Rimiškio šeimai – juodos dienos: Jūžintų dainius išsigelbėjimo ieško loterijose... (FOTO)

Jaunojo šlagerių dainorėlio Andriaus Rimiškio istorija – apie tai, kaip lengva iškilti ir tapti daug uždirbančia žvaigžde, ir apie tai, kaip greitai galima nuriedėti į bedugnę ir viską prarasti. Dabar meilės pasaką išgyvenantys Rimiškiai finansinio išsigelbėjimo tikisi tik iš loterijos...

SEKMADIENIO VAKARAS

„O dabar rieda paskutinis šio lošimo kamuoliukas. Mėlynas 32! Ar tai reiškia, kad nuo šiol Lietuvoje vienu milijonieriumi daugiau? Ne, deja, sulig paskutiniuoju kamuoliuku aukso puodo niekas nelaimėjo...“ – it karčią piliulę šiuos „Teleloto“ vedėjo Jono Radzevičiaus žodžius nuryja tautos dainius Andrius Rimiškis su žmona Vaida. Šia liūdna gaida išjungia televizorių ir eina keisti sauskelnių dešimties mėnesių dukrytei Lėjai. Kitą sekmadienį jie vėl mėgins laimėti.

Milijono Andriaus šeimai reikia tarsi išganymo. Nesvarbu, kad vos prieš kelerius metus jie maudėsi ne tik šlovės spinduliuose, bet ir turtuose... Šiandien dainininkas nebe toks populiarus ir nebe toks turtingas. Guodžiasi, kad neturi nieko, išskyrus milžiniškas skolas ir krūvą prieš jį pateiktų ieškinių teisme.

SUARTĖJIMAS

Dvidešimt ketverių Andrius kilęs iš Jūžintų (Rokiškio raj.), dvejais metais už jį vyresnė Vaida – iš Andrijavos (Šiaulių raj.). Abu nuoširdūs ir paprasti kaimo vaikai – bent vienas kitą taip vadina. Susipažino prieš septynerius metus, kuomet pradedantis dainininkas Andrius dalyvavo tuo metu populiariame realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Būsima policininkė Vaida buvo to paties šou šokėja ir iškart pastebėjo išvaizdų, raumeningą bernioką. Nusprendusi, kad nori pasigriebti jį sau, ilgai nelaukė. Prireikė vos kelių viliojimo triukų, ir Andrius susilydė. Jau šešerius metus pora kartu gyvena Klaipėdoje, pusantrų metų yra susituokę.

Graži meilės istorija neapsiėjo be intrigų, nuo pat pradžių poros santykius lydėjo apkalbos. Andriaus gerbėjos Vaidą kalė prie kryžiaus, manydamos, kad ji tik dėl šlovės ir turtų juo susidomėjo. Bet ji purtosi tokių kalbų. „Dėl jo policininkės karjerą paaukojau“, – sako. Ir išdidžiai pažada šalia žvaigždūno laikytis ir laimėje, ir varge.

MYLIU, NORIU, NEGALIU

Andrius: „Vestuves gal ir būtume kėlę anksčiau, bet per darbų kiekį, per visą tą sumaištį neradom laiko tokiems rimtiems žingsniams. O kai viskas aprimo, žinoma, pasielgiau kaip ir dera moterį mylinčiam vyrui – pasipiršau Vaidai. (Tuo metu buvai vos dvidešimt trejų. Ar ne per anksti rimtiems įsipareigojimams?) Buvo atkalbinėjančių, atseit esu per jaunas, dar neišsilakstęs. Bet reikia mane pažinoti, suprasti mano mąstymą, kad galėtum tokius dalykus nuspręsti. Kas pažįsta, kas yra nuoširdžiai bendravęs, žino – lakstymas man niekada nebuvo galvoje. Nesupratau ir nesuprasiu mergišių. Kaip ir vienos nakties nuotykių prasmės nesuvokiu. Kam? Dėl ko? Ar dėl sekso mes gyvename? Juk ne... Man pirmiausiai reikalingas žmogus. Moteris, kuriai galėčiau atiduoti visą save, kurią galėčiau tvirtai suspausti ir pasakyti žodį „myliu“. O tą daryti reikia tik labai nuoširdžiai, ponai.“

Vaida: „Jis ne pagal amžių vyriškas ir protingas. Su juo jaučiuosi užuovėjoje, esame tarsi vienas kito antroji puselė. Ir niekas niekada mūsų neįtikins, kad paskubėjome. Juk abu jautėme – tai meilė! Pažiūrėkit, mielieji, šešeri metai kartu, ir skyrybomis net nekvepia. (Negi visai nesipykstate?) Nepradėsiu čia dabar pasakų sekti. Būna, apsibaram. Bet tai tikrai ne rimti buitiniai konfliktai. Dažniausiai nesutampa nuomonės kokių visuomeninių diskusijų klausimu. Arba sporto rungtynėse skirtingas komandas palaikome, arba dainų konkursuose turime kitus favoritus.“

Andrius: „Nenorim per daug idealizuoti santykių, bet tikrai turim kuo girtis – vienas kitu.“

STAIGUS PRATURTĖJIMAS

Andrius: „Netiesa, kad muzikantas Lietuvoje negali uždirbti duonai. Aš esu gyvas staigaus praturtėjimo pavyzdys. Vien „Kelyje į žvaigždes“ laimėjau apvalią sumą – šimtą tūkstančių ant popieriaus, nu ir kažkur šešiasdešimt, atskaičiavus mokesčius, į rankas. Aišku, čia dar ne viskas. Tapęs populiaru ėmiau uždirbti dideles sumas ir už kitą veiklą. Sąskaitos greitai pilnėjo, o po to ir tuštėjo, nes daug investavau. Nusipirkau butą, svajonių mašiną, netaupiau kelionėms, pirkiniams. Kaimo vaikis leido sau plačiai gyventi. (Ar dėl to gailiesi?) Tikrai ne. Mano filosofija tokia, kad dėl nieko nereikia gailėtis. Gyvenau gerai! Tikrai gerai. Ir nenoriu čia dabar kažko iškraipyti. Pagyvenau laimingai, kiek Dievo buvo leista.“

Vaida: „Andriukas niekada nebuvo susispaudęs gobšuolis. Negailėjo nei sau, nei kitiems. (Kokių dovanų iš jo gaudavai?) Įvairių įvairiausių. Nuo aprangos iki aksesuarų. Tos pačios kelionės – juk ne vienas į jas leisdavosi. Tačiau Andriuką noriu pagirti. Jis net leisdamas pinigus pastoviai galvojo, kad nereikia visko iki paskutinio cento ištaškyti, visada buvo numatęs šiek tiek juodai dienai. Be to, apsisaugodamas, kad jeigu ims kurią dieną nesisekti sceninėje veikloje, pradėjo tą statybų versliuką. Bandė užsėsti kelias kėdes vienu metu. Ir jam puikiai sekėsi. Kas čia galėjo žinoti, kad tuoj visa šalis verks dėl krizės, o mes papulsime į didelį vargą...“

AŠARŲ PAKALNĖ

Andrius: „Krizė į mūsų namus atėjo nuo pradėjusio mažėti koncertų skaičiaus. Kritimas buvo milžiniškas, daugiau nei per pusę. Klubai, kultūrnamiai nebeturėjo iš ko sumokėti, juk tuo metu ne vieną ir ne du tūkstančius kainavau. Kad užsakovai visai nenusisuktų, teko nuleisti kainą. Vėliau taupymo sumetimais teko atsisakyti scenoje man talkinusių šokėjų. Visa šita pekla dar nebuvo tokia baisi, kaip kad toji, atėjusi į statybų sektorių, į kurį įmerkiau didžiulius pinigus. Mano statybų bendrovė gaudavo didelius užsakymus, statybininkai ardavo be išeiginių... Bet tik iki tol, kol atėjo atsiskaitymų diena. Į mano sąskaitą pinigus turėjo pervesti užsakovas... Deja, nieko. Automatiškai ir aš neturėjau iš ko mokėti darbuotojams. Gavosi šlykšti grandininė reakcija. Man nemoka – vadinasi ir aš nemoku. Ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad ne–tu–riu! Žmonės, aišku, netylėjo, ėmė skųstis, per visą Lietuvą nuaidėjo baisios kalbos, atseit aš – nesąžiningas vagis. Ir, žinoma, vien pikčiurniškom kalbom viskas nesibaigė, neradę kitos išeities iškėlė man krūvą bylų. Jos dabar mane ir skandina. Giliai giliai skandina. Su nerimu laukiu šitos peklos pabaigos.“

Vaida: „Neįsivaizduojat, kaip sunkiai išgyvenome bankrotą. Juk ilgai turėjome viską, pradedant smulkmenom, baigiant stambiais dalykais. Mūsų butas buvo prestižinis, planavom apsigyventi tobulame svajonių name. O staiga – nei buto, nei namo. Labai liūdna. Dabar esam tiesiog nuomininkai, gyvenam ne savo namuose. Ach...“

DVI ANDRIAUS SVAJONĖS

Andrius: „Tikiu fortūna. Kiekvieną savaitę perku pluoštą loterijos bilietų. Nuo populiariųjų, kur per televiziją rodo „Vikingų loto“ ir „Teleloto“, iki momentinių, iškart nutrinamų „Greiti pinigai“, „Pasagėlė“ ir „Laimi vyšnios“. (Ar ką nors laimi?) Didžiausia suma – du šimtai litų. Nieko gero. Bet nepasiduodu, pirksiu bilietėlius toliau.“

Vaida: „Dabar, kol taip sunku, daugiau būname namuose. Labai pamėgau žiūrėti serialą „Moterys meluoja geriau“. Ten daug veiksmo, skirtingų, įdomių personažų.“

Andrius: „Mes beveik visą laiką leidžiame kartu. Juk esame jauni tėveliai, o su Lėja labai smagu. Galiu kiekvienam bendraamžiui vyrui prisipažinti – bovytis namuose su vaiku daug smagiau nei tos tuščios linksmybės naktiniuose klubuose.“

Vaida: „Nevaikštom mes į tą naktinį pasaulį. Mieliau laiką leisti rankytėm susikibus prie jūros. Pavaikštom, pakalbam. Tai ramina, atpalaiduoja, suteikia naujos energijos.“

Andrius: „Ir pabaigai reiktų pasakyti, kad norime ne tik laimingo loterijos bilieto, bet ir antro vaikelio. Jau metas! Abu su Vaida nutarėm, kad būtų be galo smagu.“

Visą Rimiškių šeimos istoriją skaityk ir daugiau nuotraukų žiūrėk lapkričio "Panelėje"!

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype