Meilė be atsako: kaunietis merginos širdį bando užkariauti jau 10 metų (foto)

Kaunietis reklamų kūrėjas Nojus Andriukaitis (24) dešimt metų kasdien kovojo dėl bendraklasės Rusnės širdies. Siuntė laiškus, rašė dainas, dovanojo dovanas, net mušėsi... Niekas nepadėjo, todėl sugalvojo mieste pastatytį didžiulę reklaminę iškabą, kurioje dar sykį pakartojo, kaip stipriai Rusnę myli. „Per šitą meilę įklimpau į skolas, susimoviau moksluose ir susigadinau asmeninį gyvenimą“, – liūdi įsimylėjėlis.

Rusnė niekada Nojui nesakė, kad myli. Ji netgi nesakė, kad jis jai mielas ar gražus. Ir išvis jam labai mažai ką sakė... Dažniausiai, vos pamačiusi, sprukdavo slėptis. Nes žinojo, kad kiekvienas, net ir labai trumpas akių kontaktas situaciją dar labiau paaštrins.

O Nojus, pagrindinis šios istorijos herojus, nuo pat 2001-ųjų rugsėjo pirmosios, kuomet pirmą kartą sutiko Rusnę, kiekvieną dieną stengėsi pasimaišyti jai po kojomis. Per pertraukas laukdavo prie mokyklos valgyklos durų, po pamokų mindžikuodavo prie lauko vartų ir svajodavo palydėti iki namų. Kiekviena akimirka, kai mergina į jį atsisukdavo, Nojui atrodė neįkainojama. Rusnės ištarti „labas“, „viso gero“ – jam tarsi gražiausi meilės žodžiai, dėl kurių vaikinas klimpo vis giliau ir giliau.

PERSPEKTYVUS BERNAS TAPO ATSISKYRĖLIU

„Šiandien su jumis susitikau tik todėl, kad noriu, jog visa Lietuva žinotų, kaip stipriai galima mylėti. Tuo pačiu visus vaikinus noriu perspėti, kad meilė yra pavojingas ginklas, per kurį galite skaudžiai nukentėti“, – savo istoriją pristato Nojus.

Žinomo politiko giminaitis, buvęs perspektyvus mokinys šiandien labiau primena gyvenimo laimę praradusį žmogų. Ištisą valandą mums pasakojo, kiek per savo aklą meilę prarado... „Kol širdies nekankino jausmai, buvau geriausias mokinys klasėje. Į mane dėjo dideles viltis, kvepėjo fantastiška karjera. Bet jausmai užgožė visus norus... Ėmiau nesiskaityti su mokytojais, nustojau ruošti namų darbus, manęs nedomino jokia veikla. Vienintelis dalykas, ko norėjau, tai kovoti dėl JOS! Va todėl likau antriems metams, todėl praradau visus draugus, žmonių pasitikėjimą... Ir pats skaudžiausias dalykas – tapau keistu atsiskyrėliu, kuris tūno užsidaręs vienatvėje. Manęs niekas nesupranta. Per kelerius metus pakeičiau net trylika darboviečių, nes niekur nepritampu.“

MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO

(Nuo ko viskas prasidėjo?) „Buvau visiškai normalus vaikinas. Domėjausi įvairiais dalykais – nuo sporto iki visokių daikčiukų kolekcionavimo, nuolat leidau laiką su draugais. Bet septintoje klasėje, kuomet perėjau mokytis į Jėzuitų gimnaziją, viskas apsivertė aukštyn kojom. Niekada anksčiau nebuvau sutikęs tokio nepaprasto grožio ir gerumo asmens. Nuo Rusnės sklido specifinė šiluma, gėris ir jaukumas. Nemoku žodžiais apsakyti. Kai pasisveikinau su ja pirmą kartą, man nusišypsojo. Taip labai gražiai gražiai. Ir tada ėmė vystytis jausmai. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio! Pajutau, ką reiškia vyrui mylėti moterį.“

DVIKOVOS TRAUMA

(Tu pirmą kartą tokius jausmus jautei? Anksčiau turėjai merginą?) „Ne, net nežinojau, ką reiškia meilė... Ar bučiniai... Bet su Rusne aš to norėjau. Svajojau būti jos, svajojau, kad ji būtų mano. (Ar apie tai sakei kitiems bendraklasiams?) Nereikėjo, mano jausmai akivaizdžiai matėsi, aš tarsi prilipęs prie jos iš paskos vaikščiodavau. (Kaip Rusnė reagavo?) Šalinosi manęs. Bet po to nutiko vienas svarbus įvykis, ir ji pasikeitė, tapo man mielesnė. (Koks įvykis?) Vienas klasiokas mane iškvietė dvikovon. Jam irgi patiko Rusnė. Turėjom muštis dėl jos! (Kaip sekėsi?) Nebuvau ambalas – nei pulti, nei gintis neišėjo. Kritau nuo laiptų, susilaužiau koją... Dvikovą pralaimėjau, net atsidūriau ligoninėje.“

VIENINTELIS BUČINYS

„Gulėjau nusiminęs, kad jos netekau... Galvojau, teks mylėti be atsako, teks graužtis žiūrint, kaip ji leidžia laiką su tuo mane prikūlusiu liurbiu. Bet po kelių dienų Rusnė atėjo manęs aplankyti. Ryškiai prisimenu: plaukai ant akių taip gundančiai užkritę, didelės akys žvelgia į mane, o lūpos tada turbūt pirmą kartą ištaria mano vardą. (Kodėl tave aplankė?) Žinojo, kad ta kova vyko dėl jos, matyt, sąžinė užgraužė. Pasidomėjo, kaip laikausi, ir palinkėjo sveikti. O vizito pabaiga įstrigo visam gyvenimui. Rusnė pasilenkė prie manęs ir pakštelėjo į žandą... Tai vienintelis mūsų bučinys! Po jo supratau, kad ir ji man neabejinga, todėl nusprendžiau išėjęs iš ligoninės toliau kovoti dėl jos širdies.“

DIDYSIS MEILĖS LAIŠKAS

(Kaip kovojai?) „Pirmas žingsnis buvo parašyti labai jautrų ir atvirą meilės laišką. Rašiau gal savaitę, visas gražiausias mintis išdėsčiau. Taip pat nusprendžiau padaryti siurprizą – pakviesti į pasimatymą, o po jo pasiūliau kartu su manimi vykti į Nidą romantiško savaitgalio. (Kaip reagavo?) Gal todėl, kad buvome tik septintokai, Rusnė į visą tą reikalą labai nerimtai pažiūrėjo. Galima sakyti, net išsityčiojo iš manęs. Laišką davė paskaityti ne tik savo draugėms, bet ir tam savo vaikinui, kuris mane sumušė. Aišku, pasimatymas nesigavo... Vietoj Rusnės atėjo jis. Iškart dėjau į kojas, bijojau dar kartelį gauti į kailį. O liūdniausia, kad jau buvau mums nupirkęs bilietus į Nidą... Teko išmesti. (Įsižeidei?) Šiek tiek supykau, bet nenuleidau rankų. Sugalvojau ją dar kartą nustebinti – netoli Rusnės namų išpiešiau didžiulį grafitį su mūsų vardais ir širdelėm. Dauguma merginų dėl to būtų net apsiverkusios, o Rusnė nedavė jokio atgalinio signalo. Iki šiol nežinau, patiko tas paveikslas ar ne.“

SKAUDŪS RAŠINĖLIO ŽODŽIAI

(Nors labai stengeisi, neatrodo, kad ji tau buvo dėkinga... Nepykai?) „Supykti ant tokio nuostabaus žmogaus neįmanoma. Bet vieną kartą Rusnė mane privedė iki isterijos. (Ką padarė?) Klasėje rašėme rašinius apie tai, kas trukdo gyventi... Ir jūs nepatikėsite – ji tą rašinį paskyrė mano asmeniui. Į šuns dienas išdėjo viską, ką dėl jos dariau... „Jis mane erzina, jis išprotėjęs“, – va taip parašė. Žodžiai ėjo tiesiai į širdį. Patyriau smūgį, po kurio ėmė kabintis depresija. Kokius trejus metus naktimis nemiegodavau, svajodavau apie ją ir tuo pačiu grauždavausi, kad tai nebegali tęstis. Neišsimiegodavau, taigi, kentėjo mokslai. Galvojau: kam mokytis, jeigu manęs niekas nemyli. Buvau ant tiek dėjęs, kad nenuėjau į matematikos egzaminą. Už tai nubaudė – paliko antriems metams. Tada mūsų su Rusne keliai išsiskyrė... Tačiau svajoti aš nenustojau. Matydavau ją gatvėje ir lydėdavau žvilgsniu.“

KIEKVIENAIS METAIS PO STAIGMENĄ

„Vienerius metus ištempiau nedarydamas jokių staigmenų. Bet kai pabaigiau mokyklą, išvažiavau studijuoti į Vilnių... Ten, aišku, kursiokai porom, porom. Visi vienas kitą myli, romanus rezga. Supratau, kad man toliau reikia kovoti už Rusnę, nes vis dar myliu ją, gal net labiau nei anksčiau.

2008-ieji. Ėmiau siuntinėti laiškus, atvirukus. Jokių atsakymų negaudavau, bet man tai nerūpėjo. Ypatingą dovaną padariau, kai pagal mainų programą išvažiavau studijuoti į Suomiją. Ten, pačioje geriausioje žaislų parduotuvėje, nupirkau jai mielą, pliušinę Mumę Trolę ir išsiunčiau paštu. Nepadėkojo.

2009-ieji. Pagalvojau, kad mano dovanoms trūksta romantikos, todėl ėmiau mokytis kurti dainas. Labai greitai tą reikalą perpratau ir parašiau jai jautrią repo stiliaus dainą. Ne tik Rusnei nusiunčiau, bet ir pasistengiau išplatinti internete. Atsako negavau. Ji nesureagavo. Pagalvojau, gal žodžiai nepatiko ar melodija ne jos skonio... Toliau kovojau.

2010-ieji. Vėl laiškai, atvirukai. Tiesiog tam, kad nepamirštų, jog visai šalia yra ją branginantis žmogus.

2011-ieji. Šį rudenį suėjo lygiai dešimt metų, kai siekiu jos palankumo, be to, lapkričio mėnesį Rusnė šventė gimtadienį. Pagalvojau, kad jeigu ne dabar, tai niekada! Tikslas: didelė bomba, nuo kurios išsižiotų ne tik ji, bet ir aplinkiniai.“

DURYS IR REKLAMINIS STENDAS

„Dideliam siurprizui neturėjau pinigų, nes nedaug uždirbu. Ši tema gali būti pamoka visiems, kas nesimoko... Mažai mokysitės – prastai mokamą darbą gausite. Esu reklamos agentūros reklamų kūrėjas. Skamba gerai, bet, žinokit, tik truputį virš tūkstančio uždirbu. Už tuos pinigus mažai ką nusipirksi, todėl apie staigmenas išvis patyliu. Ieškojau kitos išeities. (Kokios?) Iš vieno pasiturinčio bičiulio pasiskolinau šešis tūkstančius litų. Už tokius pinigus juk jau galima kažką gero sugalvoti. (Ką už juos pirkai?) Pirmiausiai pagaminau labai gražią reklaminę aplikaciją, kurią išklijavau ant jos namo durų. (Ant privataus namo durų? Juk tai vandalizmas...) Namas ne privatus, o daugiabutis. Ir joks čia ne vandalizmas, nes mano darbas labai gražiai atrodė – tai Mumis Trolis: vaikinas, kuris sako, kad labai myli... Atseit, tai tos Mumės, kurią anksčiau jai siunčiau iš Suomijos, vyras. Taip pat pats suprojektavau lauko reklamos stendą su užrašu „Myliu Rusnę ir sveikinu su gimtadieniu“. Gigantišką, su ryškiu apšvietimu, kad iš labai toli matytųsi. Už penkis tūkstančius nupirkau reklaminę poziciją kelyje į jos namus. Reklama visą mėnesį ten kabojo. Net vietinė spauda parašė, koks esu romantikas.“

PAPILDOMOS DOVANĖLĖS

„Pabijojau, kad vien tik tos reklamos gali neužtekti, todėl parengiau ir kitokių staigmenų. Sukūriau interneto svetainę Sugimtadieniu.lt, kurioje viskas tik apie mano nuostabiąją Rusnę. Dar nupirkau butelį gero vyno, didžiulę dėžę jos mėgstamiausių „Merci“ saldainių ir specialiai įrašiau kompaktinį diską su dainomis jai. (Oho! Na, ar padėjo tos priemonės?) Ką tu... Vienintelis dalykas, ko pavyko pasiekti, – ji sutiko su manimi susitikti. Labai ilgai rengiausi pasimatymui, galvojau, išsikalbėsim, atversim vienas kitam širdis. Net pasiruošiau atleisti jai už tą baisų rašinį, kuriame mane sudirbo. Bet niekas nesigavo. Ji sakė seniai pamiršusi tai, kas vyko mokykloje, ir jokių rašinių nebeprisimena. (O kaip įvertino lauko reklamą?) Nieko nekomentavo. „Taip ir galvojau, kad tai tavo darbas“, – kažkaip sumykė.“

SKOLOS VIETOJ RUSNĖS

(Nusivylei?) „Bandau sau į galvą įsikalti, kad ji neverta manęs... Juk kita mergina už tokias dovanas nežinau, ką būtų padariusi. O Rusnė suvaidino, jog niekas nerūpi, niekas nestebina... Pasakiau sau: viskas, tai paskutinis dalykas, kurį dariau dėl jos. Daugiau nebesieksiu tos merginos širdies. (Manai, pavyks?) Dabar mano asmeninis gyvenimas visai sutryptas. Atsidūriau gilioje nežinioje, ir kitos merginos man neegzistuoja. (O jos tave kabina?) Būna, kad dėmesį parodo. Galėjau ir vienos nakties nuotykių turėti, tačiau visas atstumdavau. Porą mėnesių jokių gerbėjų tikrai neprisileisiu. Graužiu save, liūdžiu. (Gal tau reiktų kreiptis pas psichologą?) Nemanau, kad kas nors padės. Su mama kalbėjau, ji tik barėsi, ir viskas... Tas pats ir pas psichologą gautųsi. (Bent paaiškintų, nuo ko ta priklausomybė Rusnei atsirado.) Pats apie tai daug galvojau. Turbūt taip nutiko, nes palaidojau tėtį, trūko artimo žmogaus, vien mamos nepakako, kelyje pasitaikė Rusnė, o toliau jau viską žinai. (Ką darysi toliau? Kaip gyvensi?) Dėl Rusnės įklimpau į skolas, mane jau spaudžia, kad greičiau grąžinčiau. Teks emigruoti į Norvegiją, juodus darbus dirbti, kad grąžinčiau pasiskolintus tūkstančius. Gal nuo streso ir nuovargio ten pavyks pamiršti meilę. Labai to norėčiau.“

Ši istorija - iš gruodžio mėnesio "Panelės" žurnalo.

Pasidalink su draugais:

Facebook

Frype