Rasa Velijevaitė - nekukli TV naujokė: "Noriu tapti nepakeičiama vedėja" (foto)

RASOS VELIJEVAITĖS (26) pavyzdys griauna mitą: patekti į blizgantį TV šou verslą iš gatvės nėra šansų. Niekada televizijoje nedirbusi, nevaidinusi, nedainavusi, misių konkurso nelaimėjusi ir net jokiam žurnalui neapsinuoginusi medicinos studentė įsitaisė šalia Rolando Vilkončiaus tiesioginiame „Kviečiu šokti“ eteryje.

Tiesa, Rasa negyveno rezervate. Atvirkščiai – viename dienraštyje dirbo kultūros žurnaliste, parašė du romanus ir ta proga net davė keletą interviu. Kažkas ją įsiminė ir rekomendavo laidų prodiuserei. Taip Rasa atsidūrė vedėjų atrankoje ir nušluostė nosis kitoms, TV patirtį turinčioms, pretendentėms.

(Kuo vis tik sužavėjai?) „Nes aš geriausia! Atrankoje stengiausi būti savimi – man gražiausia stebėti vedėjus asmenybes, o ne teksto kalikus. (Kaip sureagavai, kai sužinojai, kad tave atrinko?) Normaliai, nes tikėjausi to. Gerai pasirodžiau, sugebėjau būti nuoširdi prieš kamerą. Juk jei būčiau neįdomi ir nešarminga, manęs niekas nekviestų vesti laidos. (Ar ne per drąsu be patirties iškart į tiesioginį eterį?) Čia ne drąsa, čia noras. Visada apie tai svajojau. Aš nebijau apsijuokti. Jei bijočiau, iš namų neišeičiau. (Kaip vertini debiutą?) Net nenoriu vertinti... Kol kas tik mokausi vesti, o mokytis man labai patinka. (Kas sunkiausia?) Visiems patikti. Vienas pagiria, o kitas sako: „Oi, kaip buvo blogai.“ Geriausia į viską spjauti ir susikurti tokį įvaizdį, kad pats patogiai jaustumeisi. Paprasčiausia būti seksualia pupyte, bet aš nenoriu. Kol kas ieškau savęs, esu pasiklydusi, nes dar neradau tinkamo amplua. (O jei taip ir nerasi?) Tikiuosi, kad taip nenutiks, nes man patinka tai, ką darau. Labai noriu, kad į mane būtų skanu žiūrėti ir nebūtų lengva pakeisti kita vedėja. Noriu tapti nepakeičiama. Beje, po pirmos laidos jaučiausi tokia išsekusi, kad atrodė, jog gyvenime nedirbau tokio sunkaus darbo.“

Tarp garsenybių, o ne bebenčiukų

(Kritikai ūžia, kad tokie šokių projektai yra žemo lygio...) „Nemanau, kad tai žemas lygis... Nuo vaikystės žiūrėjau panašius TV renginius, ir man būdavo taip gražu, taip gražu. Apskritai šokis – vienas gražiausių dalykų pasaulyje. Manau, kad tokius projektus žiūri grožio mylėtojai. (Tai kodėl jie nežiūri garsiausio šokių kolektyvo „Žuvėdra“ pasirodymų?) Matai, nėra piaro. Žinoma, kad šiame projekte yra šou elementų. Tokie jau tie žmonės. Jiems visada įdomiau žiūrėti, kaip šoka garsenybės, o ne kokie bebenčiukai. Bet aš nesutinku, kad „Kviečiu šokti“ yra šou laida. Ją pavadinčiau komercine meno laida.“

Pripratusi prie dėmesio

(Sieki tapti žvaigžde?) „O ar nemanai, kad jei būčiau norėjusi ja tapti, seniai būčiau galėjusi tą padaryti? (Kaip?) Pajuokavau. Bet šiaip nematau nieko blogo garsume. Ir būkime nuoširdūs – jei eini į teliką, reiškia, nori būti žinomas, sieki dėmesio. Man patinka dėmesys. Aš noriu būti garsi, nes tada galėčiau nuveikti žymiai daugiau. (Pavyzdžiui?) Suteikti pagalbos beglobiams vaikams, įsteigti privačius vaikų namus, nes lengviau rasčiau paramą. (Gal tau reikėtų Mis konkurse dalyvauti?) Ten matuoja šlaunų apimtis, o tai kertasi su mano vertybėmis. Be to, misės tik kalba apie taurius tikslus, bet nieko nenuveikia. (Tarp TV vedėjų egzistuoja nemenka konkurencija. Nesulaukei pavydo?) Neketinu į tai veltis. Darau savo darbą ir stengiuosi jį atlikti kuo geriau, o žiūrėti, kas ko man linki... Pati niekada blogo nelinkiu ir tikiuosi, kad kiti bus geranoriški. (Ar padidėjo praeivių dėmesys?) Nepastebėjau, nes jo ir prieš tai niekada netrūko. Be to, aš juk nevaikštau nuoga gatvėmis. (Nusifotografuotum apsinuoginusi?) Vyrų žurnalui tikrai ne, nes ten fotografijos daromos su mintimi, kad kažkam būtų labai gera kurį vakarą. Aš taip negaliu. Beje, man siūlė du kartus. Tačiau kokia prasmė apsinuoginti? Dėl babkių? Noriu būti graži tik savo mylimam žmogui.“

Be 5 minučių Salmanas Rushdie

Ko jau ko, bet pasitikėjimo savimi nestokojanti herojė vieną po kito rašo ir publikuoja romanus, o artimiausiu metu tikisi tokio pat pripažinimo, kaip vienas garsiausių XX amžiaus rašytojų Salmanas Rushdie. Dienos šviesą jau išvydo du jos kūriniai: „O, šventasis naivume“ ir „Stambulo mimoza“. Trečiasis – „Lūšys vaikščioja vienos“ – dar laukia rėmėjų.

(Kada supratai, kad turi rašytojos talentą?) „Rašau nuo mažų dienų. Turbūt gimiau su tušinuku rankose. Tai gyvenimo būdas, nes pragyventi iš rašymo neįmanoma. (Ar tavo knygos sulaukė populiarumo?) Ką aš žinau, juk nestoviu knygyne, bet jei Kultūros ministerija finansavo antrąją knygą, reiškia, sulaukia. O kiek nupirko knygų, man neįdomu. Pardavimų skaičius atspindi, ar gera buvo reklaminė kampanija. Ar tai knygos įvertinimas? Vertinu konstruktyvią kritiką. (Tavo idealas ir siekiamybė – visame pasaulyje garsus britų rašytojas S. Rushdie. Manai, realu pasiekti jo lygį?) Absoliučiai taip. Jis ne tik talentingas, bet ir labai darbštus, kas retai pasitaiko. Aš irgi daug dirbu: rašau, mąstau, analizuoju. Nesiekiu, kad mano knygos būtų įtrauktos į mokyklos privalomųjų knygų sąrašą. Noriu kur kas daugiau. (Ar ne per drąsu save lyginti su S. Rushdie?) Aš labai gerai vertinu savo galimybes. Jei sunkiai dirbi, rezultatas negali būti blogas. (Ar nemanai, kad kiti turėtų tave girti?) O jeigu jie neįvertins? Kas kitas tave pagirs, jei ne pats save. Ar siūlai laukti kampe pasislėpus? Pastebėjau, kad lietuviams būdingas nepasitikėjimas savimi.“

Šaknys karčios, o vaisių nematyti

Bandydama išsiaiškinti, kas jai tinka ir patinka, Rasa blaškėsi tarp kelių specialybių. Ji buvo ir istorijos, ir žurnalistikos, ir aktorinio meistriškumo studentė. Kol galų gale pasinėrė į medicinos mokslus.

„Iš kur gali žinoti, ką studijuoti, kol nepabandai? Nesuprantu, ar aš taip stipriai skiriuosi nuo kitų žmonių, kad manęs dažnai klausia, kodėl blaškausi tarp skirtingų studijų. Aš ne iš tų, kurie įstoja ir mokosi iš inercijos. O paskui dirba nuo aštuonių iki penkių ir nuolat svajoja apie atostogas. (Turbūt gerai mokeisi, kad įstojai į mediciną?) Kai mano gyvenime buvo juoda duobė ir vienu metu žlugo visos svajonės, pagalvojau: „O ką dabar daryti?“ Kažkas manęs paklausė: „Ko labiausiai norėtum?“ Iš karto atsakiau, kad man vienintelė įdomi sritis yra medicina, bet įstoti ten neįmanoma. Mane įtikino, kad viskas įmanoma. Tada pradėjau privačiai mokytis chemijos ir biologijos. Pamenu tą siaubą, kai korepetitoriams mama kišo kosmines pinigų sumas, o aš galvodavau: „Kas bus, jei neįstosiu?“ Mamai esu labai dėkinga už viską, nes be jos paramos nežinau, kaip būčiau išgyvenusi. Tuo metu niekur nedirbau, išsiskyriau su vyru ir auginau dvejų metų dukrą. Būdavo dienų, kai namuose turėdavome tik juodos duonos ir kažkokios dešros. Dirbti pradėjau vos įstojusi. (Medicina garsėja tuo, kad ją studijuojantys nieko daugiau neveikia, tik mokosi. Kaip tu spėdavai dar ir dienraštyje žurnaliste dirbti?) Beveik pusantrų metų miegodavau po dvi valandas per naktį. Buvau ant išprotėjimo ribos, taip sunku buvo. Atrodė protu nesuvokiama, kaip galima tiek išmokti. Tačiau supratau, kad turiu kabintis ir įgyti specialybę. Negalėjau sau leisti, kad mama mane iki pensijos išlaikytų.“

Buvusi K. Smorigino marti

Būdama aštuoniolikos Rasa pastojo ir susituokė su penkeriais metais vyresniu žinomo aktoriaus Kosto Smorigino sūnumi – operos solistu Kostu jaunesniuoju. Porelei gimė dukra Goda. Dar po dvejų jie išsiskyrė. Antrajai santuokai ji pasiryžtų tik tada, jei sutiktų vaikiną, su kuriuo gyventų lengviau nei viena.

„Esminė skyrybų priežastis – absoliutus pasaulėžiūrų ir charakterių nesutapimas. Tai paaiškėjo tik gimus vaikui ir pradėjus kartu gyventi. Todėl visiems siūlau prieš santuoką pagyventi kartu. Žinoma, jei užtenka kantrybės. (O kodėl jūs negyvenote?) Kai pradėjome draugauti, man buvo 16 metų. Normalu, kad mama neleido. Skyrybų iniciatorė buvau aš, nes nebegalėjau toleruoti tam tikrų dalykų. Man santuoka yra kur kas daugiau nei tik antspaudas pase. (Ar buvęs vyras mato dukrą?) Labai retai, nes gyvena Londone ir yra sukūręs kitą šeimą. Tačiau jo tėvai dažnai prižiūri anūkę.“

Hiperpoliglotės pasimatymas troleibuse

(Į kokį vaikiną dabar atkreiptum dėmesį?) „Man patinka vyriški, nuoširdūs ir, svarbiausia, nebijantys būti savimi vyrai. Tokie, kurie gali sau leisti būti silpnais. (O ar rūpi jų piniginė?) Būtų šaunu, jei mylimas vyras galėtų save išlaikyti. Nepykčiau, jei ir man nupirktų butą, mašiną. (Vadovaujiesi barakudos logika?) Ne, aš tokia nesu. Bet kodėl dovanoti yra gerai, o priimti dovanas blogai? Myliu pinigus, bet jie man nėra vertybė. Dėl jų mano meilė nei padidėtų, nei sumažėtų. (O jei koks gerbėjas tau įteiktų raktelius nuo prabangaus automobilio. Paimtum?) Ne, pasakyčiau, kad man nereikia. Juokauji? Jamu ir tiktai taip. Ir dar paklausčiau, kodėl tiek mažai, juk aš tokia graži. Cha cha cha. Pasakyk, o kuri nepaimtų, jei nuoširdžiai dovanotų: „Žinai, aš noriu, kad tokia moteris kaip tu važinėtų su gera mašina. Tu man nieko neskolinga.“ (Su kokiu automobiliu važinėji?) Troleibusu. Kas nori su manimi pasikalbėti, gali sėstis į antro numerio troleibusą kokią šeštą ryto. Tokiu metu važiuoju į paskaitas.“

Pasakojimo tęsinį skaitykite spalio "Panelėje"!

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype