Logistikos studentė visą meilę atiduoda beglobiams gyvūnams

 (1)
Viešojoje erdvėje netrūksta postringavimų apie jaunąją kartą, kuri netrukus pasibels į darbo rinką. Dauguma pasisakymų – nevienareikšmiški: jaunoji karta giriama už drąsą ir kūrybiškumą, kartu peikiama už savo nepastovumą bei asmeninio gyvenimo prioritetizavimą prieš darbą. Tiesa, visos minėtosios klišės negalioja Aleksandro Stulginskio universitete logistiką studijuojančiai Laurai Jefimovaitei, laisvalaikiu gelbėjančiai žmonių nuskriaustus gyvūnus.
logistikė
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Daugelis skaitytojų kaip tik šiuo metu paklaustų, kodėl jie toliau turėtų skaityti paprastos merginos istoriją? Lauros istorija yra apie jauną žmogų, kuris kryptingai siekia savo tikslų, laikosi duotų pažadų ir keisdamas pasaulį, pirmiausia pradeda nuo savęs. Ši mergina griauna mitus apie šiuolaikinį jaunimą ir yra pavyzdys ne tik savo draugams ar bendramoksliams, bet ir kiekvienam iš mūsų.

Mergina per trejus studijų metus nėra praleidusi paskaitų, ji visada sėdi pirmame suole ir atidžiai klausosi dėstytojų: „Man nepatinka, kai ko nors nežinau arba jaučiuosi neįsigilinusi į tą sritį. Kartą buvo atsiskaitymas apie alkūninio veleno veikimo principą. Kadangi techniniai dalykai nebuvo mano stiprioji pusė, skyriau nemažai laiko, kad įsigilinčiau į tai. Buvo truputį juokinga, kai bendramoksliai vaikinai sužinojo, kad apie alkūninio veleno veikimo principą žinau daugiau nei kai kurie iš jų“.

Tačiau studijos toli gražu nėra vienintelė veikla, kuriai Laura atiduoda savo laiką ir jėgas. Ji laisvalaikiu savanoriauja gyvūnų prieglaudoje. Anot merginos, prieglaudoje visi turi savo istorijas: ir šunys, ir čia savanoriaujantys žmonės. Ji taip pat ne išimtis.

„Mano kaimynas į prieglaudą atidavė Berno zenenhundų veislės šunį, kurį visa mano šeima jau buvo spėjusi pamilti, nes šunį dažnai tekdavo pavedžioti drauge su savo augintiniais. Kai sužinojome, kad kaimynas taip pasielgė, atvažiavome į prieglaudą ieškoti to šunelio, deja, nespėjome. Jis jau buvo suradęs naujus namus. Kai pamačiau, kiek prieglaudoje meilės ir dėmesio laukiančių akių, nutariau atvažiuoti jų vedžioti. Ilgainiui, supratau, kad to nepakanka, tad pradėjau savanoriauti“, – savo istoriją prisiminė Laura.


Merginos teigimu, dažnai žmonės galvoja, kad prieglaudoje šunys yra nuskriausti, tačiau tai nėra visai tiesa: „Jie šeriami geru pašaru, kasdien yra vedžiojami, niekas jų nelaiko pririštų, bet jiems trūksta žmogaus meilės. Visi šuneliai nori surasti savo šeimininką, kuriuo galėtų pasitikėti, ir namus, kuriuose būtų užtektinai dėmesio ir meilės. Prieglaudoje pastarųjų dalykų jiems stinga“.

Tiesa, ji prasitarė, kad daug kas į šį užsiėmimą žiūri kritiškai, retas padrąsina. Mergina pastebi, kad žmonės vangiai imasi veiksmų ką nors keisti, jie teisinasi, nes galvoja, kad tokiems gyvūnams nepadės: „Matau prasmę savanoriaudama, ypač džiugina, kai šuo iš naujo patiki žmogumi. Be to, čia labai gera vieta, kai norisi pailsėti, nes neturi laiko galvoti apie save, turi rūpintis gyvūnais.“

Laura prasitarė, kad logistika ir savanoriavimas prieglaudoje dvi skirtingos sritys, tačiau jas vienija tai, kad nuolatos tenka susidurti su įvairiausiomis problemomis ir imtis operatyviai jas spręsti. Merginai ši veikla suteikė daug patirties: čia ji išmoko, kaip susikaupti ir įgauti atsparumą bet kokiems dirgikliams.

Norėtum ir Tu išbandyti vasaros atsotogų metu išbandyti savanorystę savo miesto gyvūnų prieglaudoje? Ieškok prieglaudos profilio socialiniame tinkle „Facebook“ ir nieko nelaukusi pradėk savo šios vasaros nuotykį!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją