Kaip sustbadyti patyčias mokykloje?

 (6)
Pozityvaus ugdymo instituto įkūrėja, Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė Irma Liubertienė sako, kad sprendžiant mokyklose klestinčią patyčių problemą, pastangas reikia nukreipti ne tik į vaikus, bet ir į pedagogus. Moters teigimu, tyrimai rodo, jog patyčias Lietuvoje patiria kas antras mokinys, o tarp besityčiojančių – net kas trečias mokytojas. Anot I. Liubertienės, stabdyti klestinčias patyčias gali emocinio intelekto ugdymas.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Patyčių problemai Lietuvos mokyklose spręsti I. Liubertienė deda dideles pastangas. Pernai moters iniciatyva „Dramblys.lt“ laimėjo didžiausius vaikų skaudulius spręsti suinteresuotos organizacijos „Reach for change“ kartu su telekomunikacijų bendrove „Tele2“ skelbtą konkursą, ir įkūrė socialinį verslą – realizavo pedagogų ir tėvų socialinius emocinius gebėjimus ugdančias programas.
Pasak I. Liubertienės, programos poveikis Lietuvos mokyklose – akivaizdus. Specialistė išsamiai papasakojo, kaip jai pavyko įsitvirtinti, atrodytų, iki šiol Lietuvoje menkai išplėtotoje socialinio verslo rinkoje.

Pernai laimėjote „Reach for Change“ skelbtą konkursą geriausiai socialinio verslo idėjai. Kokia idėja tapo nugalėtoja?

Prieš pateikdami paraišką dalyvauti konkurse, vykdėme socialinį projektą „Dramblys.lt“ – programą, skirtą mokytojų emocinio intelekto ugdymui. Projektas buvo unikalus tuo, kad, priešingai nei kiti, mes atsigręžėme ne į vaikus, bet į pedagogus. Šį projektą pateikėme „Reach for Change“ konkursui, ir jį laimėjus programa tapo socialiniu verslu.

Laimėjome 20 tūkst. eurų, juos paskyrėme lektorių ruošimui. Per metus apmokėme personalą – parengėme net 20 profesionalų, kurie šiandien dirba visoje Lietuvoje: ugdo pedagogus, vadovus, socialinius darbuotojus, tėvus. Iki konkurso galėjome dirbti vienu metu tik trijose savivaldybėse, o dabar – net dvidešimtyje. Be to, parašėme ir mokytojams skirtą vadovėlį – jis taip pat skirtas emocinio intelekto ugdymui: net 120 puslapių įvairiausių kūrybinių užduočių, refleksijų, skirtingų metodikų. Mokytojai leidiniu labai patenkinti.

Projektas skirtas emocinio intelekto ugdymui Lietuvos mokyklose. Visų pirma, kas yra emocinis intelektas?

Paprastai kalbant, tai reiškia „būti protingam dėl savo ir kitų emocijų“. Tai yra nukreipti mąstymą ne vien į pažintinius dalykus, bet ir į savo ir kitų žmonių savijautą. Emocijos yra labai svarbi mums siunčiama informacija, kurią galime išmokti iššifruoti ir ja naudotis reaguojant, priimant sprendimus, kuriant santykius.

Dažnai klausiama, kas svarbiau – tradicinis ar emocinis intelektas. Tačiau jie nesikerta, o papildo vienas kitą. Nebūtinai itin protingas žmogus turės aukštą emocinį intelektą, tačiau tas, kuris ugdys emocinį intelektą, ugdys ir pažintinius gebėjimus, savo IQ.

Mokyklų vertinimo agentūra Lietuvoje įvertino 80 mokyklų, kurios pasitelkia socialius emocinius gebėjimus ugdančias programas, ir 80, kurios nepasitelkia. Tapo aišku, kad tose mokyklose, kurios programas pasitelkia, akademiniai rezultatai yra aukštesni.

Kodėl reikia ugdyti mokytojų emocinį intelektą?

Mūsų šalyje dar nėra populiaru „dirbti“ su mokytojų asmeninėmis kompetencijomis – mokyti juos, kaip atpažinti savo, kitų emocijas, suprasti, kiek atsakingi už tas emocijas jie patys yra, kokią įtaką mokytojo darbui jos turi.

Viena iš opiausių problemų Lietuvoje yra žema mokytojų savivertė. Vien todėl, kad mokytojas nebejautrus sau, jis tampa nejautrus ir kitiems: jis gali pastebėti patyčias, bet ar skubės į jas reaguoti? Būdamas nejautrus sau, jis neužjaus nei vaiko, nei kolegos. Vykdydami savo programą siekiame ugdyti mokytojų savivertę, kuri yra proporcinga pagarbai kitam žmogui.

Skaičiuojama, kad mokyklose patyčias patiria kas antras vaikas. Gąsdina tai, kad tyčiojasi kas trečias mokytojas. Užtenka užsukti į mokytojų kambarį, ir išgirsite aibę patyčių. Patyčių kultūra klesti visoje Lietuvoje, dažnoje įstaigoje, ir visai nebūtinai švietimo. Iš kito žmogaus galima tyčiotis net ne žodžiu, bet demonstruojant emocijas, kūno kalbą, galų gale, mokant atlyginimą nešvariai.
Savo darbe mokytojai patiria labai daug streso. Klausimas, kaip jie jį priima, kokius vidinius įrankius turi streso atsparumui didinti. Susidūrę su problema vieni gali sakyti, kad nėra prasmės, kad jie nieko nepakeis, kiti – reaguoti agresyviai. Mes mokome pedagogus sveikai reaguoti į aplinką, suvokti ir ją, ir save, tapti savo gyvenimo kalviais, o ne nuolatinėmis aukomis.

Tai, ką jūs veikiate, yra socialinis verslas. Vadinasi, tikslas uždirbti sprendžiant aktualią problemą šalyje taip pat gajus. Kas yra jūsų uždarbis?

Mūsų uždarbis yra pedagogams ir tėvams vedami mokymai. Mokykloms ši programa tampa vis patrauklesnė, jų vadovai jau supranta, kad tai – puiki investicija. Mokyklos perka mūsų mokymus, kartais jos net susivienija. Pavyzdžiui, trys darželiai Raseinių rajone nusprendė bendradarbiauti, ir mokymus įsigijo kartu: tai pas vienus, tai pas kitus visi susirinkdavo ir klausydavosi mūsų lektoriaus. Vienkartinių mokymų nėra gana – reikalinga ištisa programa, kuri duoda rezultatus. Pastaruoju metu dažnas mokėtojas už mokymus yra tėvai, kurie užsako programą visai mokyklai.

Kaip atrodė tie metai, per kuriuos programa virto socialiniu verslu?

Pirmiausia, mums labai daug davė tarptautinės bendruomenės palaikymas: mes įsitikinome, kad tai, ką darome, yra svarbu, todėl jautėmės labai tvirtai ir veikėme kryptingai. Be to, mums pasitarnavo patyrusių profesionalų konsultacijos, kurias taip pat dovanojo „Reach for change“. Tai buvo gera pagalba planuojant, kaip panaudoti tuos laimėtus 20 tūkst. eurų: sudėliojome aiškią strategiją, išsikėlėme tikslus, numatėme veiksmus. Viską darėme žingsnis po žingsnio, ir aš esu laiminga: žvelgdama atgal galiu pasakyti, kad viską darėme teisingai, ir pasiekėme dar daugiau, nei tikėjomės.

Organizacija „Reach for change“ nuolat siekia spręsti didžiausias Lietuvos vaikų problemas. Kokios problemos, jūsų nuomone, dabar aktualiausios vaikų gretose?

Daug kas akcentuoja kovos su patyčiomis svarbą. Savo ruožtu mes norime nukreipti dėmesį į emociškai intelektualios aplinkos sukūrimą, o ne į kovą. Siekiame kurti emociškai brandžią kultūrą mokyklose, grįstą atviru ir tiesiu bendravimu, pagarbiais tarpusavio santykiais, vertybėmis grįsta strategija. Deja, patyčios, smurtas mokyklose vis dar yra labai aktualios temos.

Šių metų „Reach for change“ konkurso tema – „Už ryšį, kuriuo galiu pasitikėti“. Ką patartumėte konkurso dalyviams?

Tikėkite savo idėja. Žinoma, ji turi būti pagrįsta. Galbūt turite patirties, o gal gerų pavyzdžių iš užsienio? Dekite savo idėja. Konkrečiai žinokite, kokią problemą norite išspręsti. Žinokite, kuo skiriatės nuo tų, kurie šioje srityje jau dirba. Atsakykite sau į šiuos klausimus. Be to, nebijokite klausti. Galbūt verta susisiekti su tais, kas dirba panašiai? Galbūt jie turės, ką patarti? Juk mes visi dirbame turėdami vieną tikslą: padėti vaikui... Ir nė nemanykite sudvejoti, ar tik kas nepagalvos, kad jūsų idėja kvaila. Visos idėjos yra sveikintinos, ir nė vienas iš konkurso neišeis tuščiomis – visi gausite labai vertingą atgalinį ryšį, kurio pamatas – svarbūs patarimai.

Norintys dalyvauti šių metų „Reach for change“ ir „Tele2“ organizuojamame konkurse paraiškas kviečiami teikti iki lapkričio 11 dienos. Konkurso dalyvius ekspertų komisija įvertins lapkričio 17 dieną.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją