Tėvų priekaištai dėl pasirinktos jojiko specialybės ir šlovė tiek Lietuvos, tiek užsienio hipodromuose. Gyvenimas vagonėlyje be elementarių patogumų ir džiaugsmas, pro langą kas rytą matant risnojančius žirgus. Žiauri trauma, po kurios mergina atsibudo jau be vienos akies ir sulopytu veidu bei meilė žirgyno direktoriui, užgimusi gulint ligos patale. Viskas - ir neišmatuojamas skausmas, ir neįtikėtina sėkmė Žydrės gyvenime gimsta tik dėl vienos kanopėtos priežasties.
Kad tas šalikelėje netoli Molėtų stypsantis meškinas ir yra mūsų herojė - uteniškė Žydrė Žalaitė (22 m.), supratome tik iš įnirtingo mojavimo rankomis ir šypsenos pamačius rožinį „Panelės" autobusiuką. Sustojame - nuo galvos iki kojų storiausiais drabužiais apsimuturiavusi Žydrė įsėda vidun, pasitaiso berniokišką šukuoseną (po traumos visą gyvenimą augintus plaukus teko nusikirpti trumpai ir dabar naujasis įvaizdis visai pritapo, nes taip patogiau) ir parodo, kur tiksliai sukti, kad rastume jos sodybą. Iš pradžių pravažiuojame du aptvare stoviniuojančius baltus žirgus („Ne balti, o gelsvi", - pataiso herojė), paskui pastatome automobilį ir girgždindami sniego patalą prisiartiname prie merginos tvirtovės - vagonėlio ant ratų.

Viduje pasiutusiai šalta, todėl liekame ir su paltais, ir su kepurėmis, tuo tarpu Žydrė nusivelka striukę ir per ledines grindis nušlepsi vienomis kojinėmis. „Gerai, kad atvykot žiemą. Rudenį ištisas savaites būna būza - batai ir automobiliai klimpsta, o dabar šaltukas viską pataisė..." - paguodžia mus herojė ir nusibraukusi ašarą (jos nuolat ritasi iš aklosios akies), pradeda neįtikėtinai painią ir dramatišką gyvenimo istoriją, kurią galėtų parduoti ne vienam sensacijų ištroškusiam kino filmo režisieriui.
„Dėl žirgų pabėgau iš namų"
„Esu iš Utenos. Tėvai turėjo sodą šalia žirgyno ir vieną vasarą, būdama keturiolikos metų, užsukau ten apsižvalgyti. Vos pabandžius joti, negalėjau liautis. Lankiau būrelį žiemą vasarą, man taip patiko, taip sekėsi! Kas mėnesį dalyvaudama žemaitukų* ir ristūnų lenktynėse** laimėdavau prizines vietas. Matydama mano potencialą, trenerė šešioliktojo gimtadienio proga net padovanojo žirgą Kirnį! (Kiek jis kainavo?) Apie 3 000 litų. (Kodėl jo nedovanojo tėvai?) Jie mano jodinėjimo nepalaikė nuo pirmos dienos. Mama šiek tiek užstojo, bet ne ji vadovavo, tėtis... Vyko nuolatiniai konfliktai dėl to, kad aš be žigų nieko nematau, kad po pamokų pirmu reisu į žirgyną. Jis laiko mane nepadoria, nes nesegiu sijonų, nesidažau, vaikštau paskui arklių uodegas ir dirbu tvarte. Toks jo požiūris. Norėjo dukrelės fyfos - negavo. Todėl ir pyko. Galiausiai neišlaikiau spaudimo - pabėgau iš namų ir kelerius metus gyvenau pas savo trenerę bute. (Kaip ji tave priėmė? Juk nei giminaitė, nei ką...) Na, ji vieniša, išsiskyrusi, vaikų neturėjo. Žirgai - visas jos gyvenimas, todėl mane suprato labiau ne šeimos nariai."
* Tai viena seniausių žirgų veislių Europoje, priskiriama ponių klasei.
** Tokios lenktynės, kuriose žirgas tempia vežimėlį, o jame sėdi vadeliotojas.
Sėkmė Švedijoje
„Sulaukusi pilnametystės, nutariau bandyti laimę užsienyje. Per Lietuvos žirgų versle besisukančius pažįstamus gavau leidimą kelioms savaitėms atvykti pas garsų švedų trenerį Tony Gustovsoną. Šis geras žmogus apmokėjo visą viešnagę, davė kur gyventi, maitino ir bilietus atgal nupirko, prieš tai nuvežęs ir parodęs geriausią jojikų mokyklą Stromsholmo miestelyje. Išsiaiškinau, kad studijų kaina apie 6 000 Lt ir grįžusi į Lietuvą visą vasarą taupiau pinigus treniruodama žirgus. Tėvai, nors ir nedžiūgaudami, bet finansiškai irgi prisidėjo, taigi rudenį, užuot ėjusi į dvyliktą klasę, išvykau į Švediją, kur keturis mėnesius mokiausi to, ko ir norėjau, jojimo. Net gavau leidimą startuoti varžybose. Studijoms baigiantis, atvykus komisijai iš Didžiosios Britanijos, įveikiau atranką ir patekau į prestižinę Anglijos žokėjų mokyklą. (Kiek tie mokslai kainavo?) Tai ir visa laimė - ten viskas nemokama, nes žirgų sportą mėgstantiems britams labai trūksta darbo jėgos."
Anglijos žirgyne - kaip armijoje
„Mokiausi netoli Kembridžo, New Markete, nors jį visi vadina paprasčiau - arklių miestu. Juk ten gyvena vien treneriai ir žirgai, yra 20-30 hipodromų, gatvės skirtos žirgams, o žmonėms - tik aptverti šaligatviai. Ten rojus, nors mokytis pragariškai sunku - anglų požiūris į žirgų priežiūrą prilygsta armijai. Keltis reikėjo 5 ryto, eidavau valyti arklių, tada patikra: jei gerai išvalei - eini pusryčių valgyti, jei ne - neduoda, arba jiems skiria vos 5 minutes. Tada - jodinėji. Per dieną duoda kelis skirtingo sudėtingumo žirgus, moko jojimo niuansų ir panašiai. Paskui šlykštūs angliški priešpiečiai - hamburgeriai, tada teorinės paskaitos, tada pietūs, po jų vėl eini šukuot žirgų ir galiausiai arba teorinė paskaita, arba fizinio lavinimo pratimų pamoka. Miegoti iki dešimtos vakaro griežtai draudžiama, nes turi susitvarkyti kambarį ir laukti tikrintojų. Jokių savaitgalių - vien tempas, tempas ir dar kartą tempas!"
Geriausia Lietuvoje
„Paskui atlikau praktiką Lambourno miestelyje - ne ką mažesnis vargas, bet už tai, laimei, gavau atlyginimą - atskaičiavus buto nuomą, komunalines ir maisto išlaidas likdavo po 1 000 litų per savaitę. Deja, visą tą laiką jaučiausi ne savo kailyje, nes buvau tik vietinių turčių ir periodiškai atskrendančių arabų šeichų žirgų dresuotoja, dar - gardų šveitėja. Niekas manęs į varžybas neleido. Todėl kai pagaliau gavau žokėjaus mokinio licenziją, pasiūlymą pasilikti ir uždarbiauti atmečiau - rudenį grįžau namo, stropiai mokiausi ir pabaigiau dvyliktą klasę, tada įstojau į psichologiją Vilniaus universitete ir persikėliau gyventi į sostinę. O svarbiausia, kad visą tą laiką galėjau nuolat dalyvauti varžybose Lietuvoje, Lenkijoje ir Švedijoje kaip žokėja ir skyniau vieną pergalę po kitos - buvo metai, kai net gavau metų šalies žokėjaus titulą."
Didžioji tragedija
(Ar jodinėdama esi patyrusi kokią traumą?) „Žirgai ne kartą mane mėtė, bet nesu susižalojusi rimtai. Moku ne tik joti, bet ir kristi. Didžioji nelaimė, po kurios niekada nebeatrodysiu tokia, kokia buvau, ištiko ne jojant, o stovint ant žemės - tiesiog pasitaikiau ne vietoje ir ne laiku. Praėjusiais metais paskutinę vasario dieną Utenoje vyko ristūnų lenktynės. Aš jas stebėjau kaip žiūrovė, bet ne tribūnoje, o kitoje pusėje su organizacine komanda. Staiga iš vieno vežimėlio iškrito važnyčiotojas, o palaidas žirgas ėmė bėgti ratu. Tuo metu stovėjau netoli trikampio formos vartų, pro kuriuos į rungtynes įbėga ir išbėga žirgai. Juos užvėriau, tikėdamasi, kad žirgas sustos ir pasitraukiau kelis metrus atokiau, tačiau jis su visu vežimėliu trenkėsi į vartus."

Veidas virto kaulų koše
„Šiaip vartai pakankamai žemi, tačiau nuo smūgio jie pakilo ir milžinišku smūgiu tėškėsi į krūtinę ir veidą, siaubingai jį išmalė. (Kas vyko toliau?) Nors sąmonės nepraradau, nieko neatsimenu. Žinau, kad iš pradžių nuvežė į Utenos apskrities ligoninės reanimacijos skyrių, paskui reanimobiliu į Greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Nuo smūgio trūko plautis, buvo negrįžtamai sužalota dešinioji akis (iš jos po smūgio išbėgo beveik visa skystoji dalis, vadinamasis stiklakūnis), lūžo gal 60 procentų veido kaulų. Vietoj nosies, dešinės akiduobės ir viršutinio žandikaulio liko tik kaulų košė."
Koma ir jos pasekmės
„Tos pačios dienos vakarą ištiko koma, joje išgulėjau tris paras. Tuo metu operavo lūžusį žandikaulį, trūkusius plaučius. Kai atsibudau, kvėpavau pro vamzdelį, įleistą į trachėją, kalbėti negalėjau - dantys buvo sutvirtinti specialiomis vielomis, mačiau labai prastai, nes į akis lašino vaistus. Paskui dar dvi savaites kankino nemiga. (Kada sužinojai, kas tau tiksliai atsitiko?) Klausimus gydytojams užrašiau ant popieriaus. Pirmiausia teiravausi, kuo baigėsi tam pasileidusiam žirgui. Sužinojusi, kad atsipirko tik įbrėžimais, nurimau. (Apie savo veidą neklausei?!) Jie patys pasakė, kad dar laukia operacija, situacija sunki, netekau akies, bet neverkiau. Gal stogas ir būtų pavažiavęs, jei gulėdama palatoje būčiau turėjusi veidrodį..."
Po operacijos - nauji veido bruožai
„Kai sveikata kiek pagerėjo, pervežė į Vilniaus universiteto Žalgirio klinikas ir kovo 2 dieną darė labai sudėtingą veido atkūrimo operaciją, kuriai vadovavo chirurgas Linas Zaleckas, prieš tai išstudijavęs mano nuotraukas, kad apytiksliai orientuotųsi į buvusius bruožus. (Kiek laiko tave operavo?) Devynias valandas, septynių medikų brigada. Atlupo veido odą, sutvirtino sutraiškytus kaulelius. Su metaliniu įtvaru gyvensiu iki gyvenimo galo. Nosies po smūgio nebeliko, taigi ją nulipdė iš kaukolės gabalėlio."
Žydrės istorijos tęsinį skaityk sausio mėnesio žurnale "Panelė".
| Pasidalink su draugais: | ![]() | ![]() | Frype |
PANELE.LT bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą.



































