yra 3,5 metrų aukščio, tai situacija tampa dar sudėtingesnė. Tokiais momentais nieko nelikdavo, tik vienai kitą paguosti ir dirbti toliau.

- Kodėl būtent toks lietuviškas pavadinimas – „kamBARys“?

Aistė: Nuo pat pradžių buvome nusprendusios, kad pavadinimas turi būti lietuviškas. Galima sakyti, kad jį padiktavo pačios patalpos, kuriose įsikūrėme: jos nedidelės ir jaukios, visai kaip kambarys. (Juokiasi.) Be to, šis pavadinimas puikiai atspindėjo ir mūsų požiūrį, įsivaizdavimą, kokia tai turėtų būti vieta, – jauki ir lyg užsukus pas gerą draugą į svečius.

Daura: Patalpos padiktavo ne tik mūsų pavadinimą, bet ir interjerą, kitas baro detales. Pavyzdžiui, esame sukūrusios megztinių su užrašu PAREIK NAMO. Tai labai siejasi su mūsų pavadinimu ir baro idėja. (Šypsosi.)

Pagyros iš Užkalnio

- Žinau, kad į „kamBARį“ pavalgyti buvo užsukęs Andrius Užkalnis. Jis negailėjo pagyrų. Išduokite paslaptį, kas sudarinėja jūsų meniu?

Daura: Mūsų meniu keičiasi du kartus per metus ir kiekvieną kartą jį sudarinėja tas pats šefas Andrius Laskauskas. Jis dirbo kartu su Aiste viename Vilniaus restorane, yra puikus savo srities specialistas. Kai paprašėme Andriaus padėti sudaryti meniu, jis neabejodamas sutiko, suprato, ko mes tikimės ir apie ką kalbame.

Be to, Andrius mums padeda parinkti sezoninius produktus, kad būtų užtikrintas šviežumas, kad kuo mažiau produktų reikėtų išmesti, ir pan. Profesionalų įžvalgos labai praverčia.

- O ką jums reiškė A. Užkalnio apsilankymas? Kaip į tai reagavote?

Baro atidarymas buvo niekai palyginti su diena, kai Andrius Užkalnis kartu su Fausta Marija Leščiauskaite užsuko į „kamBARį“. (Šypsosi.) Apėmė dvejopi jausmai – garbė, kad jie čia, bet ir baimė – „o jei nepatiks?“ Dar ir dabar, praėjus metams po jų apsilankymo, jaučiame dėkingumą už malonų bendravimą, paskatinančius žodžius ir gražų atsiliepimą, kuris labai prisidėjo prie „kamBARio“ populiarumo.

Vienas versle – ne ryklys

- Sakoma, kur pinigai, ten draugų nėra. Kokia jūsų nuomonė?

Daura: Daug kas taip gąsdino, ir tėvai bijojo, kad nesusipyktumėme. Tikiuosi, tai niekada nenutiks. Sau esame pasakiusios: jei pradėsime pyktis, tada nereikia jokių verslų.

Mes – draugės nuo mokyklos laikų, kartu gyvenome studijų metais, bendravimas niekada nebuvo nutrūkęs, nors ir buvome apsistojusios skirtinguose miestuose, net šalyse. Esame pripratusios viena prie kitos ir puikiai viena kitą pažįstame. Ne veltui kartu nusprendėme imtis verslo.

Aistė: Mus sieja labai didelis pasitikėjimas, o tai – vienas iš svarbiausių dalykų kuriant bendrą verslą. Žinoma, labai svarbu ir bendros pastangos: eiti koja kojon, kartu džiaugtis ir liūdėti, palaikyti, kad ir kas nutiktų. Jeigu matytume, kad versle kartu nesiseka, su juo atsisveikintume: mums draugystė brangesnė.

Žurnalas „Panelė“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją