Vitalijos Katunskytės dukra Monika numetė 52kg ir iš namų išvarė vyrą (foto)

Dainininkės Vitalijos Katunskytės dukra Monika (24) su trejus metus mylėtu Kęstučiu pasielgė kaip kokiame negražiame filme apie meilę. Iš pradžių visam pasauliui rėkė, kad vaje vaje kokį vyrą rado, neva idealiausias ir geriausias jis, nors nelabai gražus ir net devyniolika metų vyresnis.

Bet štai vieną rytą pasaka baigėsi - ji atsikėlė, pasijuto graži ir kūda, o tada nusprendė, kad Kęstutis visai ne idealus ir jos rankos jis nevertas. Sukrovė vyro daiktus, išmetė pro duris ir tapo amžiams vieniša.

Didelis, erdvus keturių kambarių butas Šiaulių daugiabutyje. Visu garsu groja Ryčio Cicino „Meilės laivas", garuoja puodai, girdisi moteriškas niūniavimas ir vaiko klegesys. Tai mūsų herojų Vitalijos Katunskytės ir jos taip pat dainuojančios dukters Monikos Blažienės valdos. Visai greta, tame pačiame name, tik kitame aukšte, lankėmės prieš trejus metus, kai ta pati Monika mums pasakojo apie netikėtą savo meilę. Apie tai, kaip vartodama kažkokius neaiškios kilmės vaistus numetė trisdešimt kilogramų ir tada... labai netikėtai į jos namus pasibeldė beveik plikai skustas, agresyvios išvaizdos, pagal amžių jai į tėvus tinkantis Kęstutis.

STORULĖS MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO

Nebuvome labai sužavėti, juk ne koks princas ant balto žirgo ir ne milijonierius su baltu limuzinu... Nesidžiaugė ir tą kartą mūsų interviu dalyvavusi garsioji Monikos mama. Ponia Vitalija, klausydama įsimylėjusių balandėlių, vis vartė savo žavias akeles, vis kaip nors kandžiai pašiepdavo dukters mylimąjį...

O Monika su dideliu entuziazmu pasakojo, kad tas Kęstutis nuostabiausias, geriausias, gražiausias ir visoks koks, tik jokiu būdu neblogas. „Kai susitikom, iškart įsimylėjom. Iškėlėm vestuves, dvidešimt tūkstančių joms išleidom. Visas miestas ir jo apylinkės žinojo, kad Monikutė ištekėjo. Buvau tarsi devintame danguje. Kas galėjo pagalvoti, kad aš, visą gyvenimą buvusi stambi, nudribusiu pilvuku, rasiu sau tokį kavalierių. Bet radau!!!" - tą kartą džiaugėsi mergina.

SUKŪDUSI MADAM NEBENORI VYRO!

Gražūs ir labai saldūs porelės santykiai tęsėsi dar metus ir dar vienerius... Susilaukė jiedu sūnelio, kuriam Monika nutarė duoti vyro vardą. Paskui pasikeitė butą - iš vieno aukšto persikėlė į kitą. „Senąjį tingėjom remontuoti, o šis buvo tvarkingas, tad aną pardavėm ir nusipirkom šį", - paaiškina.

Žodžiu, nieko blogo. Vyras jos net nemušdavo, kaip kad kaimynės anksčiau pletkino. Bet... Savotiškai idealūs santykiai Monikos kažkodėl ėmė nebetenkinti. Pažiūrėjo ji vieną rytą į veidrodį, pastebėjo, kad pagražėjo, pilvuko nematyti. Užsilipo ant svarstyklių, dar kartą pasidžiaugė rezultatu - 68 kilogramai vietoj anksčiau buvusių 120. „Nafig tokiai princesei, tokiai madam diedas pašonėje?" - pamanė. „Nu bet negi dabar mesi pro duris? Negražu gal... Juk vaiko tėvas vis dėlto, be to, nei konfliktų, nei kitokių priežasčių nėra."

Bet sveikas protas veikė neilgai. Monika dar kartelį grįžo prie veidrodėlio ir dar kartelį pasipuikavo savo nauja išvaizda. Tada paskambino mamai, pasakė, kad ji jau graži, nes sukūdo ir kūdai jai jokio diedo nereikia. Abi moterytės pasijuokė, pakrizeno. Bet taip toji popietė ir baigėsi. Išvažiavo Monikos Kęstutis su ponia Vitalija į Vilnių koncertuoti (jis dirba dainininkės vairuotoju).

Kol mama su vyru gastroliavo, Monikos galvoje ūžė tikri uraganai. Ir vienaip ji galvojo, ir kitaip. Vis tik nusprendė, kad namuose diedo turi nelikti!

ATSISVEIKINIMAS PRIE DURŲ

Paguldė sūnelį miegoti ir ėmė visas namų spintas rausti. Surado ir ištraukė visus vyro daiktus, sukrovė juos į dėžes ir viską už durų padėjo.

Beveik vidurnaktį į namus sugrįžo jis. Pavargęs, nelaimingas, nepatenkintas Lietuvos keliais. Jau tikėjosi prisėsti į savo mėgstamą krėslą televizoriaus pažiūrėti, saulėgrąžų pagliaudyti.

Visos svajonės baigėsi vos išlipus iš lifto ir pamačius prie durų sustatytas dėžes. Užėjo Kęstutis į namus, jau norėjo žmonos klausti, kas ten sudėta. Bet nespėjo nė žodžio pratarti - Monika pati prie durų atbėgo ir garsiai užriko: „Nusibodai, nebeįdomus tu man, nenoriu tavęs matyti, dink iš akių."

„Šitaip jam ir rėžiau. Be jokių pagražinimų, be jokių mielų žodelių", - prisimena Monika.

DRAUGĖS DŽIAUGĖSI, ŠIRDIS DAINAVO

Oi, kaip liūdna buvo Kęstučiui, nespėjo jis net mėgstamo kompiuterio iš namų pasiimti. Žmonelės rėkimas buvo toks garsus ir nemalonus, kad uždarė jis namų duris ir nupėdino... Kur, Monika iki šiol nežino: „Nerūpi man, neklausiau."

Namuose įsivyravo ramybė. Atsisėdo moteris virtuvėje ir ėmė visiems skelbti didžiąją naujieną, kad nuo šiol ji vieniša. „Pirmiausia paskambinau geriausiai draugei mamai, paskui kitoms merginoms. Visos labai džiaugėsi, kad pagaliau jo atsikračiau. (Neliūdėjai? Juk vis dėlto trejus metus kartu gyvenote...) Oi ne, mano širdis dainavo, o protelis... Tą vakarą buvo „sudiev, razumėli". Turbūt žinot, ką tai reiškia?"

ŽAIDIMAI SVARBIAU UŽ ŽMONĄ

Kitą rytą atsikėlusi Monika perstumdė baldus, pakeitė patalus, žodžiu, darė viską, kad namuose neliktų išvaryto vyro pėdsakų. Nuo tada jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ir nors viena augina sūnų, nė kiek dėl to neliūdi.

(Kuo tas vyras blogas buvo?) „Visi man sakė, kad jis blogas. Bet per tą meilę nenorėjau klausyti. Laikiausi savo, kad jis geras ir gražus. (Pakeitei nuomonę?) Nepakeičiau, o atsipeikėjau iš baisaus sapno. Iš košmaro. Pažiūrėjusi į nuotraukas išsigąstu. Jis nukriošęs, neprisižiūrėjęs, o aš žydinti. Dabar pats gražumas, esu jauna, išvaizdi. Šį laikotarpį reikia išnaudoti tinkamai! (Kaip?) Linksmintis, siekti karjeros. Kokie vyrai tokiame amžiuje? Aš dar maža mergaitė. (Na, nepasakyčiau taip. Tau dvidešimt ketveri...) O jam keturiasdešimt ketveri. Charakterio savybės dar labiau pasenę. (Kokia buvo jūsų šeima? Pykotės?) Gražiausias laikas buvo tada, kai lankėtės mūsų namuose prieš trejus metus. Tada ir vaiką „pasidarėm", ir seksas buvo geras. (Kas vėliau pasikeitė?) Darėsi vis sunkiau. Kęstutis seno mano akyse. Nupirkau jam kompiuterį. Tai buvo didelė klaida. Jis įsimylėjo jį, prie žaidimų leisdavo kiauras paras, į lovą nežinia kokiais būdais viliodavau. (Gal būtų užtekę pasikalbėti?) Mes kalbėdavom. Puikiai sutarėm. (Aš apie kompiuterį... Gal reikėjo pasakyti, kad prie jo mažiau laiko leistų?) Sakiau, bet neklausė. Na, ne tai esmė. Gal būčiau apsikentusi su žaidimais. Šuo pakastas manyje. Mano galvelė pagaliau suvokė, kad negerą gyvenimą gyvenu, kad esu verta geresnio kavalieriaus."

IŠSAMIAU APIE VITALIJOS KATUNSKYTĖS DUKRĄ MONIKĄ IR APIE JOS SANTYKIUS SU VYRAIS SKAITYK SAUSIO MĖNESIO ŽURNALE "PANELĖ".

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype