Išleistuvių dilema: kartu sudėkime visus taškus ant „i“

Nors gyvenime ne kartą patiriame išleistuvių džiaugsmą, jausmo, kai esi kviečiamas ant scenos atsiimti brandos atestato, negali atstoti net universiteto diplomas. Tai ženklas, jog dvylika metų trūkęs etapas, kupinas pirmųjų kartų, baimių įveikimo ir paauglystės maišto, baigėsi, o tu – jau suaugęs žmogus. Žinau, skamba gąsdinančiai, o pečiai tyliai virpa nuo užgulsiančių atsakomybių, bet prisimink, jog tuo pačiu tai gražiausias laikas, kuriame pražysta didžiausi žmonių talentai.
© Rūtos Andrės nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

DVI BARIKADŲ PUSĖS

Nors atsisveikinimas su mokykla skirtas sentimentaliems prisiminimas, nuoširdžiai padėkai ir paskutiniams apsikabinimams, dažnai šiltus jausmus į paskutinę vietą nustumia ginčai dėl prabangesnės šventimo vietos, įmantresnių patiekalų, garsesnių šventės vedėjų. Kiekvienais metais internete plinta pasipiktinusių tėvų laiškai, jog negali vaiko šventei skirti 100 ar 200 eurų, o pavymui seka liūdni abiturientų prisipažinimai, kad vietoje šventės liks žiūrėti tik besilinksminančių draugų nuotraukas. Bendrumo jausmas, svarbiausias tą dieną, pasidalija į dvi stovyklas – tą, kuri pasiruošusi išleisti visas paauglystės santaupas suknelei, ir tą, kurios šeimos iš tos sumos turės pragyventi iki rudens.

Būdami mokyloje retai susipažįstame su naujais žmonėmis. Tuomet atrodo, kad tik klasiokė Samanta šiame pasaulyje vaikšto visą semestrą tuo pačiu megztiniu, tik Marija gali nenusikirpti suskilinėjusių plaukų galiukų ir tik Tadas tuos pačius sportbačius avi tris sezonus iš eilės. Dar nesigiliname į priežastis ir nebandome suprasti, paklausti, pasiūlyti pagalbos. Nesame nuovokūs tiek, kad išklausytume daugiavaikėje šeimoje augančios Samantos ir pasiūlytume pasidalinti nenešiojamais marškiniais ar nė karto neužsidėtais džinsais, kad su seneliais augančiai Marijai gimtadienio proga padovanotume apsikirpimą mamos grožio salone. Be ironijos, paniekos ir pagiežos. Gal išleistuvių šventė galėtų būti pirmas brandus žingsnis bendrystės link?

Šiuo metu vienas abiturientas JAV šiam vakarui vidutiniškai išleidžia 1 078 dolerius. Tik primenu, jog už tiek šiandien įmanoma apskristi pasaulį.

KAIMYNO DARŽE

Iki tol, kol paimame brandos atestatą į rankas, gyvename su tokiais patogumais, kokius mums suteikia tėvai. Ir nors pavydi Aurelijai žymaus dizainerio rankinės ar naujo „iPhone“, tai dar ne jos valios ir darbštumo įrodymas. Samanta, Tadas ar Marija nėra niekuo už ją prastesni. Ironiška, jog susitikime po dešimtmečio Marija jau turbūt kvies į savo grožio saloną, Tadas džiaugsis gerai apmokama IT specialisto pozicija, o Samanta bus puiki darželio auklėtoja. Tik tuomet supranti, jog gyvenime niekas neatsiranda iškart, o dėl kiekvieno ir mažiausio daiktelio tenka nelengvai dirbti. Galiausiai patys galime pasirinkti, norime naujos šukuosenos, sportbačių ar kelionės į pajūrį.

Mokykloje dar sunku suprasti ir tai, kokių skirtingų dalykų gyvenime trokšta žmonės. Kaip svarbu vieniems atrodo prestižiškas universitetas, antriems naujas automobilis, o tretiems – gausi šeima. Nors viską esame linkę matuoti pagal savo matus, turėtume bent viena akimi kartais dirstelti ir į kaimyno daržą. Tuomet plečiasi pasaulėžiūra, mažėja kategoriškumas, atsiranda supratimas, pradeda augti pagarbos daigeliai visokiems žmonėms. Nepuolame piktintis, šaipytis ar baksnoti pirštu: „Pažiūrėk, kaip taip galima!“ Pasaulis tuo ir įdomus, jog galima visaip.

PRIE PRADMENŲ

Dvidešimto amžiaus pradžioje į išleistuvių šventę abiturientai susirinkdavo tiesiog pasikalbėti, atsisveikinti ir sušokti porą lėtų šokių. Tik nuo 1930-ųjų šios šventės proga Amerikoje pradėti rengti iškilmingi pokyliai, kuriuose grodavo muzikantai, o stalai lūždavo nuo vaišių. 1936 m. buvo išleistas pirmasis praktinis išleistuvų organizavimo vadovas, o šventė pradėjo virsti į daug streso, organizavimo ir išlaidų reikalaujantį vakarą. Šiuo metu vienas abiturientas JAV šiam vakarui vidutiniškai išleidžia 1 078 dolerius. Tik primenu, jog už tiek šiandien įmanoma apskristi pasaulį.

Nors tėvai dažnai imasi iniciatyvos organizuodami paskutinę mokyklos šventę, suaugusieji mėgsta konkuruoti, bijo pasirodyti prastesni, nenori nusileisti. Tokiu atveju tik jūs, patys mokiniai, galite pasakyti – tai mūsų šventė, leiskite būti jos šeimininkais. Mums nereikia trijų aukštų torto, nereikia trijų didžėjų ir penkių apsaugos darbuotojų. Mes norime tiesiog pabūti drauge. Tą paskutinį kartą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją