Aukštosios mokyklos dėstytojas: „Didžiausia klaida – spausti studentus į vienodus rėmus ir neleisti ginčytis“

Lietuvos abiturientai savo rankose jau laiko brandą patvirtinančius atestatus. Praėjus išleistuvių šventės rūpesčiams ir malonumams, kyla galybė klausimų: o kas dabar? Ką daryti toliau? Dirbti ar studijuoti? Šias temas gvildename kartu su Vilniaus verslo kolegijos dėstytoju, marketingo ir komunikacijos specialistu, viešojo kalbėjimo treneriu Igoriu Vasiliausku.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ant Jūsų darbo stalo atversta Konstitucija. Ar studentams primenate pagrindines jos tiesas?

Taip. Dažnai studentams akcentuoju dvidešimt penktąjį Konstitucijos straipsnį, kuris sako, kad mes, Lietuvos respublikos piliečiai, turime teisę turėti savų įsitikinimų ir laisvai juos reikšti. Štai ši dalis yra labai svarbi kiekvienai švietimo įstaigai. Aš visuomet raginu savo studentus ne ieškoti tos vienintelės siauros tiesos, kuri tinka visiems, o raginu juos išdrįsti reikšti ir argumentuoti savo nuomonę. Labai svarbu išdrįsti pasakyti, net jei tu galvoji kiek kitaip.

Į studentus kreipiatės vardais, jie į Jus – taip pat. Kodėl tai naudinga praktika?

Vilniaus verslo kolegijoje santykiai tarp studentų ir dėstytojų tikrai yra pakankamai artimi. Artimi tokiame lygyje, kad mes vadiname vienas kitą vardais ir vardas mus suartina. Aš labai džiaugiuosi, kai studentai į mane kreipiasi vardu. Savęs nepozicionuoju, kad aš esu dėstytojas a priori, kad esu kažkuo aukščiau už juos. Taip, galbūt susistemintomis žiniomis, patirtimi, galbūt gyvenimišku išmanymu yra tas aukštesnis lygmuo, bet aš tai vadinu savo laikinu laimėjimu. Kai mano studentai sulauks mano metų, bus tokie patys išmintingi ir protingi (juokiasi).

Jūsų nuomone, kokia yra pagrindinė dėstytojo užduotis?

Užduočių yra daug. Pirmiausia, labai svarbu yra užsiėmimų metu užkurti diskusijas, argumentuotai ginčytis. Taip pat svarbu pripažinti, kad mes, dėstytojai, kartais esame neteisūs. Pasaulis sukasi labai greitai ir ne visada mes spėjame iš paskos. Kartais pastebiu, kad jaunimas kai kuriuos dalykus suvokia žymiai greičiau nei aš. Dar labai svarbu neįsprausti studento į rėmus, neštampuoti jaunų žmonių. Mano pagrindinė užduotis, pirmiausia, kad žmonės išmoktų mąstyti, o savo mąstymą galėtų įgarsinti taip, kad kiti išgirdę suprastų, kas buvo norima pasakyti.

Igoris Vasiliauskas, asmeninio albumo nuotr.

Šis laikotarpis – stojimų įkarštis. Abiturientai stresuoja, o jų tėvai dažnai sukuria dar ir papildomą spaudimą. Kodėl taip yra?

Kaip sako psichologijos specialistai, tėvai per dažnai vaikuose bando realizuoti tai, ko patys nepasiekė ar labai norėjo, bet neišdrįso dėl tam tikrų aplinkybių. Abiturientams palinkėčiau nebijoti, o drąsiai daryti ir rinktis tai, kas labiausiai prie širdies. Aišku, labai gerai, kai šeimoje tėtis yra gydytojas, mama – gydytoja ir tikėtina, kad tokioje aplinkoje užaugęs vaikas bus užkoduotas tolimesniam mediko keliui.

Ar naudinga yra pasiimti laisvus nuo studijų metus – vadinamuosius gap year?

Manau, kad naudinga. Tokią praktiką taiko švedai, baigę mokyklą niekur nestoja ir metus palaukia. Juk žmogus tikrai neprarandą tų metų, o tik įgauna patirties, susivokia, ko jis norėtų. Dar svarbus patarimas tiems, kurie įstoja į aukštąją mokyklą ir jaučia, kad kažkas ne taip – neskubėkite išeiti ir viską mesti. Palaukite dar vieną semestrą, padarykite pertrauką – tam yra akademinės atostogos, bet nesiblaškykite ir tik tuomet priimkite sprendimą.

Nereikia galvoti, kad jau kaip įstojote, taip ir teks nešti tą sunkų Sizifo akmenį. Aš studijuodamas taip pat dažnai pagalvodavau, ar man tikrai reikės to mokslo? Kur aš jį pritaikysiu savo gyvenime? Bet pasirodo, kad kai tik užduoti klausimą, gyvenimas tau duoda ir atsakymą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją