Ilgus metus puošęs grožio konkursų dalyves, garsias dainininkes ir turtingas ponias, dizaineris Žygimantas Grabauskas (29) iš Panevėžio atrado naują, bet labai makabrišką būdą užsidirbti. Baisu ir įtarti, tačiau gal naujo verslo sėkmę pasufleravo įspūdinga jo paties pavardė? Susipažinkite: dabar Grabauskas - pirmasis Lietuvos stilistas, kuris džiaugiasi, kad jo klientės neįnoringos, šukuojamos visai nejuda, o jų suknioms pasiūti reikia perpus mažiau medžiagos...
Žygimantas Grabauskas nesulaukia tokių užsakymų: „Papuoškite mane Vienos pokyliui", „Padažykite vestuvėms", „Gal galit sukurti išskirtinę suknelę išleistuvėms?" Jo drabužiai neperduodami iš kartos į kartą, net neparduodami padėvėtų rūbų parduotuvėse ar interneto puslapiuose „Perku-mainau". Jo nuostabiajai kūrybai lemta... supūti po žeme.
Skambutis ryte: „Avarijoje žuvo trisdešimtmetė moteris, apimtys 98-70-96, mėgstamos spalvos - žalia ir mėlyna, suknelė turi maskuoti kojas, kurios liko sužalotos po avarijos." Viskas, tai visa šarvojimo salės budėtojos perduota informacija, kurią gavęs dizaineris imasi darbo. Vos per kelias valandas nedidukėje jo dirbtuvėlėje turi gimti nauja anapilin išėjusiajai skirta suknelė.
Žygimantas užsikaičia arbatos, įsijungia televizorių, atsidaro didžiulę dėžę su medžiagomis ir pradeda darbą... Kiekvieną kartą sumąsto vis ką nors naujo. Tai priklijuoja swarovskių, tai panaudoja įspūdingų gėlių. „Darau taip, kad pačiam patiktų. Noriu, kad kiekviena klientė su mano suknia atrodytų nepriekaištingai, o ją pamatę žmonės liktų maloniai nustebinti", - darbo subtilybes išduoda Žygimantas.
„MISIŲ" IR ŽVAIGŽDŽIŲ DIZAINERIS
O anksčiau jis garsėjo kaip „Mis Lietuva" nugalėtojų stilistas, tarsi koks Rimdžius puošė laimėtojas į „Mis Pasaulio" konkursą! Net keturias išruošė. Ir visos jos, atstovaudamos Lietuvai, vilkėjo Žygimanto kurtas suknias.
Vėliau karjerą tęsė dirbdamas su popmuzikos atstovais. Nesuskaičiuojamą jų skaičių aprengė. Paprašytas išvardyti prisimena tik kelias - nebedainuojančias Tają ir Agniešką, kažką vis dar dainuojantį Kastytį Kerbedį ir... na, žinokit, viskas. „Bet nepamanykit, kad čia visos žvaigždės. Jų buvo daugiau. Bet man išgaravo tie vardai", - teisinasi Žygimantas.
POPULIARUMO PAIEŠKOS VILNIUJE
Vaikinas giriasi, kad vos prieš penkerius metus Lietuvoje į jį daug kas daug vilčių dėjo. Tuo metu net sklido kalbos, kad netrukus Statkevičius turės ne tik konkurentą, bet galbūt ir pakaitalą. Taip planavo ir pats Žygimantas, juk klientų sąrašas ilgėjo ne dienom, o valandom...
Todėl vieną dieną iškėlęs galvą aukštyn jis spjovė į visas „mises", į visus dainininkus bei gimtojo Panevėžio turtuolius, ir išvyko į Vilnių laimės ieškoti. Tikėjosi, kad sostinėje ne tik daugiau turtingų klienčių suras, bet ir į televiziją bei spaudą prasimuš.
Su klientėmis jam sekėsi, na, nelabai gerai. Buvo viena, gal dvi, gal net trys. Bet ne daugiau. O su spauda ir televizija... Ai, apie tai jis nenori kalbėti.
KASDIENYBĖ BARUOSE IR KLUBUOSE
Kažkaip nesisekė dizaineriui naujame mieste. Net metus jis Vilniuje populiarumo valandos laukė. Tiesa, dėl to populiarumo nieko nedarė. Gyvendamas sostinėje daugiausia laiko praleisdavo naktiniuose klubuose ir baruose - norėjo atitrūkti nuo rutinos.
„Aš niekada nebuvau paprastas žmogus. Visada ryškiai spindėjau. Dirbti vien dėl pinigų man nerūpėjo. Dirbau tam, kad pastebėtų, o Vilniuje į mane niekas nežiūrėjo. Nu, žiūrėjo, bet tik tie, kurie gatvėje žydru arba kaip nors kitaip šlykščiai apšaukdavo. Truputį liūdėjau dėl to, tad prasidėjo barai ir klubai."
Kaip ir buvo galima tikėtis, tinginystė ir besaikis alkoholio vartojimas daug vaisių nedavė. O tiksliau - išvis viską sugriovė. Žygimantas nebeturėjo pinigų buto nuomai, taip pat maistui, jų neliko net nelemtiems barams, o ir klientes visas prarado. Žodžiu, teko grįžti gimtinėn, į Panevėžį.
DEPRESIJA PANEVĖŽYJE
„Sugrįžau slapta. Nenorėjau, kad juoktųsi tie, kurie manimi netikėjo. Iškart prikištų, kad nemokėjau pasinaudoti galimybėmis. Bet kokios tos galimybės... Neturėjau nei kas padeda, nei kas remia. Visada viską pats dariau. Mane apėmė baisi depresija. Juk iš didžiulio miesto atgal į kaimą sugrįžau. Graužiau save ir pats, graužė ir tėvai. (Tai iš tos graužaties sugalvojai tokį makabrišką verslą?) Oi ne, tai nutiko daug vėliau. Pirmiausia siekiau susigrąžinti prarastą statusą. Skambinau buvusioms klientėms, vėl mezgiau ryšius su grožio konkursų organizatoriais. Bet per metus, kol manęs nebuvo, situacija rinkoje labai pasikeitė. Statkevičius ir kiti dizaineriai užėmė visas vietas, visas nišas. Manęs niekam nereikėjo."
VERSLAS SU KLASĖS DRAUGE
Iš tos nevilties jaunasis dizaineris ėmė siūti drabužius kam papuola. Tai suknelę kokiai giminaitei penkiasdešimtmečio jubiliejui, tai marškinius tolimam pusbroliui. Dirbo už skatikus tol, kol vieną dieną jo kelyje pasimaišė už turtingo vyro ištekėjusi klasės draugė Živilė. Susėdo jie bare, pakalbėjo apie viską, galiausiai pasiguodė, kad abiem gyvenime kažko trūksta. Va tada ir gimė šauni idėja pradėti verslą...

„Vienas, be Živilės, nieko negalėjau padaryti. Juk verslo pradžiai reikalingos investicijos, o mano kišenėje vėjai pūtė. Todėl sutarėm, kad dirbsim kaip partneriai - ji bus vadybininkė, o aš - kūrėjas, menininkas. (Koks turėjo būti verslas?) Prieš dvejus metus, kai viską pradėjom, Panevėžyje nebuvo nė vienos vietos, kur galėtum išsinuomoti originalią vakarinę ar vestuvinę suknelę. Sugalvojom atidaryti tokį saloną ir klientėms siūlyti tik vienetinius modelius. (Iš kur ketinote jų gauti?) Živilė savo spintoje turėjo ne vieną suknelę, be to, nupirkome kelias. (Tai koks buvo tavo indėlis?) Planas buvo toks, kad visus uždirbtus pinigus investuojam į mane, o aš siuvu naujus modelius."
DIZAINERIS SIUVA KAUKES
Dirbo dirbo Žygimantas su Živile, sekėsi visai neblogai. Betgi va, vos spėjo įsivažiuoti jų versliukas, šalyje prasidėjo krizė. Klienčių skaičius mažėjo, vos viena kita į nuomos saloną beužsukdavo.
„Maniau, vėl prasidės depresija. Tiek daug į šį verslą įdėjom, o toks šūdas išėjo. Darėm viską, kad tik išsisuktume nuo bankroto. (Ką, pavyzdžiui?) Pernai, prieš Užgavėnes ėmiau siūti visokius proginius kostiumus. Nuo klounų iki raganų ir panašiai. Žmonėms patiko, todėl klientų vėl atsirado. Tačiau vis tiek nesijaučiau laimingas, kamavo vidinis nepasitenkinimas. (Kuo buvai nepatenkintas?) O kaip jūs manot? Aš juk dizaineris, o dariau tokius menkaverčius dalykus. Tai tarsi nuopolis. Man norėjosi aukštosios mados, savo prekės ženklo. Živilė matė, kad pūvu viduje... Kasdien guosdavo. Bet jai ir pačiai nebuvo lengva, juk tiek vilčių į verslą įdėjo, norėjo plėstis į kitus miestus. Ir pati jaudinosi, kad nieko neišeina."
MIRTIS IŠGELBĖJO VERSLĄ
Klasės draugų verslą, Žygimanto garbę ir Živilės pinigus išgelbėjo... jaunos merginos mirtis. Būtent tada į užmiršto suknelių dizainerio namus pasibeldė sena draugė Sigita.
„Sigita yra laidojimo namų vadovė. Tarp draugų mes ją vadinam laidotuvių organizatore. Todėl kai pasakė turinti man verslo pasiūlymą, labai nustebau. (Ką pasiūlė?) Nu papasakojo, kad mirusi mergina labai mėgdavo puoštis ir kad jos giminaičiai laidojimo namų parduotuvėje nerado nė vienos tinkamos suknios. Todėl paklausė, ar negalėčiau pasiūti aš.
Kažkaip nejauku buvo galvoti apie tai, kas vilkės mano sukurtą meno kūrinį... Bet negalėjau rinktis, juk pinigų reikėjo. Todėl sutikau."
Po keturių valandų Žygimanto darbo kambaryje gulėjo pirmosios įkapės. Laidotuvių organizatorė Sigita ir suknelės užsakovai, velionės artimieji, liko patenkinti. „Mirusioji atrodė nerealiai. Iki šiol saugau jos nuotraukas, dažnai pasižiūriu."
SUKNELĖ IŠ SWAROVSKIŲ IR UŽUOLAIDOS
„Po kelių mėnesių vėl gavau panašų užsakymą. Tik šį kartą užsakovai pageidavo suknelės su daug swarovskių, nes velionė juos labai mėgo. Laikas, per kurį turėjau pasiūti, vėl toks pats - kelios valandos. Katastrofa! Swarovskių namuose nėra, medžiagos irgi nelabai tinkamos, o dar sekmadienis, nedirba nei medžiagų salonai, nei juvelyrinės parduotuvės. Vos išsisukau, suknią siūdinau iš užuolaidos, o swarovskių gavau iš pažįstamo. Bet ir vėl laukė pasisekimas.
Po to karto susėdom ir nusprendėm, kad iš to reikia daryti pinigus. Į laidojimo namų paslaugų sąrašą, kurį pateikia velionio artimiesiems, Sigita įrašė ir mano suknias. (Kaip tą paslaugą pavadino?) „Išskirtinės įkapės, kurias ruošia dizaineris" - kažkaip taip.
(Na ir atsirado užsakovų?) Žmonės stebėjosi, bet ir džiaugėsi. Juk kiekviena mergina ar moteris nori atrodyti gražiai, tai kodėl, ištikus nelaimei, turi būti kitaip? Giminaičiai, kurie tai supranta, iškart užsisako mano paslaugas."
KAIP DRABUŽIŲ SALONAS TAPO LAIDOTUVIŲ SALONU
„Užsakymų daugėjo, todėl prieš kelis mėnesius Živilė pasiūlė velioniams skirtus drabužius pardavinėti mūsų salone. Prisiuvau aš jų gal dešimt ir išstatėm, kad galėtų pasirinkti. (Nenustebdavo žmonės, kai ateidavo vestuvėms suknios nuomotis, o rasdavo įkapes?) Pasitaikė kuriozinių situacijų. Ateina viena bobelka ir rodo pirštu į vieną pagrabinę suknią, sako: „Noriu gimtadieniui pasipuošti." (Kiek tokių suknelių jau esi pardavęs?) Nesuskaičiuočiau. Būna, einu per miesto kapines ir skaičiuoju paminklus: čia maniškė palaidota, ir čia mano... Dar tik pusantrų metų šiuo reikalu užsiimu, o kas bus po dešimties? Visos kapinės mano sukniom išguldytos... Kelios moterys net užsisakė iš anksto, na, savo laidotuvėms pasiruošė. (Dažnai žmonės taip daro?) Būna... Gal kelios per savaitę. Daugiausiai senutės."
PAPILDOMA PASLAUGA - PRIE SUKNIOS DERANTIS MAKIAŽAS
„Nuo sausio mėnesio salone nebenuomosime vakarinių ir proginių drabužių. Liks tik įkapės. (Kodėl?) Esu pirmasis šalyje, kuris jas kuria. Galima sakyti, užčiuopėm aukso gyslą.
Kuklią suknelių kolekciją per Vėlines pristačiau viename renginyje, iškart kilo susidomėjimas. Išsiuntinėjau verslo pasiūlymą visos šalies laidojimo namams, visiems galiu siūti, tegu tik sumoka. (Tik moterims siuvi?) Nebūtinai. Kol kas vyrams niekas neužsakinėjo, bet mielai ir juos aprengčiau. Pats pagalvok, argi norėtum karste gulėti su eiliniu kostiumu? Juk nesąmonė! Kiekvienas žmogus nori išsiskirti, ypač tada, kai jį mato paskutinį kartą. (Tavo kortelėje parašyta, kad esi ne įkapių dizaineris, o stilistas... Be suknelių darai dar ką nors?) Buvo tokia situacija. Nuvežu velionei skirtą suknią į morgą, duodu ją sanitarui, kuris nuprausia ir aprengia... Ir ką jūs sau galvojat? Aš už galvos susiėmiau! (Kodėl? Išsigandai negyvėlės?) Būtent! Ar matėt kaip tie sanitarai išdažo, sušukuoja? Apvilko jis mėlyną suknią, o dažo ryškiu raudonu lūpdažiu. Juk nedera. Taip jam ir pasakiau. Čiupau skudurą, nuvaliau jo darytą makiažą ir pats užmaliavojau taip, kad gražu ir akiai miela būtų.
Nuo to karto visoms, kurioms siuvu suknias, dar ir makiažą bei šukuoseną padarau. Išspaudžiu viską, kad moteris karste atrodytų kaip princesė, kaip karalienė. Juk tai paskutinė jos gyvenime fotosesija, pasirodymas prieš kitus."
GROŽIO SALONAS ŠALDYTUVE
„Dažnai iš šarvojimo salės išeinu apipiltas komplimentais. O sykį mažiau pinigų turintys žmonės samdė mane tam, kad tik padažyčiau ir sušukuočiau. Vien dėl makiažo važiavau į Kauną, laidojo gražią mergičką, kuri mėgo atrodyti idealiai. Tokiais atvejais giminaičių paprašau velionės nuotraukų, ir pagal jas šukuoju, dažau. (Atsiprašau už klausimą, bet tau nėra nejauku ar nemalonu?) O kas čia nemalonaus? Man patinka toks darbas, galima sakyti, atradau save iš naujo. Dirbti vienas malonumas - klientės nejuda, nesimuisto. Jokių įnorių! (Kaip vyksta gražinimo procesas?) Viską darau šaldytuve, kuriame laikomi velioniai. Prieš man pradedant, savo darbą atlieka sanitarai, jie nuprausia, aprengia ir perduoda man. Pirmiausia, kol plaukai drėgni, imuosi šukuosenos. Darau įvairiausias, dažniausiai panašias į vakarines, tokias įmantrias, su daug lako, sruogų ir blizgučių. O tada makiažas... Ryškių spalvų nenaudoju, bet ir ne nuobodžiai dažau. Labiau pasistengiu, jeigu velionė su mano suknia. (Kokią kosmetiką naudoji?) Kai dirbau su „misėmis", tekdavo ir padažyti mergaites, nuo to laiko kosmetikos visada turiu. (Tai gyvas ir negyvas klientes dažai tais pačiais dažais?) Tuoj klyksiu iš juoko! Tokį klausimą ne tu pirmas užduodi. Aš paprasčiausiai atsisakiau darbo su gyvomis klientėmis - neapsimoka. Velionėms dažyti naudoju tą pačią įprastą kosmetiką. Va, pavyzdžiui, vakar dažiau „Dior" šešėliais. (Ne per brangu?) Gavau juos dovanų. Bet ir pirkti negaila, juk tai investicija į meną, į ateitį."
Istorijos tęsinį ir dar daugiau Žygimanto Grabausko nuotraukų ieškok sausio mėnesio žurnale "Panelė".
| Pasidalink su draugais: | ![]() | ![]() | Frype |
PANELE.LT bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą.





































